V. Radžvilas. Lietuva – lietuviams (III)

Turėjusios išnykti pasaulinėje ,,ineternacionalinėje komunistinėje visuomenėje“ lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje ,,pilietinėje visuomenėje“ – kosmopolitinėje ,,visuotinės žmonijos“ bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę.

Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta – atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai ,,padedama“ išsivaikščioti po platųjį pasaulį pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą.

Troškimas ir siekis išnykti – toks dabar yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis ,,globalios Lietuvos“ projektas yra ne kas kita, o šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios ,,savanoriškai“ pasitraukti tautos ir valstybės vizija. Toji vizija yra absoliuti principo ,,Lietuva – lietuviams“ priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai – tautos ir valstybės išsibūtinimo – savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.

Panašiai kaip XIX šimtmečio bajorai ir XX a. vedliai į ,,šviesų komunizmo rytojų“, šios vizijos įgyvendintojai – XXI a. Lietuvos ,,vesternizatoriai“ ir ,,europeizatoriai“ – savęs taip pat nelaiko tikrais ,,tamsios ir atsilikusios“, todėl vertos tik išnykti, lietuvių tautos nariais. Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių – tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus – tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių ,,eurointegratorių“ – pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui. Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus ,,vesti į šviesią europinę ateitį“ – ,,integruoti“ ir ,,europeizuoti“ dabartines Europos tautas tol, kol šitaip ,,vedamos“ tautos ,,subręs“ tiek, kad virs tik ,,naujaisiais europiečiais“ ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiau tapti ,,federalizuotos“ imperijos valstijomis.

Mat globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik ,,globali pasaulinė laisvoji rinka“, kurioje ,,laisvai“ juda darbo jėga. Ne žmonės, o tik pagal ,,globalios darbo rinkos poreikius“ paskirstomi ir jos ,,nematomos rankos“ verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą ,,žmogiškieji ištekliai“, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis.

Šioje pasaulio vizijoje valstybių kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra, politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir pastovių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų. Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos – potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti ,,investuotojų“ veiklos geografiniai taškai.

Tokioje ,,ekonomizuotoje“ globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos – prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios ,,žmogiškųjų išteklių“ nepabaigiamos klajonės. Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priiminėja ne politinės valdžios viršūnės, nes ,,darbo jėgos“ išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos. Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais.

Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės ,,savanoriškai“, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių. Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kuriame pasaulio taške tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius. Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis ,,komunizmo statybos“ aikštelėmis.

Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynės turi tapti ,,globalios rinkos“ segmentais – nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis ,,investavimo zonomis“ ir ,,žmogiškųjų išteklių“ laikino postovio aikštelėmis – jų surinkimo ir paskirstymo punktais. Nacionalinės valstybės kaip politiškai savarankiški dariniai čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes ,,valstybės“ paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką – teisines, ekonomines ir socialines sąlygas – į šias ,,zonas“ ateiti ir jose nevaržomai veikti ,,investuotojams“ bei palaikyti viešąją tvarką ,,žmogiškų išteklių“ sankaupos taškuose.

Kaip ir sovietmečiu, tokių ,,valstybių-zonų“ valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį. Toji ,,valdžia“ iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį ,,valstybės“ pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti ,,investuotojų“ interesus – sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčianti ir todėl ja nepatenkintų ,,čiabuvių“ pasipriešinimą.

Ši ,,ekonominė“ tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai ,,nepriklausomoje“ Lietuvoje veikia visa jėga. Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis – daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas ,,Lietuva – lietuviams“. Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tapti tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą.

Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika – tikra valstybe. Gerai suvokiama, kad iš tiesų atkūrusi savo valstybę toji tauta ir jos žemė nebūtų bet kam lengvai prieinamas pigių ,,žmogiškų“ ir kitokių ,,išteklių“ šaltinis, nes ją gintų sava valstybė – apsauginis skydas, leidžiantis sutramdyti minėtais ,,ištekliais“ trokštančių pasinaudoti ,,investuotojų“ nežabotus apetitus.

