M. Kundrotas. Teroristas, vardu Ha Šem

Judėjai, vykdydami Dievo draudimą vartoti jo vardą be reikalo, dažnai jį keičia žodžiais „Ha Šem“, tai reiškia „vardą“. Atrodo, Lietuvoje atsirado mažų mažiausiai vieno žmogaus vardas ir pavardė, kurių vietoje tenka rašyti „Ha Šem“, nes minėti šį žmogų kitaip, nei teigiamai, draudžia teismai.

O minėti jį teigiamai – sudėtinga. Tai – žmogus, kuris siekia psichologiškai, teisiškai ir finansiškai sunaikinti visus, kurie galvoja kitaip nei jis. Merriam-Webster žodynas tokią veiklą įvardija teroru: šis prancūziškas žodis čia siejamas su baimės ir siaubo kėlimu. O teroru užsiimantis asmuo yra teroristas.

Daugelis Ha Šem persekiojamų žmonių, švelniai tariant, nėra šventesni už jį. Tarp jų – itin vulgarus humoristas, suabejojęs finansiniu Ha Šem veiklos skaidrumu, skandalingas politikas, šiuo metu priklausantis valdančiajai koalicijai, renkantis viešai prieinamą medžiagą apie savo oponentus, ir panašūs veikėjai.

Pirmuoju atveju žmogus už abejonę, kurią filosofas Renė Dekartas (René Descartes) įvardijo pirmine mąstymo sąlyga, nubaustas daugiau nei pusšimčio tūkstančių eurų bauda. Pati bauda dar būtų pusė bėdos. Bet Ha Šem sugalvojo bauginti žmones, kurie nuteistam humoristui ėmė aukoti pinigus, kad šis galėtų susimokėti kosminę baudą.

Atrodytų – imk priteistus pinigus ir džiaukis, koks skirtumas, iš kokio jie šaltinio. Bet panašu, kad Ha Šem rūpi ne tik pasipinigauti, bet ir sužlugdyti savo kritiką.

Antruoju atveju teroristas kreipėsi į prokuratūrą dėl politiko, kuris renka apie savo oponentus medžiagą, kurią patys oponentai skelbia socialiniuose tinkluose. Įstatymas išties riboja teisę rinkti privačią medžiagą, bet kas paskelbta viešai, yra vieša.

Nežinia, ką atsakys teisėsauga į kreipimąsi, inicijuotą žmogaus, turinčio daugiau įtakos nei smulkesnės parlamentinės frakcijos kartu sudėjus. Bet svarbu pasėti baimę ir siaubą. Nutildyti kiekvieną žmogų iš kitos stovyklos. Tai yra ne kas kita kaip teroras.

Pats Ha Šem savo pokalbyje su tuometiniu šių eilučių autoriaus bendrakeleiviu apdrabstė autorių melagingais ir žeminančiais terminais, tarp kurių buvo paminėta ir tokia sąvoka kaip „ksenofobas“.

Galimai žinant, kad šios sąvokos objektas daugelį metų dirba su įvairių tautų atstovais ir jų laikomas draugu. Šiuo melu siekta įbauginti įtakingą bendrakeleivį ir priversti jį atsiriboti nuo sąvokos recipiento. Siekta asmeniškai pakenkti, žinant, kad adresatas nėra toks turtingas, jog laimėtų bylą teisme prieš didįjį „įtakorių“.

Politika, teisėtvarka ir teisėsauga tampa priklausomos nuo įtakdarių, kurie atstovauja visuomenės mažumai, bet garsiai rėkiančiai mažumai. Daugelis vengia problemų, kurios gali kilti, pasielgus ne pagal „įtakoriaus“ pageidavimą.

Nerinkti žmonės be jokios politinės atskaitomybės siekia užvaldyti valstybę. Ir panašu, kad kol kas jiems tai sekasi. Tai įgalina daugelį moraliai, teisiškai ir politiškai abejotinų veiksmų, įskaitant ir politinį terorą. Ko gero, atėjo laikas teisiškai reglamentuoti įtakdarių veiklą, saugant visuomenę.

Nesvarbu, koks žmogus yra persekiojamas, peržengiant moralinį ir teisinį objektyvumą. Net jei tai abejotinos ideologijos ar moralės žmogus, jis turi teisę į teisingą teismą. Tuo labiau – kai tokie veikėjai kaip Ha Šem persekioja kitus už tai, ką patys daro ir dar viršija, skleisdami visiškai melagingas žinias.

Lietuviškasis Ha Šem priklauso tarptautiniam įtakdarių tinklui, kurį finansuoja dar vienas Ha Šem – Europoje ir Amerikoje prieštaringai vertinamas makleris. Per tokius kaip lietuviškasis Ha Šem siekiama daryti politinę įtaką, apeinant konstitucinius politinius procesus arba nukreipiant juos sau naudinga linkme. Tai – ne mažiau pavojinga nei Konstitucinio teismo ar nacionalinio transliuotojo uzurpacija.

Demokratija – plati sąvoka. Rinkimai nėra vienintelė jo apraiška. Politinę veiklą galima vykdyti tiek viešomis akcijomis, tiek lobistiniais kanalais, tiek per žiniasklaidą. O taip pat – ir referendumais, kuriuos konstituciniai šamanai, pasitelkę tik sau pažįstamas dvasias, Lietuvoje segreguoja į leistinus ir draustinus.

Visgi demokratija nustato tam tikras ribas. „Bomžo“ teisė į nuomonę ir jos raišką nėra mažesnė nei milijonieriaus teisė. Lobizmas teisinėje valstybėje reglamentuojamas įstatymais.

Beje, politikų kritikams Lietuvos įstatymai numato papildomų laisvių, užtikrinant jiems teisinį saugumą. Apie politikus leidžiama kalbėti tai, kas privataus asmens atžvilgiu būtų draudžiama. Tokios pačios teisinės nuostatos turi būti pritaikytos ir įtakdariams, atsižvelgiant į tai, kad jų galios kartais net viršija politikų įgaliojimus.

Demokratinėje valstybėje galia automatiškai reiškia atsakomybę. O taip pat – ir atskaitomybę. Jeigu įtakdariai jau įtraukinėjami į reitingų lenteles tarp politikų, tegul ir atsako, ir atsiskaito kaip politikai.

Dabartinis politinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje – tikrai taisytinas. Nereikia būti išrinktu pareigūnu, užtenka narystės partijoje, kad bankas Jus skelbtų pažeidžiamu asmeniu, o teismai atmestų Jūsų ieškinius dėl įžeidimo ar šmeižto. Įtakdariai – tai politikai, neįtraukti į politikų registrą. Ir visai be reikalo.

Spragos įstatymuose, korupcijos galimybė ir pareigūnų baimė prieš tai, kas vadinama „visuomenės nuomone“, sukuria prielaidas agresyvioms mažumoms terorizuoti ir politikus, ir pačią visuomenę, primetant savo niekaip politiškai ir teisiškai nereglamentuotą valią. Atsiranda „lygūs“ ir „lygesni“.

O tai – tiesus kelias į terorą ir šešėlinę diktatūrą. Pasipriešinti tam įmanoma tik sutelktomis visuomenės ir politikų pajėgomis..