Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaiškūnas: Kada vėl skelbsime nepriklausomybę? 

Nacionalinės premijos laureatas, etnologas ir etnoastronomas Jonas Vaiškūnas atvirame pokalbyje kelia klausimus, kurių šiandien vis dažniau vengiama: ar iš tiesų dar esame suvereni valstybė, kas nutiko tautinei savimonei ir kodėl vis dažniau atsitraukiama nuo pamatinių vertybių – Tautos ir Šeimos.

Šis pokalbis pirmą kartą paskelbtas portale Respublika.lt:

Valstybines šventes lietuviai dažnai mini pompastikos debesyse. Štai per Nepriklausomybės atkūrimo dieną prezidentas džiaugiasi „vieninga, tvirta ir nepalaužiama Lietuva”, nors iš tikrųjų Lietuva šiandien susiskaldžiusi kaip niekada.

Štai premjerė lozunginėje kalboje pabrėžia pagarbą istorijai, nors pati, regis, net nenori žinoti, ką lietuvių tautai simbolizuoja Vilniaus sporto rūmai.

Iš nebūties išplėšusi valstybę Lietuva šiandien, rodos, ima prapilti ir 1990 metais atgautą Nepriklausomybę.

Ir vis dėlto kaskart atsiranda žmonių, neprisitaikiusių ir nesusitaikiusių, kurie tiki, kad istoriją dar galima pakeisti. Tam kovo 1 dieną politikas Ignas Vėgėlė sušaukė piliečių konferenciją Kaune.

Joje dalyvavo ir Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnokosmologas, Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas VAIŠKŪNAS. Klausiame, kame jo optimizmo priežastis.

– Jūs nepritarėte maištaujantiems kultūrininkams, norėjusiems išstumti Žemaitaitį iš valdančiosios koalicijos, tačiau nuvykote į konferenciją, kurios organizatoriai nori versti nusistovėjusią sistemą. Kodėl?

– Dėl kultūrininkų. Tarp jų buvo žmonių, kuriuos gerai pažįstu, vertinu, su kuriais bendrauju. Todėl vieno iš jų paklausiau, kodėl jis dalyvavo tame kultūrininkų mitinge. Išgirdau gana paprastą atsakymą: esą jis nieko neišmano apie politiką, bet kadangi į mitingą išėjo garsūs žmonės, tai ir jis išėjo kartu su jais, nes, jo manymu, visi tie žmonės juk negali klysti.

Man atrodo, čia ir slypi pati esmė. Nepolitiški kultūrininkai, kurie nesusigaudo, kas iš tiesų vyksta politikoje, labai lengvai tampa politikų, kurie puikiai supranta, kas vyksta, įrankiais. Būtent dėl to bandžiau atverti jiems akis. Nes jeigu kultūrininkai taps politikų avelėmis, anksčiau ar vėliau žlugs ir pati kultūra. Toks yra mano įsitikinimas.

Ir lyginti avelių bandą, tapusią politikų įrankiu, su žmonėmis, kurie stengiasi nesileisti manipuliuojami politikų, būtų tiesiog nelogiška, nes jų laikysena ir veiksmai iš esmės priešingi.

Į piliečių konferenciją Kaune rinkosi žmonės, kurie nori patys dalyvauti politikoje, kurie mano, kad dabartinė politika Lietuvoje yra netinkama ir kad ją reikia keisti. Tačiau keisti ne mitinguojant ir ne šūkaujant, o patiems imantis atsakomybės ir darbo, kad Lietuvai būtų geriau.

Tokios laikysenos, man atrodo, labai reikėtų visose gyvenimo srityse. Nes viena yra kritikuoti, peikti ir moralizuoti, jaučiantis pranašesniems už tuos, kurie dirba, o visai kas kita – pasiryžti pačiam perimti nevykusiai atliekamas pareigas ir pabandyti ištaisyti padėtį.

Žinoma, lieka klausimas, ar jiems pavyks tai padaryti.

– Lieka ir klausimas, kuris būdas yra veiksmingesnis. Juk kultūrininkams pavyko gerokai įsiūbuoti mūsų valstybės laivą, ar ne?

– Iš tikrųjų ne kultūrininkams pavyko įsiūbuoti valstybės laivą, o tiems politikams, kurie sukėlė kultūrininkus ant kojų, siekdami savo tikslų.

Tai primena atvejį, kai policininkams artėjant prie taboro čigonai paleisdavo šunis, kad apsunkintų jų užduotį ir kad policininkams būtų sunkiau rasti tai, ko jie atėjo ieškoti.

