R. Dilius. Imperija meteoras

Noras panagrinėti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovų titulus ir pačios LDK statusą subrendo dėl vyraujančios akivaizdžios painiavos, klausimo esmės neišgryninimo ir tiesiog labai vienpusiško (euro/krikščioni/lenko centristinio) to vertinimo.

Oficialiai tvirtinama, kad visi LDK valdovai buvo didieji kunigaikščiai ir vienas, kad ir trumpai buvęs, karalius – Mindaugas. Pastarasis titulas ir įvykis vertinamas išskirtinai, kaip pasiekimas ir tam turime netgi valstybinę šventę – valstybės dieną. Neoficialiuose vertinimuose kalbama, kad ir kiti didieji kunigaikščiai buvo karaliai ir netgi imperatoriai, o LDK – tai imperija.

Čia į pagalbą pasitelkiami rašytiniai šaltiniai, kuriuose, kalbant apie didžiųjų kunigaikščių titulus, randame pavadinimus, kurie verčiami į „karalius, imperatorius“. Tačiau, kaip jau minėta, oficiali istoriografija tai neigia.

Pvz., nors Didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais LDK buvo daugiatautė, didžiulė ir galinga valstybė, ji, kaip teigia oficiali istoriografija, nebuvo imperija, nes taip nesivadino, o pats Algirdas nebuvo imperatorius, nes taip nesivadino, o vadinosi Didysis kunigaikštis.

Tokie teiginiai neatlaiko paprasčiausios kritikos. Juk, pvz., Persų, Mongolų, Kinų, Osmanų imperijos pačios savęs imperijomis, o jų valdovai savęs imperatoriais irgi nevadino.

Imperija – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis didelę, įtakingą, stiprią monarcho (imperatoriaus) valdomą valstybę. Taigi, aukščiau minėtoms valstybėms ir jų valdovams, vadovaudamiesi tuo, kad tai buvo didžiulės, įtakingos ir stiprios valstybės, pritaikome vakarietišką pavadinimą. Karalius – taipogi vakarietiškas pavadinimas ir sąvoka, kuris suteikiamas valdovui, gavusiam karūną ir palaiminimą iš Romos popiežiaus, o karalystė – jo valdomas kraštas.

Daugybė kitų kraštų valdovų vadinosi savais vardais ir neturėjo karaliaus ir karalystės pavadinimo tik todėl, kad neturėjo nieko bendro su Romos popiežiumi, tačiau jų valstybės ir jie patys dėl to nebuvo žemesnio rango, nei karalystės ir karaliai.

Taigi, akivaizdu, kad vertinti valdovų ir jų valdomų valstybių titulus ir jų hierarchiją reikia ne vien pagal kokios tai kilmės (kaip, kad mūsuose įprasta – pagal vakarietišką) pavadinimus, nes skirtinguose kraštuose pavadinimai tam pačiam dalykui apibūdinti skiriasi, o pagal kitus, t.y. pagal valdžios sutelkimo lygmens ir valstybės įtakos, galios požymius.

Tačiau, kaip mato vienetą, tikrai patogiau naudoti kokią tai sistemą. Mums suprantamesnė, o ir labiau paplitusi yra vakarietiška pavadinimų sistema, kaip mato vienetas – aukščiausias lygmuo imperija, žemiau – karalystė, dar žemiau – kunigaikštystė. Tačiau į kurią „lentynėlę“ įdėti vieną ar kitą valstybę reikia pagal atitinkamus požymius, o ne pagal tai, kaip ji pati save vadino.

Pvz., patys mongolai savo valstybę vadino „Yeke Monggol Ulus“, kas reiškia „Didžioji mongolų valstybė / tauta“, o pagal požymius ji priskirtina tam, kas vakarietišku pavadinimu vadinama imperija.

Lygiai taip pat ir su LDK – ji visada vadinosi kunigaikštyste, tačiau valdžios joje sutelkimo, savarankiškumo, jos galią ir įtaką apibūdinantys požymiai istorijos eigoje kito, tad kito ir jos lygmuo.

