E. Nekrošius: Mūsų kaltė tik ta, kad esame

„Argi mes patys priimame sprendimus?“, – paklaustas apie Lietuvos būklę, liūdnai šypteli vienas garsiausių teatro režisierių nūdienos Europoje – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiojo kryžiaus kavalierius Eimuntas Nekrošius, – „Tedarome tai, ką mums padiktuoja Europa. Juk nuolat esame gąsdinami: „Jeigu jūs nebūsite su mumis – pražūsit“. Beje, mums ir sovietai tą patį sakydavo“…

– Šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė mėgdavo sakyti: „Jeigu mes tai rodome scenoje, vadinasi jums, mieli žiūrovai, to reikia“. Kitaip tariant, režisieriaus misiją ji suvokė tarsi pedagogo, atsakingo už dvasinį Tautos ugdymą. O jums, režisieriau, renkantis medžiagą spektakliui, tokio pobūdžio argumentai būna svarbūs?

– Sąmoningai to tikrai nedarau. Esu įsitikinęs, kad režisierius gerą spektaklį gali sukurti tik tuo atveju, jeigu jam pačiam tai, ką daro, yra įdomu ir asmeniškai aktualu. Jeigu režisierius spektaklį kurs ne sau, net jeigu jo motyvai teoriškai – taurūs, teatro trupė neišvengiamai tai pajus ir jiems nebus įdomu dirbti. Na, o jeigu nebus įdomu jiems – nebus įdomu ir publikai. Todėl mano taisyklė – renkantis medžiagą galvoti ne apie publiką, o apie save – ką man ji padeda išsiaiškinti, ką ji man duoda.

Na, šiais laikais taip mąstyti turbūt jau yra senamadiška – daugelis paprasčiausiai stengiasi įtikti žiūrovo skoniui, nekvaršindami sau galvos, kaip tai galėtų praturtinti publikos sielas – svarbu tik spektaklio lankomumas.

– Bet juk kaip tik dėl šių priežasčių ir ima seklėti šiuolaikinių spektaklių turinys. Mano studentiškoje jaunystėje teatras visada buvo apie sielos reikalus, o dabar scenoje dominuoja vien socialinės ir seksualinės problemos, tarsi teatras būtų kokia politinių ir visuomeninių akcijų palydimoji dalis…

– Laikas toks. Nūdienos žmogus tokiame lygmenyje įkurdintas gyventi – tokiu lygmeniu ir suvokia bei vertina pasaulį: rankos, kojos, krūtinė… Jis jau ima užmiršti, kad būna dar ir subtilesnių dalykų šiame pasaulyje, todėl giliau – jau ir nebenori. Na, o režisieriams tai – lengvas ir beveik garantuotas kelias į komercinę sėkmę.

Būkime atviri, daugelis nūdienos kūrėjų yra moję ranka į savo garbę, savo orumą ir net sąžinę. O argumentas jų – nenuneigiamas: „Gyventi kažkaip juk reikia“. O juk iš tikrųjų reikia. Bepigu būtų jaunus aktoriukus gėdinti ir vardyti jiems dalykus, į kuriuos jiems nederėtų veltis, tačiau kai jie paklausia: „O ką man daryti? Iš kur gauti valgyti?“, – aš nutylu, nes nežinau ką jiems patarti. Juk jei, tarkim, pats šiandien būčiau studentas, ko gero, būčiau priverstas elgtis kaip jie – sutikti su bet kokiu pasiūlymu, jei jis tik padės pramisti.

Apsidairykite, tai juk yra ne tik teatre – šiais laikais žmogus yra priverstas džiaugtis gavęs bet kokio darbo, jau neklausdamas savęs, ar tai ką reikės daryti – turi išliekamąją vertę, ar nesikerta su asmenine ideologija, moralės nuostatomis… Liūdna, bet šiais laikais gavęs pasiūlymą dirbti, žmogus jau nesvarsto, ar padės tas darbas atsiskleisti asmenybei, talentui… Jei pastebėjote, dabar jau neįprasta klausti, ar žmogus dirba pagal išsilavinimą, pagal specialybę – dabar visų žmonių specialybė yra ta, kurios prireiks.

– O kas suformavo tokią situaciją Lietuvoje?

