Šiandien Europą krečia ekstremizmo karštinė. Didžiausia problema – tai, kad į vienos pusės ekstremizmą kita pusė atsako ekstremizmu. Tarsi gaisrą būtų galima užgesinti žibalu.
Poliarizacijos kontekste vis sunkiau išlaikyti tokias dorybes kaip teisingumas, nuosaikumas, artimo meilė ir sveikas protas. Politikai, kurių užduotis būtų puoselėti šias dorybes ir diegti jas visuomenėje, renkasi lengviausią kelią – išnaudoti padėtį.
Ekstremistinės ideologijos dažnai remiasi apibendrinimais. Šis principas įkvėpė ir holokaustą. Aktyvus žydų dalyvavimas kapitalo pasaulyje ir jam priešiškame marksistų judėjime apibendrintas iki visos tautos. Šiandien apibendrinamas islamas. Islamo teroristų problema išplečiama iki visos musulmonų bendruomenės.
Tai daro žmonės, kuriems apie religinį ekstremizmą derėtų kalbėti ypač santūriai ir savikritiškai, būtent – radikalūs katalikai. Pati katalikybė nėra problema. Joje esama visko – ir gilaus Pranciškaus Asyžiečio humanizmo, ir išskirtinės Tomo Akviniečio intelektualinės šviesos, ir gotikos dvasinio polėkio.
Lietuvių tautai Katalikų Bažnyčia dovanojo vieną kalbos tėvų – Mikalojų Daukšą, modernios lietuvybės pranašą Motiejų Valančių, legendinį dainių Maironį, daugelį Vasario 16-osios signatarų ir pokario partizanų.
O kartu, šalia tauriausių šventumo pavyzdžių, katalikybės istorijoje – kryžiaus žygiai ir inkvizicija. Oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija seniai viską sustatė į vietas. Vatikanas atgailavo už praeities nuodėmes. Kas kita – radikalūs katalikų schizmatikai. Jie su sektantišku įkarščiu aiškina, kad atgailauti nėra už ką.
O jei taip – jie bet kada tai pakartotų, jei tik jiems būtų suteikta proga. Oficialus katalikų ekstremistų atstovas Seime yra atvirai pasisakęs už Artimųjų Rytų religinės politikos modelį. Ir būtent jis peikia islamą.
Šie ekstremistai bando glaistyti tai, dėl ko oficiali Bažnyčia atgailauja. Neva, inkvizicija nei žudė, nei kankino. O jei kankino, tai švelniai. Žudė pasaulietiniai teismai – lyg jie viduramžiais ar net renesanso laiku būtų veikę be Bažnyčios palaiminimo. Kryžiaus žygiai teisinami krikščioniškų žemių atsiėmimu.
Nors jokių krikščioniškų, pagoniškų, musulmoniškų žemių niekad nėra buvę: yra tiktai konkrečių tautų žemės. Frankai Levante buvo didesni okupantai nei saracėnai. O kryžiaus žygiai prieš baltus iškrenta net ir iš šio konteksto.
Taip, šiandien katalikų ekstremistai nei žudo, nei kankina. Galutinis sprendimas ir nacių Vokietijoje atėjo ne iš karto. Viskas prasidėjo nuo kultūrinių ir politinių teisių ribojimo.
Kaip šiandien, katalikų ekstremistams kalbant apie visų kitų religijų – musulmoniškų, pagoniškų, protestantiškų – viešos raiškos ribojimo. Nes bendrasis gėris įpareigojantis valstybę apibrėžti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga religija.
Tai net nėra skirties linija tarp modernių ir tradicinių katalikų. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo tradicinis katalikas, drąsiai stojęs į vieną gretą su protestantais, pagonimis ir laisvamaniais, kai reikėjo ginti moralines ir patriotines vertybes.
Priešingai, kai kurie modernūs katalikai parlamente užmiršta, kad jie – katalikai, kai reikia ginti socialinį ar moralinį Bažnyčios mokymą, bet prisimena esą katalikai, kai reikia susirinkti katalikų rinkėjų balsus, užspaudžiant kokią nors religinę mažumą.
Problema nėra nei tradicija, nei modernybė. Problema – savikritikos stoka ir agresijos perteklius. Kaip dešinįjį ekstremizmą pirmiausiai įžvelgia kairieji ekstremistai, taip katalikų ekstremistai ieško ekstremizmo kitų religijų bendruomenėse.