Pradėkime nuo pačios aukščiausios valdovo ir jo valdomos valstybės hierarchijos laiptelio. Valdovas, kurio valdžia krašte yra aukščiausia ir kurios patvirtinimui, įtvirtinimui, pripažinimui nereikia nieko iš išorės, yra aukščiausias valdžios sutelkimo lygmuo.

Kaip sakoma, virš tokio valdovo – tik Dievas. Bet tam reikia ne tik aukščiausios karinės, administracinės valdžios, bet reikia, kad tokio valdovo valdomame krašte būtų tos valstybės tikėjimo, religijos centras. Pačioje valstybėje gali būti įvairios religijos, bet esmė, kad jos valdančiojo elito išpažįstamo tikėjimo centras būtų jo valdomoje valstybėje.

Tuomet, kai valstybėje susitelkia aukščiausia žemiškoji (karinė, administracinė) ir dvasinė valdžios, turime valdovą ir valstybę, esančią ant aukščiausio hierarchijos laiptelio. Ant šio laiptelio dar galimi tarpiniai laipteliai, priklausomai nuo to, kokio dydžio, galios ir įtakos tokia valstybė. Bet paprastai tokį savarankiškumą ilgesnį laiką geba išlaikyti tik didelės, galingos ir įtakingos valstybės.

Naujesniais, naujais ir naujausiais laikais tikėjimą, religiją dažnu atveju keičia ideologija. Vien tik žemiškoji galia negali būti ilgalaikis tvirtas pagrindas tokiai valstybei. Besiremdama tik žemiškąja galia minėto lygmens valstybė niekada nesusikurs, o likusi tik su ja greitai žlugs, t.y. nusileis į žemesnį lygmenį.

Žemesniame hierarchijos laiptelyje yra valdovai ir valstybės, kurie neturi kurios tai vienos iš tųdviejų dedamųjų. Labai akivaizdus to pavyzdys – Vakarų ir Centrinė Europa, kurioje religijos centras – Vatikanas ir jo galva Romos popiežius, su kurio palaiminimu valstybių valdovai – karinio luomo atstovai gaudavo karaliaus titulą ir teisę valdyti karalystę, tačiau tai reiškė vasalinę priklausomybę nuo Romos popiežiaus.

Ne veltui Anglijos karalius Henrikas VIII 1534 m., kuomet dvasinė valdžia dar rėmėsi religija, atsiskirdamas nuo Romos katalikų bažnyčios įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, nes tik taip buvo galima įgyti aukščiausią savarankiškumą, valdžią ir pakloti pamatus būsimai imperijai.

Dar žemesniame laiptelyje yra valdovas ir valstybė, kurio tikėjimo, religijos centras yra ne savoje valstybėje, o pats valdovas, kaip karinio luomo atstovas, yra pavaldus kitos valstybės valdovui.

Taigi, panagrinėkime per šiuos požymius LDK ir jos valdovus.

Pradėkime nuo pirmojo – Mindaugo. Lietuva tuo metu išpažino savo senąjį, prigimtinį tikėjimą ir jos centras buvo pačioje šalyje. Karinė (žemiškoji) valdžia buvo Mindaugo rankose ir jai nereikėjo jokio pripažinimo, įtvirtinimo iš išorės.

Žynių luomo ženklas – taip vadinami Gedimino stulpai ir karinio luomo ženklas – Vytis buvo sąjungoje. Taigi, visiškai akivaizdu, kad Mindaugas, suėmęs į savo rankas aukščiausią valdžią ir tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo aukščiausiame valdžios hierarchijos laiptelyje.

Tačiau krikštydamasis (nors krikštas buvo, matyt, didele dalimi formalus), jis tikėjimo, religinę valdžią perleido Romos popiežiui ir tapo jo pavaldiniu.

Taigi, tapdamas karaliumi, jis tikrovėje nusileido valdžios ir valstybės statuso hierarchijos laipteliu žemiau. Mindaugas ir Lietuva tapo vieni iš Romos popiežiaus pavaldinių, kai iki tol virš jų nieko nebuvo (tik pats Dievas).