Kitaip sakant, didžiausias ,,vesterizatorių“ ir ,,europeizatorių“ baubas šiandien yra mėginanti atgimti lietuvių tauta, vėl galinti tapti savos valstybės steigėja ir suverenu bei tikra savosios žemės šeimininke. Kaip ir tarpukariu, atvira pasauliui ir svetinga tauta, bet nesutinkanti ir neleidžianti paversti savo šalies visų to pasaulio klajūnų ir laimės ieškotojų ,,mažąja Amerika“ ir jų pereinamuoju kiemu, kuriame galiausiai ji – kaip ir sovietmečiu — pasijustų esanti nekviestų ,,svečių“ asimiliuojama ir jų masėje tirpstanti ujamų ir užguitų ,,čiabuvių“ bendruomenė. Jie supranta, kad sugebėję politiškai susiorganizuoti ir susikurti tikrą, o ne butaforinę valstybę lietuviai nesileis paverčiami tik ,,žmogiškaisiais ištekliais“ ir pasieks, kad jų žemė nebūtų tik ,,ekonominė zona“ bei lengvo pasipelnymo vieta, ir sutrukdys trumparegiams ir godiems saviems ,,verslininkams“ bei į tuštėjantį kraštą su iš svetur atsivežtais pigiais vergais plūstantiems ,,investuotojams“ paversti tikrove liūdnai pagarsėjusio M. Suslovo svajonės, kad ,,Lietuva bus – tik be lietuvių“.

Todėl užkirsti kelią tokiai įvykių raidai – tikram tautos atgimimui ir valstybės atsistojimui ant kojų – mestos didžiulės pajėgos ir pasitelktos visos įmanomos ideologinio, moralinio ir psichologinio poveikio priemonės. Vos atkūrus nepriklausomybę buvo įjungta milžiniška propagandinė ,,smegenų plovimo“ mašina, kurią pasitelkus siekiama žūtbūt įrodyti, kad XX a. pradžioje tautinio Atgimimo šauklių išskleistos bei nepriklausomos Lietuvos valstybės pavidalu įtvirtintos, sunkiausiais okupacijos metais sąmoningos ir patriotiškos tautos dalies atkakliai gintos lietuviškumo ir valstybingumo sampratos esančios pasenusios ir niekam nereikalingos atgyvenos, o jų laikymasis – atsilikimo ir tamsumo požymis bei įrodymas.

Neigiant ir griaunant principą ,,Lietuva – lietuviams“ ypatingas dėmesys skiriamas tautinį atgimimą materializavusiam politiniam kūnui – 1918 m. Vasario 16 d. gimusiai moderniajai tautinei Lietuvos valstybei. Tęsiant tarybinės marksistinės istoriografijos tradiciją ir atkurtoje Lietuvos Respublikoje drąsiai ir atvirai ginamas ir skleidžiamas pagrindinis prosovietinių istorikų teiginys, kad ,,etninė“, ,,uždara“, ,,atsilikusi“ tarpukario valstybė buvusi ,,istorinė klaida“ ir geopolitinis nesusipratimas. Pabrėžtina, kad tokia ,,išmintis“, kurią dera pavadinti tikru vardu – antitautine ir antivalstybine ideologine propaganda – jau beveik ketvirtį amžiaus masiškai brukama neregėtai spartaus tautos nykimo sąlygomis. Būdinga, kad kaip ir tautai merdint komunistinėje imperijoje, dabartinis spartus jos nykimas propagandiškai taip pat garbstomas kaip neregėto klestėjimo tarpsniu ir nesidrovima aiškinti, jog per visą savo istoriją Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir taip gerai negyveno.

Sovietmečiu tauta buvo ,,auklėjama“ komunistine ,,proletarinio internacionalizmo“ dvasia. Dabar vykstantis ištautinimas grindžiamas jau ne viena ideologija, bet dviejų antilietuviškų ideologijų samplaika. Pagrindinis neoliberalistinės ideologijos peršamas teiginys – tokių kolektyvinių žmonių bendrijų kaip tautos esą apskritai ,,nėra“, mat iš tikrųjų galima kalbėti tik apie individus. Neomarksistinės ideologijos skeidėjai tautas griauna arba, kaip įprasta sakyti, ,,dekonstruoja“ kitaip: įrodinėjama, kad jos esančios tik ,,laisvai“ kuriami ,,socialiniai konstruktai“, tad pati tautos sąvoka esanti reliatyvi ir lanksti, jai galima suteikti bet kokį pageidaujamą turinį ir prasmę.

Apskritai skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės ištautinimo strategijų yra tik tas, kad sovietmečiu lietuvių tauta turėjo virsti ,,socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ segmentu – savo valstybės ir Tėvynės neturinčia ir nesiekiančia turėti šios susovietintos ,,liaudies“ lietuviakalbe etnine grupe. Dabar jai siūloma tenkintis tokiu pat ikipolitinės ir ikiistorinės tautos statusu ir toliau būti savo žemėje atsitiktiniais prašalaičiais – nuo jos dvasiškai, moraliai ir politiškai atsaistytais ,,globaliais lietuviais“, suvokiančiais save tik kaip kosmopolitinės ,,Lietuvos pilietinės tautos“ margaspalvės etninės mozaikos laikiną segmentą.

