Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas. Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės be mitologijos. Kai istorikai kalba apie didįjį istorinį pasakojimą ir ragina „tautinį“, „lietuvišką“ istorijos pasakojimą keisti nauju, „pilietiniu“, „europietišku“, tai yra ne kas kita, kaip naujo mito kūrimo pastangos. Jų dėka tokie mitai kaip, sakysime, Dariaus ir Girėno, įkūnijantys pasiaukojimą vardan Tėvynės idėją,keičiami pasakojimais apie herojus, nusipelniusius Lietuvos ryšiams su Vakarų Europa(pvz., anot Rasos Čepaitienės, 2003 m., rengiantis Lietuvos stojimui į ES, „buvo ypač pabrėžiamas Mindaugo, kaip pirmojo Lietuvos eurointegratoriaus vaidmuo“ *). Istoriniai pasakojimai tampa mitologija, kurios svarbiausia užduotis nuo neatmenamų laikų yra įkūnyti ir teigti tam tikrą vertybių sistemą, kuri, nors gali būti deklaruojama didaktiniu būdu kaip tam tikra ideologija, vis dėlto yra paveikesnė, tapdama pasakojimu.
Būdama baltų mitologijos ir religijos tyrinėtoja, neretai atkreipiu dėmesnį į mokslo pasaulyje kylančius ideologinius mūšius dėl lietuvių prigimtinės religijos vertinimo. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“**. Tačiau ideologinė kova su lietuvių prigimtine religija yra senas reiškinys, tęsiantis Bažnyčios kovos su „lietuvių pagonybe“ ir „valstiečių prietarais“ tradiciją. Visiškai suprantama, kad XVI a. jėzuitai turėjo užduotį kovoti su „pagonybės reliktais“ ir ją pareigingai vykdė. Tačiau kodėl šią misiją šiandien tęsia mokslo žmonės?
Mitologui atsakymo nereikia toli ieškoti – religija irgi yra ne kas kita, kaip vertybių sistema, įvyniota į mitinius vaizdinius ir pasakojimus. Tačiau tai ne paprasta, o ypatingai svarbi, sakralizuota vertybių sistema, kurios idėjas ir vertybes pagrindžia ne žmogus, o dievybės. Todėl ir kova dėl religinių vertybių yra tokia fundamentali, kad nejučia įsismelkia į mokslo pasaulį, ir jau daugiau kaip 600 metų galandami kirviai ir aštrinami kalavijai…
Tačiau įsivaizduokime, kad mūšis baigėsi, kautynių lauke žydi raudonos aguonos, o taikiame pasaulyje gimęs mokslininkas rašo esė apie senąją lietuvių religiją kaip apie vertybių sistemą. Ir aiškiai mato, kad vertybės čia yra tokios, kaip ir visur kitur pasaulyje – grožis, meilė, laimė, galia, gyvybė, laisvė ir kt. Tik jų išdėstymas yra savitas, pvz., gyvybei skiriama daugiau dėmesio, o mirčiai mažiau ar pan. Jei tyrinėtojui nereikia su niekuo kovoti, jam pakanka tiesiog atskleisti tai, kas yra regima mituose, tautosakoje, tautos gyvensenoje ir jausenoje.
Nepripažinti, kad egzistavo prigimtinės religijos vertybės (kitaip tariant, tautoje savaimingai gimusios kultūrinės idėjos, kurios tampa tokiomis svarbiomis, kad sakralizuojamos) – tai tas pats, kas atmesti tautos savasties galimybę iš viso. Ar gali gyvuoti tauta, kuri netiki galėjusi ir galinti pati sukurti pilnavertį religinį pasaulėvaizdį ir visavertes kultūrines idėjas? Kai tik atsiranda mintis, jog mes(tarkime, lietuviai) negalime būti visaverčiai be jų (tarkime, europiečių), nebėra jokio reikalo būti mumis (lietuviais). Jei mes manomės esantys negalintys, tuomet būti jais yra parankiau nei būtisavimi.