Matyt dėl to didžioji Lietuvos diduomenės dalis (ir, be abejo, žinių luomas) tam pasipriešino – ir tai buvo pasipriešinimas ne tik dėl tikėjimo, kiek, manau, bendrai dėl valdovo ir valstybės statuso sumenkinimo.

Kodėl Mindaugas žengė tokį žingsnį – ar priverstas, nes nebepajėgė priešintis išorės priešams, ar dėl kitų priežasčių, ar dėl visko kartu – dabar nesigilinkime. Greitai atsimetęs nuo krikšto jis vėl atstatė savo valdžios ir valstybės lygmenį į buvusią padėtį.

Ar buvo senojo tikėjimo Mindaugo Lietuva valstybė tokio lygio, kad ją būtų galima vadinti, kas europinėje tradicijoje vadinama imperija? Manau, ne, nes valstybė dar nebuvo didelė, galinga ir įtakinga.

Gedimino valdymo metu valstybė išlaikė senąjį tikėjimą, taigi, ir aukščiausią valdovo valdžios ir valstybės statusą, nors Gediminas du kartus mėgino krikštytis ir, kaip manoma, antrojo mėginimo krikštytis metu buvo nunuodytas.

Mėginimai krikštytis ir taip sumenkinti valdovo valdžios ir valstybės statusą buvo, matomai, priverstiniai esant sudėtingai padėčiai dėl nesėkmingų kovų su kryžiuočiais. Vėlgi, nepavykęs krikštijimasis ir netgi spėjamas Gedimino nunuodijimas liudija apie didelę tam nepritariančio LDK karinio elito dalį, jau nekalbant apie žynių luomą.

Nors Gediminas ženkliai išplėtė LDK, kuri apėmė ne tik dabartinę Lietuvą, bet ir didžiąją dalį dabartinės Baltarusijos, bet valstybė dar vis tik buvo nepakankamai didelė, įtakinga ir galinga, kad prilygtų tam, ką galima vadinti imperija. Tačiau jau buvo pakeliui į ją.

Algirdo, kartu su Kęstučiu, valdymo laikotarpiu LDK jau tikrai galima laikyti valstybe, kuri atitinka imperijos sąvoką. Valstybė padvigubėjo plotu ir skirtingų tautų gyventojų skaičiumi, tapo viena didžiausių to meto pasaulyje.

Taip pat neabejotinai labai stipri kariniu požiūriu, o po Mėlynųjų Vandenų mūšio lemianti jėga šiame regione. Ši pergalė ne tik dar labiau išplėtė LDK.

Po šio mūšio jos valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietinį kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje. Sustiprėjo LDK ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo įtaka rusų žemėse.

LDK suvienytoje erdvėje susidarė savarankiškas galios centras, pajėgus veiksmingai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso orda, ir su MDK. Aukso orda, net ir pasibaigus didžiajai vidaus sumaiščiai, nebeatgavo buvusios galybės ir žemių. P

amatinė valstybę sudaranti tauta – lietuviai ir jos valdantysis elitas išlaikė savo senąjį prigimtinį tikėjimą, t.y. valstybėje buvo žynių ir karinio luomų – Gedimino stulpų ir Vyčio sąjunga. Valstybė buvo valdoma dviejų valdovų, bet Algirdas, vis tik, buvo pirmesnis, monarchas (imperatorius), o Kęstutis – submonarchas. Kęstučiui saugant ir ginant šalies užnugarį nuo kryžiuočių, Algirdas plėtė valstybę rytuose ir pietuose.

Mirus Algirdui, valdžia imperijos lygmens šalyje ir imperatoriaus lygmens titulas pereina į jo sūnaus Jogailos rankas. Po Jogailos išdavystės, jį nuvertus, Kęstutis porai metų tapo didžiuoju kunigaikščiu, taigi, imperatoriumi. 1382 m., nužudžius Kęstutį, juo vėl tapo Jogaila.

Vėliau, po visų tarpusavio su Vytautu rietenų, Jogaila sutinka tapti Lenkijos karaliumi, 1385 m. sudaroma Krėvos sutartis (unija), pagal kurią LDK krikštijama, tačiau ne tiesiogiai per Vatikaną, o per Lenkiją.

