Galutinio pasilpimo žymiai
Pažvelgdami į lietuvių tautos 700 metų gyvenimą, išvydome visokias tautos pasilpimo priežastis. Nebuvo auginamas bendrasis tautos gyvenimas. Valdžiava buvo steigiama ne iš noro visos tautos, bet iš didžiūnų galybės geidimo.
Tautos kraujas buvo karuose praliejamas, svetimas priimamas. Ypačiai daug jo parėjo iš Lenkijos po Didžiojo mūšio. Lenkų tauta vyriausiai ir silpnino lietuvių tautos sąmonę. Lenkai nešė Lietuvon savo kalbą ir tikybą. Ėjo taip per šimtmečius. Krikščionių tikyba buvo lenkų tikyba. Dar ir šiandien lenkų kalba ir lenkų tikyba kartu lietuviams teikiama.
Taip nyko lietuvių kraujas ir lietuvių sąmonė. Visaip lietuvių tauta tapo slaviškumo prisunkta. Ko lenkai nepadarė, tai pasiekė rusai ar gal geriau sakant gudai. Tųjų gaivalas jau Vytauto laikais buvo gana gyvas. Raštai buvo jau tuomet jų kalba sustatomi. Pagaliau dalis lietuvių kliuvo vokiečių kraujo ir sąmonės srovei.
Iš viso to rodosi, lyg lietuvių tauta turėjusi kęsti kitų arba nors savo didžiūnų netikumus. Iš tikrųjų nėra visai taip. Kitų netikumai yra žmonėms naudingi. Žmogaus pasipriešinimas turi būti žadinamas, o tegali būti žadinamas tokiu būdu. Bet lietuviai, nemenant senesniųjų karžygių laikų, tik silpnai tesigynė prieš visa, kas juo naikino. Tame yra jų kaltybė. Vienok ne tiek pačios tautos, kiek jos didžiūnų nuodėmė ir aklumas. Iš pradžios berods smarkiai kovojo visi už savo tėvynę ir tikybą, kad ir ne vienybėj. Bet aiškiai matyti, kaip tauta pasilpsta ir kaip ji, priimdama iš lengvo naująją tikybą, tarsi visai susmunka. Nebesistengė tauta atremti svetimųjų užplūdimą. Bet iš to išvesti, kad tauta atsigautų, mesdama krikščioniškąją tikybą, būtų apsirikimas. Reikia vien dabar įsigyvenusioj tikyboj įgyti šviesesnį žvilgį.
Bet pagaliau pasirodo dar naujas dalykas. Lietuviai pradėjo noriai panerti lenkų, rusų, vokiečių tautoj. Berods sakau noriai. Lyg žmonės tokiuose dalykuose sąmonigai gyvena. Reikia todėl tai geriau dar suprasti. Lietuvių kraujuje atsirado palinkimas kitų tautų kraujan. O tai suprantama. Kiekvieno žmogaus kraujas tenur linksta, kur jaučiamas didesnis gyvumas. Savo veiklumu vokiačiai paskutiniame šimtmetyj tiesiog pagarsėjo.
Dėl tokios jau priežasties, kurią minėjom, lietuviai dažnai ir atsižadėjo savo kalbos. Matydami, kokį siaurą gyvenimo skritulį ji tik pildo, lietuviai beveik visur pakėlė sau tą klausimą: kaip toli nueisi su lietuvių kalba? Iš tikrųjų tūli nė nemano kur nueiti. Bet šis sakinys apreiškia pajautimą, kad lietuviai su savo kalba yra pasilikę siaurose ribose. O pamiršę savo jausmais siekti į gyvenimo gylybes, jie namato, kad tai visai gerai padaryti galima ir lietuvių kalba. Taip tūli lietuviai jaučiasi atgal atsilikę už kitas tautas, jaučia lyg savo kalboj gyveną siaurume ir tamsume. O norėtų pareiti į šviesesnę sąmonę.
Tai, be abejonės, yra girtinas dalykas. Matyti pažangos norėjimas. Bet tikima šviesesnę sąmonę įgyti tik vienu būdu: priimant vokiečių, lenkų, rusų kalbą. Teisybė, tose kalbose yra visokių sumanymų ir išmanymų. Šiek tiek išaugęs žmogus, norėdamas įgyti sau dvasinio peno, turi pasiimti svetimoj kalboj rašytų raštų, turi naudotis kitataučių gamintais turtais.
Buvo daug lietuvių, kurie su skausmu apie tai kalbėdavo, kad jiems nieko nėra jų tautoj, kuo galėtų augintis ir kilniu būdu pasidžiaugti; kad turi kreiptis į tą, kas yra kitataučių. Ką tai besakyti apie lietuvius, kuriuose meilė savo tautai ir jos kalbai bei kraštui jau apmirusi! Jiems tegal būti aiškus vienas dalykas, kad, norint išeiti iš žemumo ir tamsumo, reikia glaustis prie svetimos tautos.
Tokius žmones peikti nėra protinga. Jų supratimas yra sveikas, kad ir neaiškus. Juos raginti mylėti savo tėvų kalbą, pasilikti lietuviais yra visai niekingas darbas ir tegali būti varomas nesusipratėlių.
Tik vienu būdu galima žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę sąmonę, o krypsta į kitas tautas. Reikia pačiam tiek aukštai dvasioje ir doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo dvasios gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo tautoj. Tada galima ir žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti lietuviais.
Nelengvas tai dalykas ir vos ne vos pradėtas. Ir beveik tik vieno ir antro pilnai sąmoningai. Todėl dar pirm kelių metų geso tūliems meilė tėvynei ir tautai, geso žmoniškasis pasijautimas. Todėl tūli apleido tėvų kraštą ir traukė į tolimas šalis. Jų vietas užėmė kitataučiai. Su tais namiej pasilikę lietuviai susigiminiavo ir liovėsi buvę lietuviais.
Taip lietuvių tautos kraujas dar ir paskutiniais laikais yra silpnėjęs, lietuvių sąmonė apsidrumstusi, gesusi, kalba nykusi. Patys lietuviai nebenorėjo būti lietuviais. O kitataučiai juos verste vertė savo tautos atižadėti, net ir šiandien tai dar daro.
Stebėtina todėl iš tikrųjų, kad lietuvių tauta dar lig šiol išliko. Reiškia tai, be abejonės, kad ji yra neapsakomai angi, kad joje dar gana sveikumo, ypačiai, kad dora gana aukšta. O todėl negali būti abejojama, kad lietuvių tauta dar gyvės ir tvirtės.
Tik laikas auginti žmoniškąją didybę ir ją apreikšti žodžiu, veikimu ir gyvenimu. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi tiesą išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka. Ką atnešė ji žmonijai lig šiol?
1911 m.
Iš veikalo „Mūsų uždavinys“ (pirmasis leidimas 1911 m.), Vydūnas. Raštai, t. I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 188–190. Paryškinimai redakcijos.
