M. Kundrotas. Opozicija Europoje ar opozicija Europai?

Nuo Lietuvos įsijungimo į Europos Sąjungą daug kas pasikeitė. Vis stiprėjanti kultūrinė ir socialinė hegemonija iš sąjunginių struktūrų kai kuriuos euroentuziastus pavertė euroskeptikais ar bent – eurokritikais.

Kita vertus, auganti Rusijos grėsmė ir dalinis JAV atsiribojimas skatina euroskeptikus permąstyti pozicijas.

Tai – klausimas ne apie simpatijas ar antipatijas Europos Sąjungos projektui. Juolab kad žodį „projektas“ reikėtų rašyti daugiskaita. Robertas Šumanas (Robert Schumann) kūrė krikščionišką Europą, Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) – tėvynių Europą, Žanas Monė (Jean Monnet) – funkcionalistinę, grindžiamą bendromis struktūromis ir bendra nauda, Altieras Spinelis (Altiero Spinelli) – socialistinę „lygybės ir gerovės“ Europą.

Nugalėjus Ž. Monė vizijai, moralinę ir ideologinę tuštumą ilgainiui užpildė A. Spinelio idėja. Šiandien Europos Sąjungos politikoje vyrauja genderistinė ir kosmopolitinė lygiava, pereinanti į Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) pozityviąją diskriminaciją.

Europos tautos verčiamos pripažinti vienalytes šeimas, lyties keitimo galimybes, priimti mases migrantų. Šitaip trinamas šių tautų tapatumas ir moralinis kodeksas.

Visa tai yra akivaizdūs faktai. Bet, kaip minėta, esminis klausimas – ne apie meilę tokiai ar kitokiai Europos Sąjungai. Esminis klausimas – apie gyvybinę būtinybę.

2004 m. prieš Lietuvos jungimąsi pasisakę politikai ir visuomenės veikėjai iš anksto įspėjo apie gresiančias problemas. Bet tada Lietuva buvo kitoje geopolitinėje tikrovėje. Turėjome stiprų sąjungininką anapus Atlanto, galintį ir norintį apginti nuo Rusijos.

Šiandien JAV vis daugiau rūpinasi savo ir Izraelio reikalais, ir vis mažiau – Europa. Iš dalies tai – suprantama. Ilgus dešimtmečius Europa naudojosi Amerikos teikiamu saugumo skėčiu, pati besirūpindama homoseksualų ir migrantų problemomis, bet ne savo gynyba.

Pažodžiui sėdėdama ant sprando Amerikai ir jos mokesčių mokėtojams, Europa šėrė savo biudžeto pinigais tą pačią Rusiją, nuo kurios reikėjo gintis.

Tokia padėtis anksčiau ar vėliau turėjo baigtis. Galima ir pagrįsta kritikuoti dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) dėl jo abejingumo Ukrainai ar bandymų tartis su Rusija, bet Europos Sąjungos šalims iškeltas reikalavimas po truputį pereiti nuo kliovimosi užjūrio pagalba prie savigynos yra moraliai ir politiškai teisėtas.

Netgi teisingas. Amerika nieko nėra skolinga Europai, veikiau – atvirkščiai.

Dėl šių geopolitinių aplinkybių Europos kontinentas gali kliautis tik savimi. Politinę ir ekonominę integraciją turi papildyti karinės integracijos lygmuo.

Dar prieš porą metų gynybinės Europos Sąjungos idėja galėjo atrodyti nusikalstamu absurdu, skaldančiu NATO. Šiandien tai būtų svarbus NATO papildymas.

Atskiras klausimas – užsienio politikos integravimas. Trumpalaikėje perspektyvoje tai atrodytų gera idėja, pažabojant tokius Rusijos penktakolonininkus kaip Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) ir Robertas Ficas (Robert Fico).

Bet vienas Dievas težino, kada didžiosiose Europos valstybėse prie valdžios gali grįžti kas nors panašaus į Gerhardą Šrioderį (Gerhard Schröder). Nacionalinis susivienijimas Prancūzijoje ir „Alternatyva Vokietijai“ taip pat skatina suklusti. Prorusiškos jėgos auga ne tik Europos periferijoje.

