Ištraukos
Ar turėtų kas teisės ištautinti kokią nors tautą, liepti jai išsižadėti savo praeities, kalbos, būdo? Mokyti lietuvius lenkiškai, versti juos lenkais, užmesti jiems lenkystę – ar tai ne ta pati idėja, kurios vedami rusai užmeta mums savo kalbą, naikindami kas lietuviška, tvirtindami, būk čia nuo amžių „ruskaja ziemlia“?
Lietuviai taip labai skirias nuo lenkų, taip kitonišką turi būdą – mokyk juos dabar, kad Lenkija – jų tėvynė, lenkiška kalba turi būti jiems visų brangiausia!.. Dieve! Ar tai ne judošystė būtų, ne didžiausia niekšystė?! O prie tokių konsekvencijų reikia prieiti logiškai, nes negalima būti kartu lenku ir lietuviu…
Dabar kad ir aš štai: lenkų kalba išlavinta, girdinti nuolat, kad esu lenkė, kas esu iš tikrųjų?! Argi galiu pasakyti, ranką prie širdies pridėjus, kad esu lenkė, aš, kurios tėvai ir bočiai Lietuvoje gimę, gyvenę ir mirę, kuri taip myliu Lietuvos žmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus? Pripažinus save lenke, svajodama apie tėvynę Lenkiją, kokį ryšį turėčiau su Lietuvos žmonėmis? Varydama lenkišką propagandą, naikindama lietuvystę, argi galėčiau susiartinti su paprastais žmonėmis, ar mokėčiau juos apšviesti, pamokyti? Aš lenkė, o jie – lietuviai; stovėtume toli toli vienas nuo antro.
Tai viena grįžimo į lietuvystę priežastis. Bet yra antra, labai svarbi. Tai – žmogaus prievolė mylėti savo tėvynę. Lietuvių kalba užmiršta, neišlavinta, nėra jokios lietuviškos literatūros, vis tai tiesa, bet ar dėl to turime teisės jos visiškai išsižadėti? Sūnus, apleisdamas sergančią ir nuvargusią motiną, daro didesnę niekšystę, negu apleisdamas ją laimėje. Mūsų tėvai paklydo, pametė savo kalbą – mūsų pareiga atitaisyti jų kaltes.
***
– Tamsta neleisk Viktutei užsiimti su tomis lietuviškomis knygomis! Atpratink Viktutę nuo tos manijos, meldžiamasis!
– Labai galiuos negalėsiąs išpildyti to tamstos paliepimo, nes – baisu pasakyti – pats esu iš to tamstos nekenčiamųjų „litvomanų“ būrio. Be to, turiu pastebėti, kad manija – tai liga, kurioje žmogus vaizduojas nebūtus daiktus, o kadangi tamstos, čia gimę iš bočių prabočių grynų lietuvių, vaizduojatės esą lenkais, tai, rodos, tamstos sergate ta manija, ne mes, mylėdami savo tėvynę ir kalbą.
***
Dieve, kaip malonu skaityti gražius veikalus savo kalba! Dėl ko mes tiek mažai jų turime? Dėl ko mūsų tėvai paniekino gimtąją kalbą!
***
Svarbiausias mūsų tikslas – tai iškovoti laisvę savo tikybai ir tautai. Norime būti tuo, kuo esame gimę, norime išlaikyti savo kalbą, norime būti lietuvoje ponais, ne vergais, ne tarnais. Dėl to kovojame už spaudą, reikalaujame savo kalbai tinkamos vietos bažnyčioje ir mokykloje. Visiems lietuviams stengiamės įkvėpti meilę viso to, kas sava, visus patraukti prie savo idėjos. Mes kovojame su lenkais ir rusais ne dėl to, kad jie yra lenkai ar rusai, bet dėl to, kad plėšia iš mūs mūsų turtus. Juk kiekvienas turi teisės ginti savo nuosavybę.