Pripažinti prigimtinę religiją nereiškia ją išpažinti. Laisvas žmogus pats laisvai renkasi religiją – tokia šiandien yra visuomenės moralinė nuostata ir tokia Lietuvos teisė. O mokslo pasaulyje religijos jau daugiau kaip 7 dešimtmečius nebėra dėstomos į evoliucines grandines ir nevertinamos kaip geresnės ar blogesnės. Jos tiesiog skirtingos, kiekviena vis kitokia. Tačiau, kokios religijos bebūtume (krikščionių, budistų, induistų ar kt.), būdami lietuviais turime įsisąmoninti, kad lietuvių prigimtinę religiją laikydami nepilnaverte, t.y. neprilygstančia kitoms religijoms, kartu paniekiname save kaip visavertę tautą. Ar neigdami tautos savaimines vertybes, pačias švenčiausias ir giliausias, gyvavusias tūkstantmečius, sykiu nesiliaujame būti ir lietuviais?
_______________
* Rasa Čepaitienė. Integruojant daugiakultūrį Vilnių: kontekstai, problemos ir galimybės // Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas. Straipsnių rinktinė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p.75
** Alfredas Bumblauskas. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas…, p.25
Paveikslėlyje – Sebastiano Münsterio „Kosmografijos“ graviūra (iš 1556 m. leidimo), vaizduojanti lietuvių religiją
Daiva Vaitkevičienė, manau, nesugebėtų rašyti ‘gimtosios kalbos’ žodžiais apie PRIGIMTINĘ religiją.
Beje, laaabai jau savotiškas svetimžodžio ,,mitas” aiškinimas: ,,turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas.”
Norėtųsi Daivai Vaitkevičienei, kaip baltų mitologijos ir religijos tyrinėtojai, regint mokslo pasaulyje kylančius ideologinius mūšius dėl lietuvių prigimtinės religijos vertinimo, atkreipti dėmesį į rašinyje aptariamas laikmečių vertes ir skirti bei atitinkamai vertinti tai, kas lėmė tautos likimą, tuo pačiu ir savitą baltų pasaulėjautą. Istorine atodanga – po Romos imperijos žūties Europoje etninė religija tik Lietuvoje buvo tapusi valstybine. Kaip tai įvyko rodo XIII a. įvykiai ir pavojus Lietuvai, kuriai, greta kitų negandų, kaip ir visai Europai buvo kilusi Ordos grėsmė. Tai istorinis karaliaus Mindaugo nuopelnas, jog Lietuvos diplomatija 1251 m. derybose dėl bendros gynybos pasiekė inkvizicijos persekiojamoje Europoje negirdėtą dalyką – sutarus su kurija savojo tikėjimo neatsisakė nei pats Mindaugas, nei jo kariai. Volynės metraštis pažymėjo, jog lietuviai ties Vozviagliu garbino ir savus dievus Dievą Rikį (Diveriks) ir Angdievį (Angdievas). Tai ir yra svarbiausia užduotis teigti ir įkūnyti kaip tautinių vertybių dvasinę vertybę.
Akivaizdžiausiu to meto Mindaugo nuopelnų, “sutarimo su kurija” dėl dievų faktu laikytinas ir Mindaugo apkrikštijimas tuo pačiu jo turėtu “pagonišku” vardu. Išeitų, kad Romos popiežius nelaikė lietuvių kalbos, jos dvasinių vertybių pagoniškomis. To priežastimi gali būti, kad Rygos vyskupas radosi ir įsikūrė Dauguvos žiotyse ne be galingojo Mindaugo tėvo valios suteikiant jam ir jo valdoms Lietuvos karinę apsaugą. Panašu, kad dėl tos vyskupo apsaugos buvo varžomasi tarp lietuvių, danų ir vokiečių ir čia galingsnis pasirodė Mindaugo tėvas – lietuviai. Livonijos ordinas, kaip Rygos vyskupo apsauga, radosi kiek vėliau, galbūt, po Mindaugo tėvo mirties – jau kaip nukonkuravęs Lietuvą, pradžioje teikusią karinę apsaugą Rygos vyskupui. Beje, vyskupo pasitikėjimą Lietuva nors ir netiesiogiai rodytų ir kiti istoriniai įvykiai, ypač Vytenio laikai, kai Lietuva laikė karinę įgulą Rygoje, saugojusią popiežių. Taigi Lietuvos kova su pasauliu dėl savo prigimtinių dvasinių vertybių įžvelgtina ir Mindaugo – Vytenio laikais.
Iki ir po tebevyksta viskas. Tik nėr ir nebuvo jokių kovų su pasauliu. Būta ir likta
– vien GINTIES. Vertybių, ir dvasinių bei paprotinių (kaip ir medžiagiškųjų) bei savų erdvių. Kas iš po mindauginės tąsos laikmečio labiausiai likę nuo Vytenio.