Lietuvai šiandien, matant vidines ir išorines Europai kylančias problemas, kyla du pasirinkimai. Vargu, ar bent koks Lietuvos patriotas rimtai svarstytų valstybės ištirpimą virštautinėje struktūroje, o tautos ištirpimą – atvykėlių jūroje. Taigi, mūsų pasirinkimas – opozicija.

Bet opozicija galima būti dvejopai. Lenkija ir Vengrija patiria panašų spaudimą iš Sąjungos metropolijos, ir dėl panašių savo sprendimų. Bet Lenkija rinkosi būti opozicija Europoje, Vengrija – opozicija Europai. Panašūs iššūkiai, bet skirtingi atsakymai.

Politinei, ekonominei, karinei Europos integracijai – taip. Bet kultūrinė ir socialinė integracija tikrai nuėjo per toli.

Europa dažnai giriasi savo įvairove. Bet autentiška Europos įvairovė nėra pakaitinė migracija ar eksperimentai su šeimos modeliais, tai – pagarba istoriniams ir kultūriniams valstybių-narių skirtumams.

Įžvalgusis profesorius Vytautas Radžvilas pastebi, kad šiandien reikia kalbėti jau ne tiek apie Lietuvos suverenumo išsaugojimą, kiek apie jo atkūrimą ar susigrąžinimą.

Panašiai samprotavo Sąjūdžio ideologas Romualdas Ozolas ir strategas Kazimieras Uoka, vienas pirmųjų prabilęs apie horizontalius ryšius su sovietų pavergtomis tautomis. Tai savo laiku labai padėjo Lietuvos Nepriklausomybės siekiams.

Horizontalūs ryšiai galėtų būti atsakas ir šiandien. Ryšiai su Europos tautų patriotais, siekiančiais tautų Europos.

Visgi čia glūdi tam tikra problema. Nemaža dalis Europos šalių nacionalistų žaidžia su Rusija. Tai apriboja auditoriją, su kuria Lietuva, atėjus į valdžią patriotinėms jėgoms, galėtų kalbėtis.

Viena vertus, Europos Sąjungoje vis dar galioja konsensuso principas ir veto teisė. Deja, tai galioja tik tam tikrose srityse, pirmiausiai – užsienio politikoje. Kultūriniais ir socialiniais klausimais Briuselis leidžia direktyvas ir reglamentus, kuriuos privaloma perkelti į valstybių-narių teisę.

Šią tvarką būtina peržiūrėti. O tam vėlei reiks horizontalių ryšių. Pradėti galima nuo Lenkijos ir Italijos, kviečiant ir Baltijos šalis-seseris.

Europos Sąjungos kompetencijų ribos – svarbus klausimas. Neatšaukiamų dalykų istorijoje nėra. Europos valia bus tokia, kokią padiktuos šalys-narės. Atskiras klausimas – kiek Europos Europoje dar liko.

Vakarų Europos šalys jau pralaimi demografinį karą atvykėliams. Kai jose į valdžią ateis žmonės, kilę iš kitų šalių, mums tai gali būti ir grėsmė, ir galimybė. Viena akivaizdu: kultūrinę kairę keis kiti iššūkiai.

O kol kas lietuviams aktualu atgauti suverenumą iš vietinių uzurpatorių. Pirmiausiai – realią referendumo teisę, po to – Konstituciją, kurios galias uzurpavo Konstitucinis teismas.

Konstitucija šiam teismui numatė aiškią kompetenciją – aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, bet ne pačią Konstituciją.

Lietuvos piliečių priimtoje Konstitucijoje nėra numatyta nei Konstitucijos dvasia, nei konstitucinė doktrina.

Taigi, prieš svarstant svarbius tarptautinius klausimus, pirmiausiai reikia susitvarkyti viduje.

Tam reikalinga kiekybiškai gausi ir kokybiškai stipri visuomenės telktis.

Pradmenys tam jau yra.

Autorius yra istorikas ir politologas