Tie politikai, kurie sugebėjo sukelti kultūrininkus, turi galią. Jie turi valdžią, turi pinigus, turi galimybių dalyti tam tikrą „maistą” per fondus, tarybas, nevyriausybines organizacijas. Ir žmonės natūraliai linkę solidarizuotis su tais, kurie turi galią ir pinigus, manydami, kad jų gyvenimui tai vienaip ar kitaip atsilieps teigiamai.

Kur šiandien pamatysi visiškai nuoširdžią laikyseną, kuri nebūtų bent iš dalies paremta pavaldinio prisitaikymu prie valdžios?

Man, kaip internetinio portalo „Alkas” redaktoriui, kartais tenka gauti laiškų, kuriuose žmonės prašo išimti jų anksčiau paskelbtus straipsnius. Tie straipsniai buvo patriotiški, tautiški, bet dabar, pasirodo, gali pakenkti jų karjerai. Tai daug ką pasako apie mūsų laiką.

O žmones įtikinti, kaip parodė kultūrininkų pavyzdys, iš tiesų nėra labai sunku. Juolab kad, kaip sakoma, ant jaučio skūros apie kiekvieną iš mūsų velniai yra surinkę ir užrašę tiek duomenų, tiek „įkalčių”, kad reikalui esant jų niekada nepritrūktų – ypač tada, jei vienas iš mūsų sugalvotų eiti į valdžią.

Tam tikrą laiką tokie įrašai laikomi savotiškose pragaro saugyklose, o paskui, kai reikia, jie paviešinami. Čia, matyt, geriausiai buvęs mūsų žvalgybininkas Kastytis Braziulis galėtų paaiškinti, kaip tokie mechanizmai veikia.

– Na, o Kaune, sako, rinkosi tie, kurie neturi nei galios, nei pinigų ir kurie jaučiasi nepelnytai nustumti nuo valdžios…

– Taip, labai greitai visuomeniniuose internetiniuose tinkluose prasidėjo pamazgų pylimas konferencijos dalyvių atžvilgiu. Didžiausias priekaištas jos rengėjams buvo tas, kad ten esą prisirinko žmonių, kurie turi prieštaringą reputaciją, kurie esą susitepę – ir būtent jie, girdi, sugadino visą renginį.

Įsivaizduokite dabar teatro kritiką, kuris ima vertinti, pavyzdžiui, Koršunovo spektaklį. (Tikiuosi, jis nesupyks, kad imu jį tik kaip pavyzdį.) Kritikas sako: spektaklis buvo puikus, bet, po galais, jį sugadino žiūrovai.

Spektaklį žiūrėjo traktorininkas Rapolas – jis buvo su mėšlinais batais. Dar buvo kažkoks tipas su priešų kariuomenės antpečiais. Apskritai salėje sėdėjo nemažai neaiškių žmonių.

Tad toks kritikas turėtų padaryti išvadą, kad šio spektaklio niekam nereikėtų žiūrėti. Nes jeigu aktoriai vaidina tokiems žiūrovams, tai vieną dieną jie ims blogai vaidinti dėl blogos įtakos, kurią jiems daro netinkami žiūrovai…

(Juokiasi.)

– Sakykite, o kodėl lietuviams vis reikia naujo gelbėtojo?

– Tai iš dalies religinis jausmas – laukti gelbėtojo. Štai pasakojama, kad šventasis Kazimieras su kalaviju pasirodė danguje tuo metu, kai lietuvių kariuomenė buvo bepralaiminti mūšį. Pamatę tą regėjimą kariai pakilo į mūšį ir galinga jėga nušlavė priešą.

Tai gražus ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų mitas apie išvaduotoją, apie atpirkėją – panašiai kaip ir krikščioniškasis pasakojimas apie Kristų, kuris prikaltas prie kryžiaus atpirko visų mūsų nuodėmes.

Lietuvai iš tiesų labai trūko lyderio, ir dabar daug kam atrodo, kad toks lyderis – Ignas Vėgėlė – atsirado. Tai gražiai dera su pavasario nuotaika: tarsi paskatinimas visiems išeiti į šviesą, į saulę ir pradėti veikti bendruomeniškai.

Tačiau kiekvienas lyderis susiduria su pavojumi. Jo sekėjai, išsiilgę gelbėtojo, anksčiau ar vėliau pamato, kad jis vis dėlto yra paprastas žmogus ir, kaip visi mes, turi žmogiškų silpnybių, kurių mitinis didvyris neturėtų turėti.

Tada ateina nusivylimas. Ir kartais nutinka taip, kad gelbėtoją pati gelbėjamųjų minia galiausiai ir „prikala prie kryžiaus”.