Galbūt ir ši JORĖ, visa kas prasidėję jau šiais Naujaisiais (pavasarių atskaitos) metais, mūsų visų žymiausiam, galingiausiam bei karingiausios galios Valdovui
VYTENIUI atminti būtų paskirta.
700-oji Jorė, – nuo Valdovo VYTENIO mirties.
Keistas samprotavimas apie pamatines mūsų valstybės raidos vertes, ir nieko naujo, praeityje pasidarbuota, kad karaliaus Mindaugo nuopelnai, net vardas būtų ištrintas. Bet tai ne tai, ką Granauskas turėjo galvoje tardamas – kai jovalas galvoj – jovalas ir kalboj. Nors…
Su Vyteniu baigėsi dar neapslavintų Lietuvos valdovų dinastija, prasidėjo apmozūrėjusių, apgermanėjusių gedeminaičių dinastija. Kęstučio bandymai ją atkurti liko bergždi – baigėsi jo nužudymu.
Beje, šiais metais minėtinos net tik Vytenio mirties, bet ir Pilėnų bei Vytenio sūnaus Žvilgučio (Margučio) gynusio Pilėnus žuvimo 700-osios metinės. Pilėnai iš 1336 metų keltini į 1316 metus, nes Gedimino laikais tokiems įvykiams rastis Lietuvoje jau nebuvo aplinkybių. Lietuva Vytenio ir jos didikų buvo ginama iki paskutiniųjų Vytenio laikais. Be abejonės atitinkamai tikslintinos ir kitų to meto įvykių datos ar jų turinys.
Tai, kad dabartinė Užnemunė buvo išlaikyta Lietuva, yra, būtent, jos sumanaus Valdovo Vytenio nuopelnai. Žalgirio pergale tai buvo tik užtvirtinta.
ir regis Kulikovo pergalė 1380 m., labiau lietuviškųjų kunigaikščių
Pergalė (už ką Ordos 1382 m. klastingai atkeršyta, ir su Astiejumi
bei visa lietuvių įgula iš Smolensko ties Kremliumi apie 15000 palaidota …įskaitant ir su gynėjais sykiu išžudytais gyventojais)
tad iki bendro užtvirtinimo Žalgirio lauke dar labai, labai daug
nėra paskelbta< – aplinkybių bei sąlygų visumos (iš paveldo)
‘Klodai’, jei kalbininkai apibendrino giminingas tarmes ir pavadino ‘baltų’ kalbos tarmėmis, tai dar nereiškia, kad buvo tokia ‘baltų’ tauta – buvo GENTYS. Visi tie ,,baltų mitologijos ir religijos” tyrinėjimai yra niekinės vertės, nes gentyse NEBUVO jokių religijų ir mitologijų – buvo Žyniai, kurie savo aiškinimais pagrindė savo genčių pasaulėžiūrą. Kiekvienoje gentyje gentainiai kitaip suvokė save ir savo santykį su Gamta, dar skirtingu laiku pasaulėžiūra kito ir pačioje gentyje, nes Žyniui mirus jį keisdavo kitas Žynys.
žmonės ištisus dešimtmečius, šimtmečius tyrinėja, triūsia archyvuose, o Jūs jau žinot !
Jei tie ‘žmonės’ gebėtų būti Žyniais, nereikėtų TRIŪSTI archyvuose. Pvz., galima kiek tik nori rinkti duomenis apie Vangą, Mesingą, Rasputiną ar Satja Sai Baba, bet nesužinosi kaip jie galėjo daryti stebuklus.
Parašyk kurie šventikai iškviečia Dievus per apeigas – eisiu pažiūrėti.
Ir taip aišku, kad Dievai kalba ženklais. Jei nepastebėjote, tai visko gali būt, kad Jie neturi ką pasakyti ?
—-
Einate ryte darban, meskite prieš save pagalį. Jei pagalys nukrito skersai kelio Tau, tai tą dieną Tau nesiseks, ir atvirkščiai.
Žodžiu, bendraukite ženklais…
Dėkoju Autorei už labai reikalingas mintis apie mūsų prigimtinio tikėjimo svarbą šiandien.
Labai gražios ir prasmingos Pagoniškos mintys.
Straipsnio Autorė matyt labai gilios sielos. Te Perkūnas Ją laimina.
Dievo nėra, nebuvo ir nebus.
