M. Kundrotas. Dvasinis uždarumas ir tiesos monopolis: tikri ir menami pavojai

Prieš gerą dvidešimtmetį bulvarinė spauda gąsdino sektų pavojumi. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, vakarykštės sektos tapo respektabiliomis denominacijomis, jų tekstai spausdinami oficiozinėje žiniasklaidoje, o pačios šios bendruomenės įrašomos tarp gintinų visuomenės grupių, šalia imigrantų ir homoseksualų, kuo vargu, ar jos pačios džiaugiasi.

Atėjo laikas aptarti vadinamąsias ir tikrąsias sektas racionaliai, be aistrų ir stereotipų. Sektos sąvoka kildinama iš lotyniško žodžio, reiškiančio sekimą – tam tikru mokymu ar lyderiu. Dažniau – lyderiu, galinčiu keisti bendruomenės mokymą ir praktikas. Sektoms priskiriami tokie principai, kaip išgelbėjimas tik bendruomenės viduje, lyderio ar vadovaujančios struktūros šventumas, išvengiant klaidų, uždarumas ir tiesos monopolis. Aptarkime keletą atvejų, kaip šie principai reiškiasi ir kiek jie iš tiesų pavojingi.

Klasikiniu sektos pavyzdžiu dažnai pasitelkiami Jehovos liudytojai iš tiesų linkę manyti, jog po jų bendruomenės įsikūrimo tikroji dieviška tiesa ir valdžia glūdi šioje bendruomenėje. Atmeta ekumeninę tikinčiųjų bendrystę, pripažįsta tik savo bendruomenės krikštą. Vis dėlto šios bendruomenės nariai mielai žengia į diskusiją su kitatikiais, priešingai apie juos kuriamiems gandams mielai skaito ir cituoja įvairių pozicijų literatūrą, domisi mokslu, pripažįsta religinės laisvės principą.

Kita klasikine sekta laikoma bendruomenė – mormonai (oficialiai – Paskutiniųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia) pripažįsta ir kitų krikščioniškų bažnyčių tikrumą, bet mano, jog tikroji Dievo jėga reiškiasi būtent per ją. Jeigu Jehovos liudytojai savo mokymą grindžia Biblijos studijomis (jų pirmtakai taip ir vadinosi – Biblijos tyrinėtojų draugija), tai mormonai labiau pabrėžia apreiškimus, kuriuos gauna jų lyderiai. Pagal tokius apreiškimus gali būti keičiama ir bendruomenės doktrina, pavyzdžiui – mormonų bendruomenės pagrindu kuriant Jutos valstiją atsisakyta iš pradžių praktikuotos daugpatystės.

Trečias pavyzdys – lefebristai, oficialiai žinomi kaip šventojo Pijaus X-ojo kunigų brolija, kuriai taip pat priklauso gausus būrys pasauliečių – tretininkų. Tai – po II-ojo Vatikano susirinkimo nuo Katalikų bažnyčios atskilusi srovė, atmetusi šio susirinkimo sprendimus, visų pirma – ekumenizmą (skirtingų krikščionybės srovių bendrystę) ir tikėjimo laisvę. Polinkis į religinę diktatūrą išskiria šią bendruomenę iš daugumos krikščioniškų denominacijų.

Skirtingai, nei mormonai, dalyvaujantys politikoje individualiai, kaip ir kitų tikėjimų žmonės, ar Jehovos liudytojai, apskritai atmetantys politiką, lefebristai organizuotai braunasi į valdžią – nuo integristų frakcijos prancūzų Nacionaliniame fronte (dabar – Nacionalinis sambūris) iki Vytauto Radžvilo įkvėptų kvazipolitinių formuočių. Lefebristų pozicija remiasi ikimodernia tiesos samprata, atmetant tiesos paieškas diskusijose, nes tiesa yra akivaizdybė, ji glūdi konkrečioje bendruomenėje ir ją žino didysis Autoritetas.

Šis religinis ir kvazifilosofinis įsitikinimas persmelkia ir politiką. Pretenduodami į tautinę ir konservatyviąją nišą lefebristai stengiasi ją monopolizuoti, visus kitus galimus pretendentus į šią nišą skelbdami eretikais ir nusidėjėliais, o kai kuriais atvejais griebdamiesi melo bei šmeižto. Tikslas pateisina priemones. Tikėjimas – pirmiau tiesos.

Panašia totalitarine vizija pasižymi islamistai. Moksle skiriamos islamistų ir musulmonų sąvokos. Musulmonai – tai išpažįstantys islamo religiją, islamistai – totalitarinės islamo interpretacijos šalininkai, siekiantys politinės valdžios ir religijos laisvės panaikinimo. Teologiškai islamas skirstomas į sunitų, šiitų, charidžitų ir kitas sroves, bet įvairiose šalyse jis priklauso ir nuo tautinio charakterio. Arabų islamas – radikaliausias, persų islamas – nuosaikesnis, o tiurkų – turkų, totorių, Vidurinės Azijos tautų – ir visiškai nuosaikus.

Islamistai leidžia sau ir smurtines priemones. Jų proto broliai iš katalikų tradicionalistų stovyklos nuo to susilaiko, bet nuolatiniai ir dėsningi kryžiaus žygių, o taip pat – inkvizicijos teisinimai leidžia spręsti, jog tai veikiau išplaukia iš situacijos, nei iš laisvės principo. Įgavus didesnį svorį visuomenėje, didesnę jėgą, galima tikėtis bet ko. Abiejose šiose mentališkai artimose stovyklose reiškiasi klasikinis sektantizmo principas, jog tiesa – tik mūsų grupėje.

Ilgą laiką islamistų vedliais buvo al-Kajeda, dabar – Islamo valstybės grupuotė. Sirijoje al Kajedos padalinys – al Nusra – grumiasi su Islamo valstybe, Afganistane Islamo valstybė kariauja prieš šios šalies islamistų pirmeivius – Talibano judėjimą. Pagal klasikinį barbarų principą teisus bus tas, kuris nugalės. Būdinga įvairių tikėjimų sektantams.

Postmoderniose, liberaliose stovyklose totalitarinės užmačios dažnai siejamos su principu, jog tiesa tėra viena. Bet vienos tiesos principas gali būti aiškinamas dvejopai: kad tiesa yra akivaizdi, mūsiška ir pateikiama Autoriteto, arba kad ją reikia išsiaiškinti racionalioje diskusijoje. Vargu, ar vienos tiesos principas – ar ji būtų siejama su Jėzumi, ar su Muchamedu, ar su Buda, ar su kuo kitu – savaime reiškia totalitarizmo ar agresijos grėsmę. Kažin, ar priešingas principas, kad kiekvienam – sava tiesa, pateisinamas logiškai ar moraliai. Taip galima sulyginti Motiną Teresę su Josifu Stalinu ir vargu, ar tai būtų teisinga.

Esminis klausimas – ar mes nuoširdžiai ieškome objektyvios tiesos, ar patys save tapatiname su tiesa. Būtent iš pastarosios nuostatos kyla agresyvūs, totalitariniai sektantizmai. Venkime jų ir, kol įmanoma, darykime viską, kad užkirstume jiems kelią.