Čia įsimaišo dar ir manipuliacijos elementas. Neva, jei gini religijos laisvę, tai nori, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau musulmonų. Išeitų, jei nesi agresyviai nusiteikęs prieš dramblius, tai nori dramblius apgyvendinti Lietuvoje. O jei kovoji už banginių teises, greičiausiai, pats esi banginis.
Tautiniu požiūriu, lietuvis musulmonas yra Lietuvos valstybės šeimininkas. O afrikietis krikščionis, geriausiu atveju – svečias, blogiausiu – okupantas. Valstybės pagrindas yra tauta, o ne religija.
Ciniškiausia, kad religiją virš tautos keliantys ekstremistai vadina save nacionalistais. Jie net nėra ragavę nacionalizmo.
Taigi, tradiciniam, nuosaikiam senbuvių Lietuvos musulmonų islamui – taip. Ekstremistiniam islamui – ne. Lygiai tą patį būtina pasakyti ir apie katalikybę, ir apie protestantizmą, ir apie pagonybę.
Pagarbos vertos tik tos religinės grupės, kurios gerbia kitų religijų teises. Nebūtinai pripažindamos jas lygiavertėmis. Nėra nieko blogo manyti, jog sava religija – teisingiausia.
Blogis kyla tada, kai sava religija įtvirtinama politine, teisine ar fizine galia.
Tai galiausiai kenkia ir pačiai religijai, nes idėjinius žmonės joje keičia prisitaikėliai.
Autorius yra idėjų istorikas
Pagaliau sugrįžo sovietinė sąvoka -katalikas ekstremistas. Panašūs straipsniai atsirasdavo prieš Svarinsko , Zdebskio , Gražulio ir kitų areštus . Autorius gal turėjo neblogiausią tikslą -perspėti, bet nukrito į marksistinio ateizmo Lietuvoje dešmtmečius .Vien paveikslas prieš straipsnio pavadinimą rodo kam šis rašinys naudingas . Rašyti tik tam ,kad tave kas išsausdintų nerikia būti idėjų istoriku.
Kad ir kaip kam nepatiktų, deja, visos religijos, į kurias kimbamasi fanatiškai, nepaisant išminties teikiamų pasiūlymų, tampa žvėriškomis, skatinančiomis kitatikių naikinimą ir šalinimą sau iš tako. Ta pati taisyklė galioja ir tiems, kurie visur regi sovietizmo šmėklas. Deja, tiesa viena, nieko nėra sveikesnio už šaltą protą ir karštą širdį. Šios vertybės niekada neleidžia prasiveržti visa žudančiai neapykantai. Tad, užėjus patrakimui, labai sveika pažvelgti į dangaus skliautą virš galvos ir nusiraminti, supratus, jog pats viso labo tesi menkutė dulkelė šioje begalinėje grožybėje, todėl tikrai yra beprasmiška pradėti pūstis ir įsivaizduoti, jog esi visagalis Žemės ir Visatos valdovas.
Ne netiesa.
Nežinau, ką čia Kundrotas, gal jau dešimtą kartą apie geruosius musulmonus rašinėja. Naujausios žinios iš gerokai toliau “pažengusių” valstybių: Vokietijos dienraštis die Welt informuoja, kad Vokietijos federalinės kriminalinės tarnybos (BKA) tyrimas dabar atskleidė siaubingą faktą: beveik kas antras Vokietijos musulmonas, jaunesnis nei 40 metų, jaučia trauką prie radikalaus islamo ir nori, kad vietoj Konstitucijos būtų priimta šariato teisė.
Keista kad Lietuvoje dešimtmečiais musulmonai sunitai buvo tradicinė religinė bendruomenė, o Romuva buvo netradicinė….