Kitaip nebūtų pasaulyje tiek blogio.
Kas tau trukdo kovoti su blogiu? Ar Dievas jėgų mažai tau davė – gal nenusipelnei…
Jeigu į Lietuvą sugrįžtų Dievai, jeigu į kiekvieno Lietuvio namus Jie sugrįžtų apsigyventi, tai Lietuvai nebūtų lygių Pasaulyje, patikėk.
Tačiau Lietuva Dievams vis dar išlieka svajone, ir ta svajonė vis rusens, kol bus gyvas nors vienas Lietuvis.
Tikėjimas, pasakysiu tiesiai, – tas pats kaip persti į butelį.
Dar daugiau, visi tikėjimai yra priklausomybė – kaip ir pederastizmas.
Todėl visus, kurie turi priklausomybes, dera pridaryti.
Mažų mažiausiai.
Greičiausiai Jums neteko Laimė susitikti žmonių, kurie ne “žaidžia”, ne priebėgom pašvenčia, o tiesiog gyvena Pagonybėje.
Nesupranti žodžio Pagonis esmės: tai – kaimietis.
Kitaip sakant, gamtos vaikas be jokių priemaišų.
Tame tarpe dievų, nes kaimuose niekada nebuvo nei bažnyčių, nei šventyklų.
Kai eisite grybauti Miškan, tai žžid krikš.čioniams kaimynams (jei tokių yra) sakykit, kad einat į božnycę. Nesusipratėliams paaiškinkit, kad jums Miškas kaip božnycė. Bent iš pilietinio mandagumo papročiams – apsikabinkit kokį medį ir nors burbtelkit bent keletą žodžių.
Liksite teisingai suprastas Pagonis.
Mes jiems, einantiems į bažnyčią, sakom tada, kada einam į sodą: sakom, kad ten mūsų bažnyčia.
Juolab Ten tenka paklūpėti,
paukšteliams vargonuojant ?
CHA
Dėkui Daivai ir Vykintui (Vaitkevičiams)
http://prigimtine.lt/lt/djangocms_blog/author/daiva.va/
http://prigimtine.lt/lt/djangocms_blog/author/vykintas.va/
ir už prigimtinės tikybos atramų, ir bendrąją savasties paieškos sklaidą.
Prigimtinė tikyba tikrai yra, – ir DABAR, ir VAKAR, ir RYTOJ,
kaip ją užsivardinsi (ar graviūra XVI-XXX amžiuose vaizduosi),
– senoji, jaunoji, esamoji, būsimoji, bet ji yra, ir yra T I K Y B A.
Tikybiniai klausimai, jos raiškos žodis, pats pats seniausias
(išlikės Žemėje), yra d a b a r t i e s lietuviškasis žodis.
Kito Žodžio, minties, dieviškumo žmogiškojo santykio
atspindžio e s a n č i o, senesnio, – jokio kito nebėra
(gal ir būta, …buvę, bet mūsų dabarties nėra pasiekę,
– negirdime jau kito tiek seno: tad mūsų – s e n i a u s i a s).
Todėl tikyba su “religija” lietuvio prigimčiai save esme bei kilme
yra ir mitologiškai, ir ideologiškai visišai nelygiaprasmės.
Jei mūsų dabartinė (būtoji, būsimoji bei esamoji) t i k y b a
yra atskirosios asmeninės sielos santykio apraiška
su “….”””
– tai “religija” su .”..”””
reikština (sietina ar bent arčiau tikybos apibūdinti mėginta)
“vakarietiškuoju mėginiu”, t.y. naujadarų apibrėžtimis, –
naujadarų, mat neturinčių tiek gilios p r i g i m t i n ė s
apibrėžties, kiek esą TIKYBOJE (jos kilme, iki mūsų):
štai pvz.
“Žodis ‘religio’ yra veiksmažodinis lotynų kalbos vedinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, yra betgi neaišku. Šiuo klausimu turime tris senovės etimologinius bandymus, kurių kalbotyra ligi šiolei nėra nei patvirtinusi, nei paneigusi, būtent: Cicerono, Lactantijaus ir Augustino.
Savo rašte “De natūra deorum” Ciceronas žodį ‘religio’ kildina iš veiksmažodžio ‘relegere’, kuris, kaip lotynų kalbos veiksmažodžiams įprasta, turi daugybę viena nuo kitos stipriai nutolusių reikšmių: surinkti, siūlą suvynioti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti… Ciceronas turi galvoje pastarąsias tris reikšmes ir todėl teigia, kad žmonės, kurie visa, kas priklauso dievų garbinimui, rūpestingai svarsto ir tarsi vis iš naujo skaito, yra pavadinti religininkais.