– Piliečiai nepasitiki Seimu, nepasitiki prezidentu, premjere ir t.t., – kas dar kelia pasitikėjimą mūsų valstybėje, be gaisrininkų ir Igno Vėgėlės?

– Mano bičiulis mitologas Dainius Razauskas, kuris irgi mėgsta kalbėti metaforomis, pasakytų labai tiesiai: mums „trūksta kiaušinių”. Kitaip tariant, mums trūksta drąsos, trūksta vidinio stuburo, trūksta pasitikėjimo savimi. O kaip valstybėje kas nors gali kelti pasitikėjimą, jeigu mums patiems pradeda stigti pasitikėjimo?

Mes visi vaidiname kažkokius spektaklius. Kur yra postai, ten dažnai vaidinamos pareigybinės instrukcijos, užmirštant, kad visų pirma turi būti žmogumi. Nuo šitos vaidybos žmogus pamažu tampa kažkiek asocialus, atšąla, atitolsta nuo kitų. Ir tada ima stigti paprasto, žmogiško artumo.

Man kartais norėtųsi žmonėse, ypač valdžioje esančiuose žmonėse, matyti, kad pareigų karūnos neišdildytų šilto santykio. Norėtųsi, kad valstybę vairuotų tokie prezidentai ar prezidentės, kurie, užimdami aukščiausias pareigas ir vaidindami tuos aukščiausius valstybės spektaklius, neprarastų žmogiško jautrumo.

Bet ar apskritai įmanoma tokia valdžia, kur žmogiškumas išsiskleistų šviesiomis spalvomis, aš nežinau. Iki šiol tokios valdžios nesu pažinęs.

– Telkties Lietuvai manifeste pabrėžta Kovo 11-osios vienybė, kurią neabejotinai esame praradę. Ar ji apskritai įmanoma?

– Mes susipriešiname labai lengvai, o susitaikome labai sunkiai. Mes įžeidžiame vienas kitą labai lengvai, o atsiprašome labai sunkiai. Gal tas prieštaringumas slypi pačioje žmogaus prigimtyje?

Mokslininkai yra pastebėję, kad puolama gyvūnų rūšis, užuot pešusis tarpusavyje, vieningai ima gintis. Taip būna ir istorijoje: kai susipriešinusiai tautai iškyla egzistencinis pavojus, ji ginasi ir labai dažnai bent kuriam laikui pamiršta ankstesnius nesutarimus – dėl stiliaus, orientacijos, politinių pažiūrų ar kitų skirtumų.

Tik, neduok Dieve, tokio gniaužiančio išorės pavojaus, kuris priverstų mus vienytis vien iš baimės.

Taikiame gyvenime susivienijimo pagrindu paprastai tampa bendri religiniai, tautiniai, kultūriniai idealai. Tačiau sekuliarioje ir vartotojiškoje visuomenėje vis mažiau lieka tokių vienijančių dvasinių idealų. Dėl to vis dažniau guodžiamasi viltimi, kad pavojaus akivaizdoje mus apgins kažkas kitas – kažkokia jėga iš šalies.

Aš nesu linkęs tuo nei tikėti, nei pasitikėti. Man būtų ramiau žinoti, kad ir pats turiu teisę bei galimybę ginti savo namus ir savo šeimą. Aš norėčiau savo namuose turėti šautuvą ir prireikus pagal paskirtį juo pasinaudoti, jei priešas ateitų prievartauti mano šeimos.

Valstybė turėtų kiekvieną iš mūsų, kurie dar, kaip sakoma, „turime kiaušinių”, paversti kareiviu. Tai ir būtų mūsų tikrasis poligonas – visa Lietuva. Tauta turėtų būti apginkluota taip, kad net toks žmogus, kaip aš, turėtų galimybę nuspausti gaiduką, net jeigu pataikytų tik iš ketvirto karto… (Juokiasi.)

– Ko galėtume tikėtis iš Telkties judėjimo ateityje?

– Prisibijau, kad judėjimo vedlys gali neatlaikyti. Jį vieni iš savų kels į padanges, o priešininkai, apsimetę draugais, pradės pinti intrigas. Iš savo patirties žinau, kad ir čia bus pritaikytas tas pats skaldyk ir valdyk būdas.

Tačiau gyvenime dažnai būna labai sunku atpažinti, kas šalia tavęs yra tikrasis taikytojas, o kas – kiršintojas, nes didžiausias jo pavojus dažnai ateina ne iš išorės, o iš vidaus.

– Kaip galvojate, ar šiandieninę Lietuvą dar galime laikyti tautine? Yra siūlymų užuot vartojus junginį „lietuvių tauta”, sakyti „Lietuvos visuomenė”…

– Kai prezidentas, kreipdamasis į visuomenę, sako: „Mieli Lietuvos žmonės”, tuose žodžiuose jau nebėra net užuominos į tautinę tapatybę. Tai globalistinės pasaulėžiūros išdava.