– Nemanau, kad dėl jos būtų kalta teatro mokykla, kultūros pasaulis ar net Lietuvos valdžia. Nebūkime naivūs – ką vargšė mūsų valstybė gali paveikti dabartinėje padėtyje būdama? Argi mes patys priimame sprendimus? Argi mes svarstome, kas būtų naudinga mūsų valstybei, kaip savoje šalyje tvarkytis norėtų Lietuvos žmonės? Ne. Mes tedarome tai, ką mums padiktuoja Europa. Juk nuolat esame gąsdinami: „Jeigu jūs nebūsite su mumis – pražūsit“, todėl neva mūsų vienintelė užduotis – stengtis būt kuo klusnesniems, kad tik ES mūsų pražūčiai neatiduotų.

Beje, juk mums ir sovietai tą patį sakydavo…

O mūsų kaltė tik ta, kad esame nuleidę pečius, palūžę, silpni ir jau susitaikę su tuo, kad kiti apsprendžia mūsų likimus.

– Maironis gyveno dar sunkesniu Lietuvai ir lietuvybei laiku, tačiau jam vien savo kūrybos ir asmenybės galia pavyko pažadinti ir suburti palūžusius ir viskam abejingus individus į Tautą bei valstybę. Kaip manote, gal panašų postūmį Lietuvai meno bei kultūros žmonės galėtų atlikti ir šiandien?

– Žinoma, tai būtų labai gerai. Tačiau bėda ta, kad menininkai – tos pačios visuomenės žmonės, kenčiantys dėl tų pačių ydų ir sergantys tomis pačiomis ligomis. Lietuvos menininkai, kaip ir visa lietuvių tauta šiandien – nustoję tikėjimo savimi. Ar ką darytų Lietuvos valdžia, ar kultūros žmonės, ar patys ko savomis rankomis imtumės, visur dalyvauja pečius svarinanti visuotinė išankstinė nuostata: „Vis tiek nieko neišeis“. Taip ir svirduliuojame per dienas nuo to savo neryžtingumo, rimtai nė neįsitraukdami į tai, ką darome.

O valdininkai – visais laikais tokie patys. Net juokinga truputį – nūdienos valdininkai remiasi identiškais argumentais ir net kalba tais pačiais sakiniais, kuriais kalbėjo sovietiniai. Todėl reikia nustoti laukti, kad valdininkai ką nors išspręs – jeigu kas nors ir gali ką nors išspręsti – tik mes patys. Juk tai mūsų gyvenimas, mūsų gyvenimo užduotys, todėl nepaisydami laikų ir sąlygų privalome gyventi būtent savo gyvenimą, o ne tokį, koks kitiems būtų parankesnis.

– O juk apie tai – ir naujausieji jūsų spektakliai: „Jobo knyga“, „Idiotas“, „Bado meistras“ (Tik „Boriso Godunovo“, atleiskite, dar nemačiau)… Juk argi ne visi jie sako: „Amžinosios vertybės nesikeičia, nepinga – keistis gali tik kiekvieno mūsų santykis su jomis“?

– Ir apie tai, žinoma. Bet mano užmojai – nepalyginti kuklesni. Na, tarkim, statydamas „Jobą“ galvojau, net jeigu daugiau visai nieko spektaklyje publika nepamatys ir nesupras, tai bent jau iš spektaklio išeis „Jobo knygos“ tekstą išgirdę. Juk vargu ar daugelis šiandien yra skaitę Senąjį Testamentą.

– Na, vertinga, žinoma, ir tai, bet manau, kad šie spektakliai turi ko pasakyti ir asmeniškai lietuvių visuomenei, kuri štai neatranda deramos vietos Jono Basanavičiaus paminklui, aršiai puola Justiną Marcinkevičių, iš Tautos sąmonės stengiasi eliminuoti taip pat ir kitus nacionalinius autoritetus…

– Apie šiuos dalykus esu girdėjęs tik „viena ausimi“, nes ilgokai Lietuvoje nebuvau – tik vakar grįžau iš Lenkijos, kur kūriau spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Tad konkrečiai galėsiu atsakyti tik tada, kai bent kiek aiškiau suprasiu, kas čia vyksta.

– Tuomet pasakykit, kokį įspūdį parsivežėte iš Lenkijos – ar lenkai irgi kaip, kad mes – daro vien tai, ką Europa liepia, ar jie yra išsaugoję savo nacionalinį stuburą?