Tai aiškinimas, teikiąs ‘religijos’ žodžiui daugiau formalios drausmės prasmę: religija esanti rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vykdymas.
Lactantijus rašte “Divinae institutiones” sąmoningai neigia šią Cicerono etimologiją: žodis ‘religio’ kyląs ne iš ‘relegere’, o iš ‘religare’: surišti, pririšti, apvynioti, pakinkyti… Kaip rodanti pirmųjų dviejų vertinių prasmė, religija esanti žmogaus ryšys su Dievu. Šiuo aiškinimu Lactantijus pagilina stabmeldiškąją grynai drausminę religijos sampratą, regėdamas jos esmę ne kulto taisyklių taikyme, o žmogaus sąsajoje su Dievu, kurį vienintelį pažinome ir kuriuo todėl turime sekti. Be abejo, ir Lactantijus reikalauja, kad žmogus teiktų Dievui tai, ką privalo. Tačiau teikti ką nors Dievui jau yra išvestinis dalykas, kyląs iš ano gilesnio ryšio kaip iš pirmykščio savo šaltinio.
Augustinas svyruoja tarp Lactantijaus etimologijos ir savosios. Raštuose “De vera religione” ir “Retractationes” jis pasisako už ‘religio’ kilmę iš ‘religare’, abejur tais pačiais žodžiais kalbėdamas, esą mes savo sielas rišame su Dievu; šis ryšys ir esąs vadinamas religijos vardu. Tuo tarpu veikale “De civitate Dei” Augustinas mėgina eiti jau kitu keliu. Čia jam ‘religio’ kyla iš…”
akivaizdai
…paberta čia mano iš IN-o terpės tyčiom, kad raiškiau, aiškiau bei nuovokiau (lietuviškai)
atskirt
prigimtinę atskirtį “re-ligio” naujokyniškųjų, sakytume rašytinių, raštiškųjų skelbimiečių “tikybinių” apraiškų,
nuo tikybos,
– sava asmenine, sielų bendrumos bei dieviškojo santykio raiška išskleistos, – atvestos, bei gyvuojančios
sau, savimi. atskirai …tiesiog, T I K Y B O S.
Tikyba, bei religija,
labai, labiau ir ženkliai į v a i r i a p r a s m i n g e s n ė s prigimties.
Jei religiją per
“..ATSKIRT…ATSKIRTĮ…ATSKIRAI…” ką tik perskaitytame aukščiau
sakinyje, ar dar anksčiau teiktame Cicerono, Lactantijaus ir Augustino
ieškojimų pavyzdyje galime ir išskirtinumo (ar atskyrimo) ieškose, o
dar geriau ar net aiškų aiškiausiomis religinių srovių išraiškomis
(per pasaulį) … R A Š T I Š K A I išplatinamų religijų pavyzdžiais sutikti.
Tai
tikybai, – ATSKIRAI kiekvieno iš mūsų švenčiausios savasties raidos
dieviškojo santykio bendraties apraiškai, atskirtis bei nevienalytiškumas
visiškai nebūdinga.
Vienalytiškumas, ypač sielų (ar vėlių) santykio apraiška kiekvieno asmens
tikyboje išliekantis, ir yra prigimtinis, esminis bei d i e v i š k a s i s, – BENDRAS
ir tuo pačiu kiekvienam savitumą(!) išlaikantis.
Prie to kas pasakyta tik pridurčiau, kad viena iš pirmapradžių prigimtinių, savaiminių religinių vertybių yra sava kalba. Taigi ją leisdami užgožti kitoms kalboms, nesaugodami ir nekurdami jos “kartu paniekiname save kaip visavertę tautą”. Būtent, niekinant lietuvių kalbą, – pvz., lenkams sakant, kad Dievas lietuviškai nesupranta, ir vyko istorinis lietuvių (baltų) lenkinimas (slavinimas).
Autorė kalba apie “Polska wiara”, o ne “Polska kalba”.
Autorė šauniai lietuviškai mąsto.
Kad suprastum kas prie ko, leiskis, jeigu pajėgi, giliau į senovę…
O kaip Jūs sugebate nusileisti giliai į senovę ir neatitrūkti nuo šiandienybės ?