Lietuviai yra titulinė Lietuvos tauta, ir ji galų gale yra atsakinga už šitą valstybę. Nes jeigu tauta paleistų vadžias, ši valstybė be didesnių skrupulų gali įsilieti į kitų valstybių erdves, į kitų galių geopolitinius laukus, galiausiai ir į svetimą tapatybinį audinį.

Šia dingstimi norėčiau priminti vieną dalyką: juo toliau, tuo labiau suverenitetas slysta mums iš rankų.

1918 metais, atkūrę Lietuvos valstybę, pareiškėme nutraukią visus ryšius su tomis valstybėmis, su kuriomis buvome susaistyti. 1990 metais taip pat nutraukėme ryšius su Sovietų Sąjunga bei jos dariniais ir pradėjome kurti naujus santykius – su kitomis valstybėmis, su Europa. Bet būtent taip, kurdami naujus ryšius kitu pagrindu, mes kartu neišvengiamai atsisakome ir dalies savo suvereniteto.

Taip nepriklausomybės istorijoje ir gyvena: jos ne tik iškovojamos, bet ir pamažu vėl apribojamos, kai kuriami nauji priklausomybės ryšiai.

Praeis kiek metų – penkiasdešimt ar daugiau – ir, kai dabartiniai ryšiai ims atrodyti kaip pančiai, kai apkars Europos Sąjunga, perkanti mus už pinigus, primetanti savo dienotvarkes, vertybes, net kalbėseną, vėl gali iškilti saujelė žmonių, dar nepraradusių budrumo.

Kad ir kiek tuo metu būtų likę mūsų, lietuvių, gali atsirasti žmonių, kurie pareikš nutraukiantys buvusius ryšius bei įsipareigojimus ir vėl paskelbs nepriklausomybę.

Sutinku, šiandien tai gali skambėti keistokai. Bet juk ir daugelis dalykų, kurie vėliau tampa istorija, iš pradžių skamba keistai.

– Kokius Telkties Lietuvai manifesto žodžius norisi kartoti vėl ir vėl? Gal „grąžinti suverenitetą Tautai, puoselėti svarbiausią Tautos išlikimo sąlygą – Šeimą“?

– Tai iš tiesų yra amžina lietuvio malda. Tai ne šiaip politinis šūkis ir ne vien graži deklaracija. Tai mūsų šventas reikalas. Nes tauta be suvereniteto ilgainiui tampa tik etnografine medžiaga, o valstybė be šeimos pamatų netenka gyvybės tęstinumo.

Šeima yra ne tik privatus žmonių gyvenimo reikalas. Ji yra tautos išlikimo sąlyga pačia tiesiogine prasme. Per šeimą perduodama kalba, papročiai, tikėjimas, istorinė atmintis, pats priklausymo savai tautai jausmas. Jeigu šeima silpninama, silpnėja ir tauta, o jei silpnėja tauta, ima tuštėti ir valstybė.

Tauta negali būti suvereni, jeigu ji netenka savo gyvybinio branduolio. O tas branduolys ir yra šeima.

Kaip ir Konstitucija, tai turėtų būti neliečiamas mūsų valstybės pamatas. Tačiau, deja, globalizacijos paveiktos mūsų valdžios sluoksniuose Konstitucija vis iš naujo peržiūrima, vis kitaip aiškinama, prisitaikėliškai mėginant joje atrasti tai, ko joje niekada nebuvo.

Toks elgesys man kelia nerimą. Nes kai pamatiniai valstybės principai pradedami aiškinti pagal politinį patogumą, valstybė pamažu netenka savo atramos.

Todėl šie manifesto žodžiai ir skamba taip stipriai. Jie primena ne ką nors nauja, o tai, ką mes iš tikrųjų visada žinojome: kad Tauta, Šeima ir valstybės suverenitetas yra neatskiriami dalykai.

Alkas.lt komentaras

Šis pokalbis atveria esminę priešpriešą tarp formalios valstybės nepriklausomybės ir tikrojo suvereniteto, kuris, kaip pabrėžia Jonas Vaiškūnas, neįmanomas be gyvos tautinės savimonės. Interviu primena, kad valstybė be Tautos tampa tik administraciniu vienetu, o nepriklausomybė – formaliu pavadinimu. Klausimas, ar Lietuva šiandien tebėra tikrai nepriklausoma, šiame pokalbyje nuskamba ne kaip retorika, o kaip rimtas įspėjimas.