Tegu lenkai ar rusai liekas lenkais ar rusais ir Lietuvoje būdami – prieš tai nieks iš mūsų nieko neturi, bet tegu neužmeta mums savo tautybės, tegu nešeimininkauja Lietuvoje kaip savo namuose. Su tokiais tat kovojame ir kovosime lig paskutinio kraujo lašo, nes nenorime būti nei lenkais, nei rusais, bet laisva, nepriklausoma lietuvių tauta.
Amžina garbė tiems, kurie, nepaisydami pavojaus, užmiršę savo pačių naudą, aukoja visas savo išgales Tėvynei. Kad tik nebūtų tų partijų, tos neapykantos tarp jų. Kaip skaudu, kad vos teatbudę, jau einame vienas prieš kitą…
***
– Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir gana! Čia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu, tuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti? Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau kaip ponas, juodai, su parasodninku pasirėmęs vaikščiosiu… nė grįžt čia nebegrįšiu.
– Tėvynė yra mūsų antroji motina. O ar tai gražu savo motiną pamesti dėl to, kad jos juodesnė duona, ir eiti pas svetimuosius, kad jie duoda pyragų?
***
Žmogus, kurs, išsižadėjęs savo tėvynės, eina ten, kur baltesnė duona, nėra vertas vadintis žmogumi. Tėvynės išsižadėti yra nuodėmė. Tat yra vis tiek, kaip kad aš dabar pamesčiau mamytę vieną varguose ir eičiau sau pas kokią ponią, pas kurią man geriau būtų gyventi.
***
Menkas tas progresas, kuris remias savos kalbos niekinimu ir atmetimu.
***
O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos, kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių kaip Pilėnų gynėjai ir tokių moterų kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių kaip Vytautas.
Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama… Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur neregima rusi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą.
***
Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu jos dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.
Tvirtai esu įsitikinus, kad žmogus tuomet tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kultūros. Svetimų kultūrų turtai, renkami jo iš visur, turi lyg grūdai kristi į savą žemę. Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.
Iš leidinio Šatrijos Ragana. Sename dvare. Vilnius: Vaga, 1969, p. 15–16, 38–39, 70, 96–97, 160–161, 227, 228, 336, 352, 360–361.
Parengė Dainius Razauskas
Skaičiau, kad ir Julija Beniuševičiūtė -Žemaitė, Vladas Putvinskis Putvis, Tadas Ivanauskas taip pat tik suaugę išmoko savo protėvių lietuvių kalbą .
Gerai rašė Ryšard Maceikianec . Paskaitykit. O istorija rašo, jog tikrieji lenkai išvyko 1945—1946 , kai susitarė caras Stalin su savo marionetėmis komunistinės Varšuvos valdžioje.
Pakui caras Chruščiov ~ 1956 leido išvykti dar būriui lenkakalbių.
Keleiviniuose vagonuose , su panešamu turtu, paveikslais , lagaminais . Kunigams—-su apeigų reikmenimis .
Manau, verta dar kartą priminti išsamų ir istoriniais šaltiniais paremtą Ryšardo Maceikianeco straipsnį “Lietuvos lenkai- kas jie yra?” alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
Betgi, – vis nėra jokios logikos. Jeigu vadiniesi ,,Lietuvos lenku”, tai būk juo formaliai, bet gyvenk lietuviškai. Lietuva valstybiškai nėra Lenkija, taigi ir nesitapatink valstybiškai savęs su ja, nelaikyk savais jos simbolių, nerenk eitynių Lietuvoje su Lenkijos valstybės simboliais. Bet taip nėra. Visa kuo gyvenime ,,Lietuvos lenkai” elgiasi taip tarsi Lietuva būtų Lenkijos valstybės dalis, o jie Lenkijos piliečiai. Kodėl miega Lietuvos įstatymų leidėjai, kodėl šiuo atveju nesudedami teisiniai taškai tuo valstybiniu Lietuvos reikalu, kur valstybinė ir tautinė Lietuvos savigarba… Kodėl nematome, ką renkame į Seimus, Prezidentus, savivaldybes?!
