R. Gudaitis. Atsisveikinant su Jonu Trinkūnu

Atėjo Viešnia Nekviestoji ir pasišaukė mūsų Brolį.

Tik vakar aidėjo Jono juokas – kvietė rengtis kelionei į Indiją. Kur sanskritas, vedos, šventovių ir dvasinių guru gausybės, kur civilizacijos dulkių menkumą nuplauna šventi vandenys, o būties, etninės savasties ir istorijos slaptasis kodas yra atpažintas arijų ir mūsų protėvių vienovės. Ten man gera, ten aš atsigaunu, sakė tikėdamas, jog ir mus pavilios. Juokėsi užkrečiančiai – juk tiek planų ir darbų. Prisipažino pats nesuprantantis, kaip, slegiamas nepriteklių ir persekiojimų, sugebėjo išauginti, išmokslinti tokias nuostabias dukras.

Šešiasdešimtųjų rugsėjo pirmąją susitinkame Vilniaus universitete, pirmoje paskaitoje. Jis – kiek vyresnis, jau ragavęs inžinerinių mokslų Maskvoje, pranašesnis už mus, kaimo berniokėlius. Labiau subrendęs, platesnio akiračio, dalyvavęs tenykštėje lietuvių, latvių ir estų studentų klubo „Balticum“ veikloje. Pritrenkė ir patraukė maišto dvasia, aiškiomis tautinėmis aspiracijomis, ryžtingu atsiribojimu nuo ideologinių dogmų vergijos. Jonas – pirmasis mūsų gidas ir didžiausias autoritetas, patardavęs, ką skubiausia perskaityti gimtąja ir kitomis kalbomis, kaip nepaisyti draudimų. Tai Jonas paviliojo daugelį mūsų į žygeivišką sąjūdį, keliones po Vilnijos ir Baltarusijos lietuvių salas, užkrėtė folkloro ir mitologijos ieškojimais. Dainavime mūsų, svaigus užkimime, dainos paslapties ieškojime, fantazavime apie Baltijos šalių ir Skandinavijos federaciją (šešiasdešimt pirmi metai!) – jūs ir šios akimirkos su mumis iki paskutinio širdies dūžio tik drąsių Jono užmojų, spinduliuojančioų įtakos dėka.

Dar studijų metais stebino nestandartiniais interesais – toks buvo Jo žavėjimasis matematine lingvistika – paskui ryžtingu posūkiu į filosofiją. Atviras pažiūrų manifestavimas neišvengiamai turėjo baigtis konfliktu su režimu. Jonas tampa disidentu savo Tėvynėje – išmestas iš Vilniaus universiteto katedros su vilko bilietu, be teisės gauti darbą, tampa akmenskaldžiu, skulptoriaus padėjėju – tai Jis iškala paminklinį akmenį anksti išėjusiam mūsų kolegai Antanui Masioniui, verčiasi atsitiktiniais darbais, sunkiai pelno duonos kąsnį. Buvo saugumo šunų akylai stebimas, sekamas, o nepaliovė kurti ir telkti bendraminčius aplinkui save. Rasos šventė ir Ramuva – tai Jono idėjos ir stebuklingas jų įkūnijimas, galvojant apie tikslą ir mažiausia – apie save, ilgam suvienijo daugybę žmonių. Jonas atranda autentiško dainavimo ištakas, giluminę tradiciją išlaikiusius dainininkus, kuria Žiūrų kaimo ir kitus folklorinius ansamblius. Šis tautinis nusiteikimas vėliau atvedė žmones į Sąjūdį ir Atgimimą. Jono pradėtas žygis tęsiamas ir šiandien. Prasmingai tęsiamas.

Atmesdamas bet kokį blaškymąsi, Jonas pasirenka savo kelią – etnokultūros, folkloristikos, mitologijos tyrinėjimus. Su mumis Jo knygos. Jo nutiestos dainų kūlgrindos. Jo asmenybės šviesa. Tylus kuklumas, tauri laikysena – daug ką mūsų istorijoje, kultūroje matuoji šiomis savybėmis.

Krivis Jaunius – tai irgi Jonas Trinkūnas. Baltiškojo tikėjimo rekonstravimas, klausimai, ką prarado tauta, baltiškąjį civilizacinį, gamtinį ir dvasinį Panteoną pakeitus krikščionybe, ką išsaugojo iš amžių glūdumos, tautinių vertybių perspektyva šiuolaikiniame pasaulyje. Žvilgsnis į numylėtąją, pėsčiom išvaikščiotąją Lietuvą – į jos piliakalnius ir pilkapius, alkus, į baltiškąją protėvynę, mūsų Romuvą. Gražus žmogus pirmiausia išmintingai žvelgė į gražų lietuvį, mąstė apie tiltus tarp kiekvieno žmogaus dvasinio pasaulio ir Lietuvos.

Pralaimėjai, o juodoji Viešnia Nekviestoji: Šventaragio slėnyje ant amžinojo aukuro akmenų jau liepsnoja ugnis. Šventoji ugnis. Šypsosi mūsų Brolis – mūsų Jonas. Toje šypsenoje – toks šviesus ir giedras tikėjimas tauta, jos galiomis, visų kartų lietuvių Tėvyne. Ir mes – Jo paraginti – tyliai uždainuojame, pro gėlą uždainuojame. Apkabiname Iniją, dukras, visa šeimą, susiburdami prie lietuvių tautos Žynio į Jo svajonių, idėjų ir darbų realizavimo talką.

Kaip gražu, sakai mums Tu.