Pati LDK tampa Lenkijos karalystės vasalu, o Vytautas – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu. LDK religijos centru tampa Lenkija, kurios religijos centras Vatikane, t.y. jau pati religija iš aukščiausio lygmens, kuris buvo iki krikšto, nusileidžia per du hierarchijos laiptelius.

Pasaulietinė valdžia tampa pavaldi Lenkijos karalystei, kurios pačios pasaulietinė valdžia palaiminta Vatikano ir yra jo vasalas. Taigi, ir pasaulietinė valdžia LDK, atitekusi Vytautui, nusileidžia per du hierarchijos laiptelius. Iki tol pagal savo statusą būdama aukščiausiame lygmenyje ir aukščiau už Lenkijos karalystę, LDK tampa žemiau už Lenkijos karalystę, jos vasalu.

Visiškai akivaizdu, kad tai – LDK ir jos valdovų katastrofa. Kokios aplinkybės lėmė tokį Jogailos sprendimą? Vytautas čia, manau, mažiausiai kaltas, turint omeny visas Jogailos išdavystes Kęstučio ir paties Vytauto atžvilgiu.

Vytautui nuo pat pradžių teko labai blogos kortos ir tai, kad jam pavyko tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kad ir pavaldžiu Lenkijos karaliui, jau neeilinis jo pasiekimas.

Ar LDK tuo metu nebepajėgė priešintis kryžiuočiams, Maskvos didžiajai kunigaikštystei (MDK) bei Aukso ordai ir sąjunga su Lenkija buvo neišvengiama, todėl teko sumokėti tokią kainą? Vargu, nes to meto LDK buvo galinga imperija, turinti pakankamai išteklių save apginti.

Priedo, Ordinas kėlė pavojų ir krikščioniškai katalikiškai Lenkijai, tad pats savaime krikštijimasis Ordino grėsmės klausimo nesprendė. Po LDK krikšto Ordino pavojus niekur nedingo ir jo grėsmės klausimas buvo išspręstas Žalgirio mūšyje.

Krikščioniška Lenkijos karalystė nebūtų veikusi prieš Ordiną išvien su LDK, jei ji nebūtų apsikrikštijusi ir būtent katalikiškai? Tikrai taip tvirtinti negalima. O MDK grėsmė galėjo būti labai sumažinta, jei lietuviškasis LDK politinis elitas būtų pasirinkęs, jei jau krikštas buvo nebeišvengiamas, krikštytis ir krikštyti etninius lietuvius stačiatikiškai, kokia jau buvo didesnioji rusėniška LDK dalis.

Didelė tikimybė, kad būtų pavykę stačiatikiškos krikščionybės centrą perkelti iš Maskvos į Vilnių, o tai būtų tapę ir visų stačiatikių vienijimosi centru. Vienoje imperijoje nebūtų išsitekę Jogaila ir Vytautas?

O kaip išsiteko Algirdas ir Kęstutis, ir ne tik išsiteko, o labai puikiai vienas kitą papildė. Tereikia išminties ir gebėjimo dalintis bei veikti išvien.

Tad kuo susiviliojo Jogaila ir padarė, mano supratimu, lemtingiausią klaidą, jau tada pražudžiusią LDK kaip imperiją, o per keturis šimtmečius apskritai ištrynusią šią valstybę ir pavertusią ją Lenkija (1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija)?

Ar tai buvo jau minėtos išorinės grėsmės, ar čia dar prisidėjo ir trumparegiškumas, išminties, politinės nuovokos stoka, susižavėjimas vakarietiškais blizgučiais?

Juk tuo metu Vakarų Europoje, kaip ir dabar, o iš ten ir Centrinėje Europoje, toje pačioje Lenkijos Karalystėje, „automobiliai, telefonai“ buvo geresni. Ir galimybė valdyti, kad ir žemesnio rango, bet dar didesnę, sujungus dvi, vakarietiškesnę, galingesnę valstybę, kad ir išdavus bei išniekinus savo gimtąją?