Pertvarkyto į homo sovieticus lietuvio ,,tautinės“ savimonės ašis buvo proletarinio internacionalizmo ideologija, turėjusi ,,sutaikyti“ jį su visiško ir negrįžtamo lietuvių tautos ir valstybės išnykimo perspektyva. Kryptingai formuojamos ,,Lietuvos tautos“ nariams laikinai – iki ištirpstant betautėje ,,pasaulinėje pilietinėje visuomenėje – taip pat paliekama teisė išlaikyti ,,tautinę sąmonę“, kurios ideologinis pagrindas būtų etnokosmopolitizmas. Juo besivadovaujantis ,,globalus“ lietuvis taip pat turėtų ramiai susitaikyti su savosios tautos išnykimo perspektyva.

Tačiau pereinamuoju tautos nueidinėjimo nuo istorijos arenos laikotarpiu jam būtų leista pasimėgauti, pasidžiaugti ir net pasididžiuoti politiškai nereikšmingais ,,tautinio tapatumo“ atributais – nunyksiančia, bet dar ne visai pamiršta ir retkarčiais prisimenama bei buityje pavartojama kalba, kai kuriais buitinio gyvenimo papročiais ir tradicijomis, lietuviškos virtuvės patiekalais, ,,pasirgti už savuosius“ per sporto varžybas ir kitais ,,etninį savitumą“ liudijančiais ,,tautiškumo“ blizgučiais. Tačiau galutinė ,,globalizuojamo“, ,,vesternizuojamo“ ir ,,europizuojamo“ lietuvio perspektyva yra aiški. Jis privalo virsti ištautintų ir išvalstybintų ,,naujųjų europiečių“ bendrijos nariu, arba euromankurtu — tautinės ir valstybinės sąmonės bei istorinės atminties neturėjusio tarybinio mankurto broliu dvyniu ir tobulu antrininku.

Todėl iki valstybės atkūrimo spėjusios išryškėti grėsmingos tautos savigriovos ir jos irimo tendencijos ne tik nebuvo sustabdytos, bet toliau stiprėja. Jau imperijos valdžios iš esmės ištautintas ir nulietuvintas – dar lietuviškai kalbantis, bet istorinės atminties ir valstybinės sąmonės jau neturintis ,,pereinamasis“ į tikrą ,,tarybinį žmogų“ homo sovieticus lituanus nesipriešindamas ir lengvai priėmė naują jam peršamą pavidalą.

Dabar jis yra aistringai skubantis ,,europizuotis“ homo europaeus lituanus, kuris dažniausiai net nenutuokia, kad, trokšdamas atsikratyti ,,pasenusio“ ir ,,ribojančio“ savojo lietuviškojo tapatumo ir kuo greičiau tapti ,,tikru europiečiu“ ir ,,moderniu XXI a. žmogumi“, iš tiesų strimgalviais veržiasi į praeitį. Pats šito nesuvokdamas savanoriškai grįžta ten, iš kur ištrūkti ragino tautinio Atgimimo tėvai. Į siaurą ir ankštą ikipolitinį ir ikiistorinį savo protėvių, XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių etnoso pasaulėlį. Ne pasaulį, o tik pasaulėlį, kuriame iki tautinio atgimimo nebuvo istorinės praeities ir ateities, kurio horizonto ribą užsklendė jame įkalinto tautinės ir politinės sąmonės neturinčio lietuvio valstiečio kasdieniai buitiniai rūpesčiai bei asmeninės medžiaginės gerovės lūkesčiai.

Tad trečią kartą per paskutiniuosius du šimtmečius tauta vėl stovi savo būties bei istorijos kryžkelėje ir privalo sąmoningai ir atsakingai apsispręsti dėl savo likimo. Pagrindinis klausimas – ar ji dar nori ir turi valios būti? Jeigu stovėdama nebūties akivaizdoje ji vis dėlto apsispręs neišeiti iš savo žemės ir savosios istorijos, panorės toliau būti ir išlikti, ji privalės vėl nieko nebodama ištarti vienintelius prisikėlimo viltį galinčius įžiebiančius žodžius: ,,Lietuva – lietuviams!“