Kas gali paneigti, kad Lietuvos piliečiai, priėmę “Lenko kortą”, galimai gauna medžiaginę paramą iš Lenkijos valstybės?Matyt, po to kai kurie galimai ir elgiasi atitinkamai,galimai pagal nurodymus ?
Ukrainos lenkai taip ir daro.
Taip, valstybės valdymas suverenumo Lenkijos atžvilgiu prasme baisiai prastas, vedantis Lietuvą vėl prie visiško tapimo Lenkija…
Taip, verta Maceikianeco straipsnį prisiminti, bet laikai tokie, kad vien jį skaitant vargubau lenkiškas lietuvis į lietuvį atvirsęs.
Turime valstybę ir tą paliktą istorinę bėdą turime valstybiniais teisiniais sprendimais tinkamai valdyti. Problema ta, kad nesugebame išsirinkti ryžtingesnių lietuvių į valdžias.
Manau, šio straipsnio,kuriame cituojamas istorikas M.Balinskis ( slapyvardžiai Auszlawis, Mokitinis, Usztaritojis) , 1835 m. rašęs Vilniuje gyvenant lietuvius, rusėnus, vokiečius ir žydus, taip pat apie Vilniaus apylinkių lietuviškumą galimai nėra skaitęs nei Lietuvos prezidentas, nei Seimo nariai (ko gero, dabar ten svarbiausi- katino Nuodėgulio nuotykiai) , nei Vyriausybės ministrė pirmininkė ar Kultūros ministrė ( matyt, dabar svarbiausia- Valstybinės kalbos komisijos vadovo pasisakymų tyrimas) . Matyt, valdžiai galimai tinka LRT ekspedicinių istorikų pasakojimai ( ‘naratyvai’), galimai atitinkantys strateginio kaimyno interesus? Neteko LRT matyti ir pokalbio šia tema su R.Maceikianecu.
Show Paskaičius…kokie mes dabar laimingi!
pranešė apie itin reiklų svečią iš PL (politiką). Vienas iš jo reikalavimą – liautis be saiko lietuvinti Vilnių.
Oho. Tikrai per mažai lietuvinamas Vilnius. Gatvėje, autobuse, ir kitur- vien rusų kalba!
Kun. Grigas: yra tik 3 didžios tautos, ant kurių imperijos užplaukia, o jos – pasilieka. Kokios?
youtube.com/watch?v=7ANBXDk6VGo
“Per sovietinę okupaciją mes, disidentai, guosdavomės anekdotu, kad pasaulyje yra tik trys didžios tautos – armėnai, žydai ir lietuviai, ant kurių imerijos užplaukia kaip ledynai – ir nuplaukia, o jos pasilieka,” – sako kunigas Robertas Grigas. Ir priduria: “Vis tik mes, katalikai, neturime iliuzijų, kad įmanoma žemėje sukurti rojų“. Bet kad galime taip žemai pulti būdami laisva šalimi – irgi nesitikėjome. Gal net galima būtų pasakyti, kad dar niekada taip blogai negyvenome! Materialios gėrybės tėra smulkmena – apie gerą ar blogą gyvenimą pagal jas spręsti būtų kvaila. Tačiau dvasine ir moraline prasme pramušėm dugną, nes viešos patyčios, bjaurūs užgauliojimai ir nešvankūs gestai tapo norma, o netolerancija kitaip manantiems – tikra paranoja ir kai kurių „kultūrininkų“ nuolatine būsena. Ratas apsisuko – ir sugrįžome ten, iš kur bėgome. „Kiekviena karta turi sukovot savo Laisvės kovą – jeigu ne už politinę nepriklausiomybę, ne už valstybės, tautos suverenumą, tai bent už vidinį, socialinį, humanistinį teisingumą“, – sako kunigas Grigas. Bet ką daryti, kai ta kova – tai laužai už cenzūrą ir valstybės lėšų grobstymą? Kai