Tad gal tai susuko galvas jaunajai valdovų kartai, pirmiausia Jogailai? Kaip bebūtų, bet beveik akimirksniu LDK iš imperijos tapo antrarūše, Lenkijos karalystės vasaline šalimi. Bet Jogaila įsikūrė prašmatnesniame, pažangesniame (klausimas tik, kas yra pažanga) karališkame Krokuvos Vavelyje, nei, kad Vilnius, nors ir imperatoriškas.

Ir nors LDK savo galybės viršūnę pasiekė didžiojo kunigaikščio Vytauto, ne veltui pavadinto Didžiuoju, valdymo laikotarpiu, tačiau tai buvo Lenkijos karalystės vasalo pasiekimai, tuo pačiu stiprinantys ir jo šeimininką.

Vytauto Didžiojo bandymas karūnuotis, jei būtų pavykęs, taip, būtų, viena vertus, reikšmingas padidinant LDK, kuri būtų tapusi Lietuvos karalyste, savarankiškumą, nes iš Lenkijos karalystės vasalo kilstelėtų iki Romos popiežiaus vasalo, t.y. per laiptelį į viršų ir Lietuva taptų lygiavertė kitoms karalystėms, taip pat ir Lenkijai.

Kita vertus, tai būtų padėję tiksinčią bombą po valstybės pamatais. Katalikiška valstybės dalis būtų visiška mažuma lyginant su stačiatikiškąja dalimi ir ji savaime greitai imtų netekti įtakos valstybėje, arba, jei priešintųsi, tai sukeltų vidaus karą dėl įtakos religiniu pagrindu.

Tai būtų labai paranku MDK, kuri turėtų galimybę greitai perimti stačiatikišką valstybės dalį. Lenkija, žinoma, neliktų nuošalyje ir perimtų lietuviškąją katalikiškąją dalį.

Taigi, valstybė būtų išdraskyta ir pasidalinta kaimynių jau tada. Manau, tą puikiai suvokė Vytautas Didysis ir LDK diduomenė, todėl tas jo karūnavimasis buvo toks keistas – „jei labai siūlote, karūnuosiuosi, bet pats labai didelių pastangų nedėsiu“.

Siūlymas jį karūnuoti, aišku, glostė Vytauto savimeilę, buvo viliojantis, bet, kita vertus, už to slypėjo LDK pražūtis, kurią, manau, jis puikiai suvokė. Likus gi Lenkijos vasalu, tame bendrame junginyje, katalikų santykis su stačiatikiais buvo visiškai kitoks, katalikų naudai.

Tačiau vis viena religijos klausimas, manau, buvo pagrindinis, kuris galų gale sužlugdė ir vėlesnę Abiejų tautų respubliką. LDK, jei ji būtų tapusi karalystė ir atsiskyrusi nuo Lenkijos, tai būtų sužlugdę daug greičiau, o ATR atveju tas išsitęsė.

Lietuviškosios diduomenės krikštijimasis katalikiškai, ir dar per Lenkiją, neišvengiamai padarė ją priklausomą nuo Lenkijos, siekiant atsispirti stačiatikiškai diduomenei ir išlaikyti valdžią pačioje LDK.

O ta priklausomybė skatino kuo labiau įsilieti į Lenkijos diduomenę – perimti kalbą, kultūrą, tapti lenkiškosios diduomenės dalimi, kas ir lėmė pradžioje lietuviškosios diduomenės, miestelėnų, o vėliau ir valstiečių lenkėjimą, Lietuvos virtimą Lenkija.

Ar būtų lietuviai surusėję (sugudėję), jei būtų krikštytasi stačiatikiškai? Turint omeny aplinkybes – rusėnišką valstybinę raštiją, taip pat iki tol buvusį baltų slavėjimą, didelė tikimybė, kad taip.

Tačiau negalima nematyti ir akivaizdžių skirtumų – lenkiškoji katalikybė nepakentė kitoniškumo (kaip ir katalikybė apskritai – vien inkvizicija ką byloja), buvo labai agresyvi lietuviškumui, gi stačiatikiška krikščionybės atšaka, kaip ir protestantiška, yra nuosaikesnė.

