Rugpjūčio 26 d. Lietuvos Edukologijos universitete (LEU) vyko Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) organizuojama konferencija „Mokinių pasiekimai. Ką turime daryti kitaip?“. Pagrindinė diskusijos tema: „Ko gero didžiausia švietimo sistemos yda yra tai, kad mokome (mokomės) to, ko nereikia, bet nemokome (nesimokome) to, ko reikia. Jeigu ir mokome (mokomės) to, ko reikia, tai būtinai taip, kaip nereikia…“
Man teko padėti organizuoti savivaldybių politikų diskusijas šiais klausimais ir pristatyti konferencijai jų pasiūlymus. Šaunu, jog pavyko iškelti aktualias problemas ir jų sprendimo būdus tiek ministerijos, savivaldybės kompetencijų ribose. Diskusijų metu buvo iškelta daugiau kaip dešimt aktualių problemų: nuo materialinės bazės iki tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Tačiau mano moderuojamos grupės pagrindinis tikslas – įvardinti penkias pagrindines problemas, nurodyti kas turėtų keistis ir kaip savivaldybės atstovai galėtų prisidėti prie pokyčių. Viena didžiausių problemų – nenuosekli švietimo politika. Manau, sudėtinga situacija, kai ateina naujas švietimo ministras ir keičia jau veikiančią sistemą iš esmės. Švietimo sistema turi turėti strategiją. Negalime lygiuotis į Skandinavijos šalis, dalį sistemos perimti iš Anglijos, Vokietijos, Danijos švietimo sistemų. Mes turime nuosekliai sekti tautinės mokyklos koncepcija. Tai mūsų tautos ir valstybingumo pagrindas.
Atkreipėme dėmesį į būtinybę peržiūrėti dabartinę mokinio krepšelio sistemą, kuri gerokai iškreipė švietimo įstaigų tikslus, kada nebe kokybė, o kiekybė virto tikslu. Augant BVP nedidėja finansavimas švietimui. Ugdymo įstaigų išgryninimas sumažino galimybę stiprinti mokyklų bendruomenes. Tai pastebime visuose Lietuvos rajonuose. Moksleivis tapo ekonominiu vienetu mokyklai. Tad būtina keisti ydingą praktiką. Mokytojo autoriteto kėlimas – dar viena problema su kuria susiduriama mokykloje. Kitas labai svarbus klausimas yra moksleivių saugumo užtikrinimas švietimo įstaigose. Nėra malonu tverti mokyklų teritorijas, apstatyti jas video kameromis, bet narkotikų platinimo mąstai ir būdai verčia imtis griežtų priemonių.
Kėliau klausimą apie stojimo į Lietuvos Universitetus ir kolegijas sistemos peržiūrą, kad vertinimas būtų kaupiamasis, atsižvelgiant į 11 klasės baigimo pažymius, bei papildomus testus, ar pokalbius, kaip tai vyksta daugumoje užsienio universitetų. Nemažas būrys Lietuvos abiturientų ramiai laukia baigiamųjų egzaminų, kuriuose siekiamas rezultatas tėra mokyklos baigimo diplomas, nes jau dvyliktoje klasėje, sausio – kovo mėnesiais, jie turi patvirtinimus iš užsienio universitetų apie priėmimą studijuoti.
Manau mokyklose būtų geriau: jei daugiau galimybių suteiksime savivaldybėms spręsti švietimo sistemos klausimus, reikalingas konceptualus požiūris į regionų politiką (demografinės problemos), vadovų kompetencija ir kadencija turi sietis su atestacijos rezultatais, būtini Savivaldybių tarybų sprendimai dėl sveikos gyvensenos ir vertybių formavimo, daugiau dėmesio valstybė privalo skirti Šeimos institutui ir šeimoms. Šeima visada buvo ir išliks svarbiausia vaiko ugdyme, tad šeimos gerovė turi būti valstybės prioritetas.
Kad situacija pasikeistų pasidalinau Šiaulių rajono sprendimais dėl draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais visuose masiniuose renginiuose, kas visiškai pasiteisino, nes į tuos renginius pradėjo ateiti šeimos su vaikais, anksčiau vengdavusios nesaugios aplinkos. Dauguma mano moderuojamos savivaldybių grupės politikų pritarė šiam sprendimui. Būtinas socialinis-emocinis, pilietinis ugdymas, kuris laikomas viena iš veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Kritinio mąstymo diegimas mokiniuose ir visuomenėje. Teigiama, kad šio ugdymo rezultatas – gyvenime svarbūs įgūdžiai – tai grandis, susiejanti akademines žinias su sėkme mokykloje, šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Būtina, jog visų ugdymo proceso dalyvių asmeninė atsakomybė už vaiko pasiekimus.
Pabrėžiu, jog būtina grįžti prie Dr. Meilės Lukšienės ir jos bendraminčių tautinės mokyklos koncepcijos esminių dalykų – ugdyti laisvus, savarankiškus ir kūrybingus žmones, naudingus savo tautai, Tėvynei ir visuomenei piliečius.
Teisingai Ramūnai sakai:…”būtina grįžti prie Dr. Meilės Lukšienės ir jos bendraminčių tautinės mokyklos” ….
Reiktu pasidžiaugti, kad Ramūnas Karbauskis sugeba sujungti turimą supratimą, iš jo gimstančią mintį, kuri išauga į veikimą – darbą, kuriam sutelkti tėvynainiai šį supratimą daugina ir savo indėliu dar stipriau išskleidžia, praturtina – tai tarsi užvestas nesibaigiantis gamtos kurėjos amžinasis tobulėjimo ratas.