– Kad ir kokiu aspektu vertintume, situacija ten visai kita. Ir kultūros, ir požiūrio į savo Tėvynę, ir į savo istoriją, ir į savo nacionalines vertybes prasme, visai kitas santykis su savąja Tėvyne, visai kitokia laikysena ES kontekste… Pavyzdžiui, patriotizmas Lenkijoje vis dar reiškia patriotizmą, tuo metu pas mus šios sąvokos prasmė radikaliai apversta – Lietuvoje šiandien patriotais vadinami išimtinai tik žmonės, nekenčiantys Lietuvos.

Patriotizmas Lenkijoje natūrali ir visuotina laikysena. Ir gatvėje, ir teatre… Ten neišgirsi nepagarbių juokelių Tėvynės tematika, o tokie pasakymai, kuriais įprastai mėgstame kalbėti apie savo Tėvynę, ten negalėtų sulaukti kitokios reakcijos, kaip tik kumščių.

Žinoma, tai smulkmena, pats paviršius, bet svarbiausia yra tai, kad visos šios smulkmenos byloja, jog prieš mus – gyva, kunkuliuojanti ir didelį potencialą ateičiai turinti Tauta. Gražu ir net šiek tiek pavydu buvo tai matyti.

– O dėl to, kad „Vėlines“ stato lietuvis, pasipiktinimų nebuvo? Diskusija dėl Adomo Mickevičiaus tautinio identiteto neįsiplieskė?

– Apie tai nebuvo užsiminta nė žodeliu. Net pajuokauta apie tai nė karto nebuvo. Apskritai su manimi bendraujama buvo itin korektiškai ir kultūringai, o lietuvių ir lenkų tautoms jautrūs kontekstai buvo labai gražiai apeinami.

– Bet juk Lenkija – taip pat ES narė. Kodėl ten globalizacija nepakirto nacionalinių šaknų? Kodėl ten patriotai nevadinami nacionalistais, o nacionalinė kultūra – išmestina atgyvena?

– Nuo sovietų imperijos griuvimo praėjo maždaug trys dešimtys metų. Per tą laiką mūsų šalyse užaugo nauja – jau laisvėje gimusių žmonių karta. Mes užauginom savo vaikus, lenkai – savuosius. Vadinasi – skirtingai auginome.

– Beje, o dėl to, kad pasirinkote statyti būtent „Borisą Godunovą“ ir kad neatsisakėte būti apdovanotas už jį Maskvoje „Auksine kauke“, kritikos Lietuvoje sulaukėte?

– Ne. Bent jau kol kas nesulaukiau. O dėl to apdovanojimo… Jeigu jo ir būčiau atsisakęs, nei Rusija būtų šį mano gestą pastebėjusi, nei Lietuva. O ir aš pats pernelyg nesureikšminau. Tuo metu įtemptai dirbau Lenkijoje, apie tą apdovanojimą man pranešė telefonu, tad trumpai padėkojau ir dirbau toliau.

– Be to, kultūrinis bendradarbiavimas politikos nepaiso?

– Nemanau taip ir nemėgstu, kai šitaip sako. Dabar, beje, labai patogu taip sakyti. Aš tik režisuoju, anas – tik prodiusuoja, dar kitas – tik koncertuoja… Bet juk taip nebūna. Kiekvienas menininkas turi savo ideologiją ir žino ribas, už kurių ji neleidžia žengti. Aiškiai junta ir tai, kai jas peržengia. O tas „tik kultūrinis bendradarbiavimas“ kaip tik ir yra patogi priedanga tokiems sandoriams su sąžine pridengti.

– Kurdamas svečioje šalyje neišvengiamai atstovaujate ne tik Lietuvos kultūrai, bet ir politinėms šalies pažiūroms. Tad dirbdamas Lenkijoje arba Rusijoje, turbūt turėjote labai gerai apgalvoti kiekvieną savo žodį, ištartą viešumoje?

– Taip. Neslėpsiu – ir štai šį kartą Lenkijoje viešėdamas neištariau daug ko, ką knietėjo ištarti. Teko nuolat save kontroliuoti, kad iki galo neatsiverčiau… Tačiau kai visa tai vyksta svečioje šalyje, gal natūralu yra šiek tiek paslapukauti. Liūdniau yra tai, kad jau kuris laikas ir savojoje Tėvynėje esu priverstas slėpti savo politinius, religinius įsitikinimus, iki galo neatskleisti, ką išties manau vienu ar kitu klausimu. Beje, įtariu, kad didžiuma Lietuvos žmonių visais aštriausiais ir skaudžiausiais nūdienos kontekstų klausimais yra bendraminčiai, bet to nesužino, nes slapukauja jau ir viens prieš kitą.