Aš klausiu rimtai. Na, nebent tie nusileidimai trumpalaikiai?
Na, gal Jūs turėjote omenyje kažką kitką ir kitaip…
Atrodo, kad nusileidžiu į senovę mūsų senos kalbos žodžiais, žinoma, pasiramčiuojant ir kitomis kalbomis, jos tekstais, liaudies dainų dvasia, na taip pat iš įvairių mokslų rinktomis žiniomis… O iš jos į šiandienybę ištraukia savaime – pats gyvenimo vyksmas… Bet viskas vyksta iš meilės jai, o gal sau…
Kalba atsirado anksčiau nei religijos.
Puiku. Vadinasi Jums pavyksta būti savimi, savo meilėje.
“Pripažinti prigimtinę religiją nereiškia ją išpažinti”… meluoja autorė – jos tikslas kaip tik toks: išpažinti. Ir iš kur tokia nuostata, kad istorikai “niekina” “prigimtinę” – ar iš didelio noro priešpastatyti neopagonybę krikščionybei? Arba tai – pačiai autorei nemalonus anachronizmas?
Religija yra kultūros dalis. Heliocentrinę pasaulio sampratos sistemą, kaip mokslinės kultūros dalį, žinojome 6,5 tūkst. m. atgal (google: Užnemunės astronomijos observatorija), tuo tarpu lenkas M. Kopernikas aprašė ir pateikė ją pasauliui vos prieš 500 metų. Dėl to, kad Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai, supratome kaip Aukščiausiojo Kūrėjo dovaną ir dėl to nei kiek nenustebome. Tai – dvasinio mūsų lygmens supratimas. Kultūra ir Aukščiausiojo Kūrėjo religija žengė ir tebežengia su lietuviais koja kojon iki šiol. Ji neapvilia. Kaip ir anksčiau, ji kelia dvasią pažangai, gina tautą nuo priešų ir stebina atradimais. Kuriantį mokslinį darbą gerb. D. ir V. Vaitkevičiai dirba Aukščiausiojo Kūrėjo pagalba. Kiti dirba kitų tikėjimų Aukščiausiųjų pagalba ir belieka viltis, kad jų kūryba nebus senąją Lietuvą griaunanti.
moksliškai, taikliai ir jautriai.
galų gale, po daugybės kitokių kitų ilgumūūū, – jau AIŠKIAI !
veik triuškinančiai
…bet ir tyliai ramiai
plaukiančiai vėju
Dėkui,
Būkim ir Dūkim !!!
Laimingai
Ir taip aišku, kad krikščionybė Lietuvoje okupacinė ir prakeikta.
O šiandieniniai su kryžiais ant kaktų kryžiuočiai – prakeiktybės tęsėjai.
Daukantas nurodė, jog vaidilos buvo tautos laisvės sargai. Didžioji nuoroda – Istorija, prie kurios, sūneli, būk doru žmogumi ir savo namų neužmiršk. Dar ir perspėjo: „aukščiausias kunigas, suvadinęs svietą pas šventą ąžuolą, taip drąsino: „Ginkitės nuo tų žmonių, kurie kitaip kalba, o kitaip daro”.
Autorė maišo religiją su morale: religija yra blogis, o moralė – bendražmogiškos sugyvenimo taisyklės.
Į Viską (Visatą) žvelgiate labai nuo horizonto (priekis, vidurys, užnugaris). Tai tokiems kaip Tamsta, ir buvo prieš nosį įbestas moralinis kruvinas kryžius.
O štai Baltuose kažkaip visas matymas (mąstymas) iš viršaus – tiesiog. Net, pastebėkit, Romuvos ženklas žalčiukuose rate – taip pamatytumėte tik iš viršaus ! (O štai krikščionių stačia Marytė žalčiuką pamynusi).
Baltai ir savo filosofinę Gyvybės Medžio simboliką turi Ženkle (kai matome šakas, kamieną, šaknis).
Baltai gražūs savo lyg trimatės erdvės matymuose žvelgdami iš viršaus, arba iš apačios į viršų.
Ar gulėjote vaikystėje ant Žemės ir žvelgėte viršun ? Tai koks tai jausmas ?
Dievo nėra.
Jei gali, tai įrodyk kitaip.