šių laikų inkvizitoriai rodo vidurinį pirštą, skelbdami eretikais visus, kas ne su jais ir ne už juos – ir siunčia ant visuomeninio sunaikinimo laužų kiekvieną, kas vis dar drįsta suabejoti viena “šaika” ir viena tiesa? Pamenate vienų šlovinamos, o kitų nekenčiamos politikės taip mėgiamą knygą apie kareivį Šveiką, kur nuskambėjo legendinė frazė, itin aktuali ir šiandien: „Pasisakome už demokratiją ir progresą… įstatymų nustatytose ribose“. Gali būti, kad kai kas tą frazę nusprendė įgyvendinti pažodžiui: demokratija, laisvė ir teisingumas – bet tik pagal mus, kiek nuspręsime leisti. Betgi Dievas vis tiek yra – kadaise plikomis rankomis stoję prieš rusų tankus, su Dievo padėjimu kaip nors ištversime ir tų jau visai suįžūlėjusių patriotais apsimetančių, tačiau pagal sovietmečio taisykles besielgiančių chunveibinų siautėjimą 🙂
Citata Miko: “Problema ta, kad nesugebame išsirinkti ryžtingesnių lietuvių į valdžias”.
Citata Šatrijos Raganos: “Žmogaus prievolė mylėti savo tėvynę”.
1. Pradėjome jau, Mikai, rinkt į lietuvių valdžias jau ryžtingesnius lietuvius. To pavyzdys – lietuvis Remigijus Žemaitaitis.
2. Šatrijos Ragana: “Žmogaus prievolė mylėti savo tėvynę”.
“O, kas iš to?” – paklausite. Ogi tas, kad Remigijaus Žemaitaičio gentainiai Klaipėdos universiteto leidykloje išleido knygą “Istorija pareinant į Lietuvą”, kurios 81 p. (patvirtino mokslinė organizacija) yra įdėta 2021.09. 10 neatpažinto Skraidančio Objekto (NSO – UFO), kabančio viršum Šatrijos kalno, nuotrauka. Ir tai labai susišaukia su Šatrijos Raganos teiginiu, kad “Žmogaus prievolė mylėti savo tėvynę”. Neskaitant to, jog Luokės etnografinis ansamblis “Šatrija” tebedainuoja, jog “Svajuones – mona pasakų nūmą, mana rojaus obolę, mana rankų spindulę…”, o tašką deda Eurovizijos dainų konkurso finalininkas M. Mikutavičius su šūkiu “Pabandom iš naujo, nors esam pasaulyj tik trys milijonai!”. Todėl, tegul deda kiek nori jėgų buvęs slavų “Rusų ir lenkų rinkiminis aljansas” su likusia jo dabarties atšaka “Lietuvos lenkų rinkimine akcija”, – jiems neišdegs. Neskaitant to, kad asociacija “Saulės Lokiai” (Saulės mūšį menant) su vienatinio Dievo padėjimu (kun. R. Grigas) tvirtina, kad “ištversime ir tų, jau visai suįžūlėjusių patriotais apsimetančių, tačiau pagal sovietmečio taisykles besielgiančių, chunveibinų siautėjimą”. Dėkoju.
Seimo nario gimtinė Šilutė berods nėra Žemaitijoje, tai buvusi skalvių žemė, vėliau- lietuvių „lietuvininkų“ kraštas,ten pavardė Žemaitaitis ( ant antkapių kapinėse kartais rašoma Szemeitat) nėra reta, kaip ir Sūduvoje ( Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės, Kauno r. ).
>Rimgaudui
Dėkoju už pastabą. Tėviškės Alko skaitytojams gali iškilti klausimas: “Iš kur ir kas lėkštę viršum Šatrijos kalno 2021 m. rugsėjo 10 dieną galėjo atsiųsti?”. Atsakymas, šposinant, paprastas: “Ją iš Anapus galėjo atsiųsti Šatrijos ragana Marija Pečkauskaitė”. Dėkoju.