Juk, pvz., protestantiška tapusioje Prūsijoje lietuvybė, lyginant su pačia LDK, klestėjo, o Tilžę galima laikyti lietuviškosios miestietiškos kultūros sostine, kai pačios Lietuvos miestai nebuvo lietuviški.

Taigi, tikėtina, kad lietuviškumui išlikti stačiatikiškoje aplinkoje būtų palankesnės sąlygos. Na, ir, kalbant apie straipsnio temą – valstybė būtų išlikusi imperija.

Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Švitrigaila paskelbė apie visišką savo savarankiškumą ir unijinių ryšių su Lenkija nutraukimą. T.y. jis siekė vėl atkurti LDK kaip imperiją.

Tiesa, tam jam reikėjo spręsti ir religijos klausimą. Tuo metu ir katalikų, ir stačiatikių tikėjimo centrai buvo ne LDK. Katalikų tikėjimo centro iš Vatikano neperkelsi niekaip, o štai stačiatikių iš Maskvos perkelti į Vilnių buvo galimybių, tik tuomet stačiatikybė turėjo tapti pagrindine LDK religija.

Kas, savo ruožtu reiškė, kad arba katalikiška to meto valdančioji LDK aristokratija turėjo persikrikštyti, arba užleisti pagrindinę vietą stačiatikiškai LDK aristokratijai.

Pastarasis be žiauraus pilietinio karo buvo neįmanomas, o persikrikštijimas, jau spėjus nemažai susisaistyti su Lenkijos diduomene, persiimti jos kalba ir kultūra, pradėjus mėgautis vakarietišku gerbūviu ir prabanga, buvo įmanomas tik didelės politinės, valstybingumo brandos, išminties sąlygomis. B

Bet, jei to būtų pakankamai, LDK nebūtų prieš kelis dešimtmečius iš imperijos nusiritusi į Lenkijos vasalo padėtį.

Eiliniams katalikiškai krikštytiems lietuviams tai, manau, dar reikšmės neturėjo, nes tepraėjus tiek nedaug laiko, krikštas jų gyvenime dar turėjo būti labai paviršutiniškas dalykas, o kasdienybėje žmonės dar gyveno senuoju tikėjimu.

Tad tas ir įvyko – lietuviškoji katalikiškoji diduomenė pasipriešino Švitrigailai, kuris rėmėsi stačiatikiška LDK diduomene, ir su Lenkijos pagalba laimėjo prieš jį pilietiniame kare, kuriame lemiamas buvo 1435 m. Pabaisko mūšis. Trumparegiškumas, hedonizmas ir konformizmas laimėjo prieš valstybinį mąstymą.

LDK pražudė gerai nesuvoktas to meto religijos svarbos ir pervertintas materialios galios klausimas. Iki krikšto valdantysis lietuviškasis elitas ir etniniai lietuviai buvo mažuma to meto didžiulėje imperijoje – visišką daugumą sudarė stačiatikiai, o stačiatikybės centras buvo LDK varžovėje Maskvoje.

Vietoj to, kad lietuviškąją dalį krikštijus tuo pačiu stačiatikiškuoju tikėjimu (o tokių ketinimų Jogaila turėjo) ir taip sutelkti visą imperiją bei dėti pastangas perkelti stačiatikybės centrą į Vilnių (ir tai būtų pavykę), lietuviškoji dalis krikštijosi katalikiškai ir taip negrįžtamai suskaldė valstybę, užkirto kelią bet kokiam religinio centro perkėlimui bei įdavė varžovei Maskvai į rankas pirmiausia stačiatikiško tikėjimo centro ir gynėjos, o per tai ir rusėniškų žemių, kurios buvo stačiatikiškos, vienytojos vaidmenį.

Tas dvasinių klausimų, giluminių visuomenę, tautą siejančių ir telkiančių saitų svarbos, kas galų gale pasireiškia per valstybinio mąstymo brandą, nesuvokimas ir materialių, paviršinių, trumpalaikių, netvarių dalykų sureikšminimas akivaizdus ir dabar.