Įrodinėti, kad Dievai yra, tai tas pats, ką įrodinėti, kad Dievų nėra. Visi bandymai beprasmiai, apart tikėjimo. Žiūrėkit, krik. čionys net iš egiptėnų pasigavo veiksmažodinį įvardį – Tikėjimo Galia.
Tačiau šiandien čia galite žvelgt vietoj į piramides – į Piliakalnius. Ir galite mitriai tart:
Tikėjimo Galia !
Jei nėra jų buvimo įrodymų, tai jų ir nėra.
Vargšas tu žmogus. jei netiki Dievu, tai ir netikėk – kam čia šūkalioji. Ir jei Jo dar neradai, tai čia tik tavo bėda – tiesiog tu dar tik kelio pradžioje…Bet tai nereiškia, kad Jis tavęs nerado. Dievas vis tiek tave myli…Ateis laikas kiekvienam.
Krik. čionims tai ilga kelionė per kopas, o mums, Pagonims, tai trumpa kelionė per Piliakalnius !
CHA
Brunonui jau atėjo.
Morale toks pat primestas svetimzodis (neaisku ka slepiantis) kaip ir paskutinieji ‘hitai’: tolerancija, homofobija,… jie skirti tik kalbos aiskumui istrinti, kad zmones kalbetu ir vienas kito nesuprastu. Turime puiku zodi- DORA. Jis turetu buti vartotinas vietoje to svetimzodzio
Ar “LosAngeles” jau yra kaip tautonimas, ar amerikonizmas? Gal tai kaip sulasiotas metraštyje minimas angdievis?
Moralė apima daugiau: papročius ir tradicijas, kurie vieniems bus dora, o kitiems – ne.
Kitaip sakant, moralė yra elgesio taisyklės tam tikroje tautoje.
Dora ir yra elgesio taisykles, ir paprociai, ir tradicijos, nes nedorai besielgiantis normalioje visuomeneje nepageidaujamas.
Klysti: papročiai ir tradicijos yra apibrėžiamos vienu žodžiu – moralė, o tos elgesio taisyklės tikrai visose tautose ne tokios pat.
Pvz., taip vadinami rusai daugumoje pagal apklausas yra už putlerių karą Ukrainoje, nors visam likusiam pasauliui tai nėra moralu.
Na matot… Apie tai ir noreta pasakyti. Morale – pritempiama savoka. Dora- ne. Todel savoka ‘morale’ tegalima laikyti nepageidaujamu svetimzodziu, nes ji nevienareiksme. Turime pirmaprade savoka Dora ir naudokimes, nes stebint aplinkui kas vyksta panasu si savoka nyksta… Gal ir nieko keisto, nyksta pati savokos esme, dorybe siandien nera ypatinga vertybe. Jau nekalbant apie tolerastus/liberalus, kuriems tai visiskai nepriimtina savoka.
Taigi kad paprociai ir tradicijos tikrai neapibreziami savoka morale (tai kosmopolitu surogatinis savokos dora pakaitalas)
Kartoju: moralė susideda iš dviejų reiškinių – papročių ir tradicijų.
Vieniems dora valgyti žmones, o kitiems – ne.
Arba.
Olandams, pagarsėjusiems prostitutėmis ir narkotikų vartojimu bei galvažudystėmis viduramžiuose, šiais laikais dora – nepalaikyti Ukrainos, o mums – atvirkščiai.
Dorą lemia papročiai ir tradicijos tam tikroje teritorinėje visuomenėje, o bendrapasauline prasme dora visiems gali būti ir nevienoda.
jo… Liaudyje sakoma “vargas del proto”
Todėl patariu: lavinkis.
Ir būsi protingas iš tikrųjų.
Ne, protingu buti nenoriu. Noreciau buti…
Stenkitės būti proto bokštas.
CHA
Platesnė prasmė yra Alistair MacLeod. romane „Menka bėda, jeigu…“ (2015 m.), kuriame akcentuojamas žodis – „vieta“. Tai ne tik vietovės apibrėžimas, tai ir vietinės tautos atminties įprasminimas. Kosmopolitui „vieta“ tampa „vietove“, kurioje „vietiniai“ nepageidaujami, nes jie neprisitaiko prie atvykėlių mentaliteto ir įpročių.
Žemai lenkiu galvą prieš D.ir V. Vaitkevičius. Jie priklauso mūsų tautos žiedui. Didelius darbus žmonės daro. Sveikatos ir ukatos jiems!
Faina pagonė.