Skaitiniai

Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 28 metus, bet taip ir liko neišgirsti ir šiandien tebetinka bene visai taip pat kaip anuomet. Jie akivaizdžiai rodo, kad mes įstrigome „užburtame rate“ ir neišeisime iš jo, jeigu neatsižvelgsime į tai, ką poetas mums bandė priminti. (Paryškinimai redakcijos.)

Niekada nemaniau, kad mūsų biudžetas toks „girtas“. Žinojau, kad alkoholis labai pelninga prekė, kad jo pagalba valstybė ne sykį tuštino žmogui kišenes (ir ne tik jas), bet kad būtų užplanuota šitokie skaičiai!.. Norėčiau žinoti, kuriame Valstybinio plano komiteto ar Finansų ministerijos kabinete jie gimė, kuo grindžiami, kaip motyvuojami. Aišku, jog tai ne eilinio tarnautojo išmonė. Skaityti toliau →

Lietuvių tautos gyvėjimas: Keli senesni gyvybės žymiai

Lietuvių tautos nykimas tūlų lietuvių jau seniai buvo numanomas. Rašoma, būk lietuvių didžiūnai XVI šimtmetyje pradėję pabusti ir bandę tautos nykimą sulaikyti. Bet tai neteisinga. Ne kraujo pasilpimas, sąmonės apsiniaukimas, tautos gyvybės nykimas buvo matomas, bet vien valdžiavos galybės dingimas, arba dar veikiau lenkų vyravimas Lietuvoj. Yra žinomas dalykas, kad Lietuvos didžiūnai ir tie, kurie prieš lenkus stojosi, buvo lenkų kalbą ir būdus priėmę. Be abejonės, šitas pasipriešinimas prieš lenkus buvo sukilimas lietuvių kraujo. Skaityti toliau →

Valdžiavos [1] vyriausybė yra branduolys tų tautos jėgų, kurios nustato tautos gyvenimo lytis, nustato pačių tautos žmonių santykiavimą ir priruošia savo tautos santykius su kitomis tautomis. Aišku, kad šitos tautos jėgos labai daug reiškia tautos gyvatoj [2] ir gyvenimui. Jos gali tautą silpninti ir gali jos gyvenimo eigą pasunkint arba smagint. Todėl ir visi gyvesni tautos žmonės žiūri labai akylai į tai, ką vyriausybė daro, ir tūli apie tai prasitaria. Nori, kad vyriausybė kitaip veiktų. Be abejonės, tai yra uždavinys kiekvieno tautos sūnaus, kurs tiek turi proto ar gal net išminties, kad galėtų ir suprasti, kas gera ar bloga vyriausybės darbuose. Skaityti toliau →

Švenčionių rajone, Rakštelių kaime, Švento ežere yra pusiasalis-šventvietė vadinamas Alku. Mūsų protėviams, o ir mums, tai ypatinga, šventa vieta kurioje bendraujama su dievais ir su savo sąžine.

Bet 2017 metais ši vieta, sakyčiau, buvo išniekinta, pastačius prie kelio, ties rodykle į šventvietę, kryžių. Kryžių buvo galima pastatyti 100 ar 1000 metrų į vieną ar kitą pusę, bet ne, reikėjo statyti būtent ties senovės šventviete.

Gyvename 21-me amžiuje, bet metodai liko tie patys – sunaikinti, užgožti, sumenkinti, Skaityti toliau →

Lietuvos kraštovaizdis – drobulė lietuvio sielos išskleista: sielovaizdis. Visi geiduliai, troškimai, visos nuodėmės šitoj drobulėj – juodos dėmės. Dangus tik vienas amžiais tyras. Lietuvos kraštovaizdis – tai atspindys šitos savinaikos, tos neapykantos, kuri nūn gremžiasi kone kiekvienoj širdy. Kadais žmogus buvo dalimi kraštovaizdžio – jo puošmena, skaisčiausiu pumpuru. Kur pirkios, trobos, svirnai, klėtys, žardžiai ir pirtelės, malūnai ir klojimai, pilys ir keliai, javų vilnijančių laukai tarsi patys plaukė iš kraštovaizdžio, tarsi patys augo ir tauravo iš Motinos Žemės įsčių gimę, savo spalvomis, raštais, tobulu paprastumu atkartodami žemės spalvas, raštus ir paprastumą. Skaityti toliau →