Valstybingumas, savarankiškumas, tautiškumas yra labai lengvai išmainomi į greitesnį ir lengvesnį pinigą. Tačiau tokio pinigo pamatas netvarus, tad ilgesniu laikotarpiu ir to pinigo, į kurį buvo iškeista valstybė, tauta, savarankiškumas, gali nelikti.

Ir Mindaugo karūnavimo, pavadinus tai Valstybės diena, šventimas – tai LDK nuopuolio ir virtimo vasalu šventimas.

Matyt, labai dera šiandienos Lietuvai, kuri, vos atgavusi nepriklausomybę, labai greitai dėl greitesnio ir lengvesnio pinigo išsižadėjo savarankiškumo – skalbimo milteliais papirkinėdama piliečius balsuoti dėl stojimo į ES, atsisakydama savo valiutos ir finansų sistemos, strateginių, valstybės biudžetą pildančių ir finansinį bei ekonominį savarankiškumą didinančių objektų ar jų kontrolės, priimdama išorės teisės viršenybę, džiaugdamasi svetimų kariuomenių buvimu ir t.t. T.y. šių dienų vasalas švenčia savo valstybės tolimoje praeityje tapimą vasalu.

Beje, kai kalbama apie ikikrikščionišką Lietuvą, kalbama labai vienpusiškai – apie žemiškuosius valdovus, tuo tarpu kita valdžios pusė – žynių luomas, lieka visiškame šešėlyje.

Tai, viena vertus, galima paaiškinti tuo, kad jie iš tiesų buvo savotiškame šešėlyje, nes apie juos niekur nieko neparašyta ir žinių beveik neišliko. Išimtis būtų krivių krivaitis Lizdeika, kuris, kaip matome iš padavimo, suvaidino lemiamą vaidmenį Gedimino politinio sprendimo priėmime.

Žodžiu perduodamos žinios apie žynius buvo prarastos, ir ne be vėlesnių, jau pasikrikštijus, krikščionybės pastangų. Tačiau tai, kad žynių luomo vaidmuo paliktas nuošalyje kalbant apie ikikrikščionišką Lietuvą taip pat rodo nesuvokimą, kokią svarbą to meto Lietuvoje valdžios statinyje turėjo žynių luomas.

Juk tikėjimas nesilaikė pats savaime. Juo rūpinosi ir jį palaikė neabejotinai gausus ir organizuotas žinių luomas. O tai, kad tikėjimas to meto visuomenėje vaidino itin reikšmingą vaidmenį, liudytų ir žynių luomo įtaką.

Apskritai, darytina išvada, kad iš dviejų būtinų dedamųjų valstybei kaip savarankiškam subjektui, o ne objektui kitų rankose – dvasinės (tikėjimo, religinės, ideologinės) ir žemiškosios valdžių / galių – dvasinė dedamoji yra pirminė, o žemiškoji – papildanti.

Jei nėra atsakymo, vardan ko tu, kokia tavo prasmė, kokią žinią tu neši – o atsakymus į tai duoda tik tikėjimas, religija, ideologija – nėra ir tų jungiančių, suburiančių giluminių saitų, tos dvasinės tvirtybės ir traukos, kuri paskui save traukia ir visa kita.

Ir pabaigai – tad kodėl mūsų oficialioji istoriografija laikosi tos nuostatos, kad LDK nebuvo imperija, kad ji buvo net žemesnio rango valstybė nei karalystė?

Manau todėl, kad ji remiasi prokrikščioniška prokatalikiška ir prolenkiška nuostatomis. Prolenkiška nuostata niekada nesutiks, kad jos krikštyta, praryta, sulenkinta valstybė galėjo būti aukštesnė savo statusu, nes ant lenkiškumo viršenybės stovi visa mesijinė prolenkizmo ideologija.

Prokrikščioniškai nuostatai visi nekrikščioniški kraštai – tai tamsūs barbarai pagonys, o prokatalikiškai nuostatai visi krikščionys ne katalikai – paklydėliai.

Todėl į klausimą, kodėl LDK nebuvo imperija, nors po pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje atitiko visus imperijos požymius atsakoma, kad ji vadinosi kunigaikštyste, o ne imperija, o valdovas – kunigaikščiu, o ne imperatoriumi.