They Invented Pythagoras and Taught It to Everyone
youtube.com/watch?v=zJOuOLw_5e4
Pitagoras, Homeras, Sun Tzu, Likurgas, Šekspyras, Karolis Didysis, Saliamonas – kas būtų, jei kai kurie didžiausi istorijos vardai būtų sukurti išgalvoti? Šiame dokumentiniame filme nagrinėjamos ginčijamos istorinės asmenybės, fiktyvūs įkūrėjai, išgalvoti genijai, ginčai dėl autorystės, suklastota istorija ir paslėpti institucijų naudojami valdžios kūrimo planai. Kiekviena civilizacija pasakoja tą pačią istoriją: pasirodo vienas genijus, sukuria viską ir tampa neliečiamas. Tačiau atidžiai pažvelgus į kai kuriuos įtakingiausius istorijos vardus, įrodymai pradeda byrėti. Pitagoras nieko neparašė. Homeras neturi patvirtintos biografijos. Sun Tzu gali būti karinės tradicijos, o ne vieno žmogaus, etiketė. Likurgas suformavo Spartą, tačiau net senovės rašytojai negalėjo susitarti, ar jis egzistavo. Šekspyro autorystė išlieka vienu iš labiausiai ginčytinų klausimų literatūroje. Karolis Didysis yra laikotarpiu, kurį temdo įrodytas viduramžių dokumentų klastojimas. Saliamono didžiulė imperija ir šventykla archeologijoje tebėra giliai ginčijamos. Šiame epizode kalbama ne tik apie tai, ar septynios garsios asmenybės buvo tikros. Jis kalba apie pasikartojantį mechanizmą, slypintį už jų. Institucijoms vėl ir vėl reikėjo įkūrėjo, įstatymų leidėjo, poeto, stratego, karaliaus, dieviškojo autoriteto. Kolektyviniai pasiekimai buvo suspausti į vieną patogų vardą. Laikui bėgant, šis vardas tapo šventas, o jo kvestionavimas – tabu. Rezultatas – planas, kaip istoriją galima sukurti, saugoti ir perduoti kaip neginčijamą tiesą. Nuo pitagoriečių ir Plimptono 322 lentelės iki homerinės žodinės tradicijos, autorystės diskusijų apie Šekspyrą, viduramžių bažnyčios suklastotų dokumentų kultūros ir ginčytinos Saliamono karalystės archeologijos – tai gilesnė istorija apie fantominius įkūrėjus, istorinius prasimanymus, institucinį mitų kūrimą ir kodėl istorija gali būti daug labiau sukonstruota, nei esame mokomi tikėti.
Visos religijos yra viduramžių lygmens. Šiuo metu gyvename naujoje epochoje, todėl net keista kaip šitos religijos nenumirė natūraliu būdu. Jeigu nepamirštame esą lietuvių tautos atstovai, tai neturėtume praktikuoti žydų ar kitokių azijatinių religijų. Geriausia gyventi normalų gyvenimą nesižeminant susigalvotomis ideologijomis, pateisinačiomis mums primestas kitatautiškas religijas.
“Ciniškiausia, kad religiją virš tautos keliantys ekstremistai vadina save nacionalistais” – rašo autorius.
–
Paskaičiau žodyne:
“Religinis ekstremizmas – pvz., radikalios grupės, kurios savo tikėjimą verčia prievarta ar persekioja kitatikius”.
– Ar yra Lietuvos katalikų tarpe tokių nusidėjėlių? Nepastebėjau.
Who were Europe’s last pagans?
youtube.com/watch?v=5YyrTWXhDBM
00:00 – Įvadas
00:51 – Kas buvo paskutiniai graikų-romėnų pagonys?
07:49 – Kokia buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė?
14:15 – Kas buvo patys paskutiniai pagonys Europoje?
21:50 – Išvada Kas buvo paskutiniai politeistai Europoje, kurie vėliausiai laikėsi senųjų dievų garbinimo dar prieš krikščionybei užkariaujant žemyną? Į šį klausimą žvelgiu trimis skirtingais būdais. Pirmiausia tyrinėjame pirmuosius graikų-romėnų pagonis, paskutinius tų dievų, kurie taip giliai apibrėžė klasikinę civilizaciją, garbintojus. Paskutiniai iš šių pagonys atvyko neįtikėtinai vėlai, daug vėliau, nei tikėjausi. Tada keliaujame į tamsius Baltijos jūros miškus ir užšalusius ežerus, kad ištirtume paskutinę pagonišką Europos valstybę – plačią viduramžių imperiją, kuri galiausiai nugalėjo savo krikščionis priešus. Galiausiai tyrinėjame paskutinius iš visų politeistų – kelionė nuves mus į užšalusį kraštą su stačiomis viršukalnėmis ir elnių bandomis, kurias papildo giesmės po vidurnakčio saule. Šis vaizdo įrašas yra puikus atspirties taškas norint ištirti pamirštą religinę įvairovę didžiajame Europos žemyne. Šaltiniai Klasikinė pagonybė Catherine Nixey, Tamsėjantis amžius: krikščioniškasis klasikinio pasaulio sunaikinimas Mani pagans – Romily J. H. Jenkins (vert.), Konstantinas VII, De administrando imperio, p. 50,
archive.org/details/deadminis…