O  į klausimą, kodėl, pvz., Mongolų valstybė vadinama imperija, nors ji pati savęs imperija nevadino atsakoma… kaip gi atsakoma? Ogi – „tai visai kas kita“ be paaiškinimų, kodėl tai visai kas kita.

Ir  visai pabaigai – norint atgauti orumą ir pajudėti link valstybės savarankiškumo, kas yra judėjimas link apskritai valstybės ir lietuvių tautos išlikimo, valstybės dieną reikėtų švęsti minint Mėlynųjų vandenų mūšio dieną (tikslią datą dar reikia nustatyti ir/ar susitarti), kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas nugalėjo Aukso ordos kariuomenę ir tai, mano manymu, žymi LDK tapimą imperija.

Tiesa, ši imperija gyvavo neilgai, vos dvidešimt kelis metus, kaip koks danguje ryškiai, bet trumpai žybtelėjęs meteoras – iki Krėvos sutarties (unijos) 1385 m. rugpjūčio 14 d. Ir šią dieną taip pat reikėtų minėti, kaip valstybės išdavystės ir gedulo dieną. Mokytis reikia ne tik iš didžių dalykų, bet ir iš lemtingų klaidų ir pralaimėjimų.

Ir būtinas Vilniuje, buvusios imperijos sostinėje, paminklas Algirdui ir Kęstučiui – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės – imperijos valdovams. Ir ne kiekvienam atskiras, o bendras paminklas, liudijantis išskirtinį valdovų gebėjimą kartu sukurti ir valdyti imperiją.

Puikus pavyzdys žodžiams „Vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi“. Ir turėtų būti paminklas trečiam imperatoriui – Jogailai, nors ir imperijos duobkasiui. O taip pat būtina įrengti imperatoriaus Algirdo sudeginimo pagal senojo tikėjimo papročius ir palaidojimo atminimo vietas, tegul ir simbolines, nes tikslios nežinomos.

Istorikai mano, kad Algirdo palaikai buvo sudeginti ant Kukovaičio šventovės kalno netoli Maišiagalos pilies. Manoma, kad tai kalva prie šiandienos Gudulinės kaimo, ant kurios dabar styro trys didžiuliai bokštai su mobiliojo ryšio antenomis.

O pelenai, kaip manoma, palaidoti Turlojiškių pilkapyne, kuris driekėsi tarp Musės upės kairiojo kranto ir Variekos (Vareikos) ežero.

O pabaigų pabaigai – tai kokia būtų viso to pamoka (moralas)? Matyt tokia, labai žmogiška. Patys savo rankomis, per savo ydas ir negebėjimus sunaikinę savo imperiją, patys atidavę Maskvos DK labai reikšmingus kozirius, kas ilgainiui leido jai tapti vienai galingiausių pasaulio imperijų ir galų gale mus, jau prarytus Lenkijos, praryti kartu su ja, mes taip ir nesugebėjome suprasti savo klaidų.

Iki šiol gyvename įsižeidę, pilni kaltinimų ir nuoskaudų ant visų aplinkui dėl žlugusios savo kadaise galingos valstybės, nutautintos ir nutautėjusios (sulenkėjusios, sugudėjusios) didelės dalies savo tautiečių, prarastų etinių žemių.

Nesupratę savo pačių klaidų, neįvertinę jų, nepadarę išvadų, ir kas, matyt, svarbiausia – net nebandantys deramame lygmenyje atsakyti į klausimus, vardan ko mes, lietuviai, kokią žinią nešame, kokia mūsų prasmė, kuo mes tikime – gyvename nesibaigiančių revanšistinių nuotaikų iliuzijoje, nesuvokiame savo interesų, nuolat tampame kitų įrankiais, kurie sumaniai naudojasi tais mūsų nesubrendėliškais skauduliais ir vaizdiniais.

Ir nykstame, nes, neturėdami atsparos dvasioje, išsitaškome paskui „skanesnę dešrą, geresnius automobilius, telefonus“. Nesibaigianti paauglystė.