M. Kundrotas. Politiniai baimės veidai

Baimė – vienas stipriausių žmogaus motyvų. Kaip ir kiti jausmai, be proto ir valios kontrolės jis gali nuvesti klaidingu keliu. Nedori politikai dažniau kreipiasi į žmonių jausmus, nei į protą, baimė – jokia išimtis. Visgi dažnai politinėje galvosenoje baimė kyla iš paties žmogaus vidaus. Iš jo silpno, savanaudiško, o kartais ir pikto būdo. Politikoje baimė gali reikštis pasyviai arba aktyviai. Pasyvioji baimė sukelia bailųjį konservatizmą, aktyvioji – bailųjį radikalizmą.

Bailusis konservatizmas susideda iš visos eilės pozicijų: nuo „tai – absurdas“ iki „aš visuomet taip sakiau“. Puikus pavyzdys – pozicijos homoseksualizmo plėtros klausimu. Skirtingai, nei blaivusis konservatorius, drąsiai kovojantis už dorovines vertybes, bailusis konservatorius kovos vengia. Tam pateisinti jis sako: na, kas čia tokio, jei homoseksualūs asmenys pasivaikščios gatvėmis (kitaip tariant – surengs viešą paradą)? Propaganda? Kokia propaganda? Va, jeigu žengtų į mokyklas, būtų propaganda. Bet juk tai – absurdas. To nebus.

Praeina keletas metų. Įsidrąsinę homoseksualizmo plėtros aktyvistai iš tiesų žengia į mokyklas, aiškindami, kaip gera būti homoseksualiu ir kaip visi turi tai laikyti gėriu. Bailusis konservatorius keičia plokštelę. Na ir kas čia tokio, jei žmonės kalba apie toleranciją? O jūs eikite ir skelbkite savas pozicijas. Juk laisvė. Štai, jeigu draustų jums pasakyti savo nuomonę… Bet tai – absurdas. To niekada nebus.

Praeina dar keletas metų. Homoseksualizmo kritika paskelbiama neapykantos nusikaltimu. Bailusis konservatorius užgieda: žinoma, jog netolerancija turi būti draudžiama. Aš visada taip sakiau… Homoseksualizmas – normalus reiškinys, tik šeima skirta kitiems dalykams. Va, jei kėsintųsi į santuoką… Bet juk tai – kvailystė. Neįmanoma.

Po kiek laiko peržengiama ir santuokos riba. Ir bailusis konservatorius gieda savo giesmelę tuo pačiu tonu, tik pakeisdamas dalį žodžių. Na ir kas čia tokio ta santuoka? Svarbu, vaikai saugūs. Va jei būtų leista įsivaikinti… Bet juk tai – beprotybė…

Bet ateina laikas ir įsivaikinimui. Ir tada sakoma: kas čia tokio, geriau lai vaikai auga tarp homoseksualų ir patys tampa tokiais, nei su girtuokliais ar smurtininkais tėvais (tarsi tokia alternatyva būtų privaloma). Bet va, pedofilija – tai jau visiškas blogis… Spėkite, ką pasakys bailusis konservatorius, kai bus nuspręsta įteisinti pedofiliją?

Priešingas atvejis – bailusis radikalizmas. Bailusis radikalas – aktyvus kovotojas, bet tik todėl, kad yra valdomas baimių. Savo baimes jis įkūnija kituose žmonėse ir jų grupėse. Kai kuriais atvejais jis teisingai nujaučia esant objektyvių grėsmių, bet jas suvokia labiau jausmais ir konkrečiai – baimės jausmu, nei protu.

Pavyzdys – masinės migracijos grėsmė. Ji objektyvi. Bet bailusis radikalas, dažnai dar pakurstytas politinių manipuliatorių, staiga ima ir nusprendžia, jog tikroji grėsmė – visai ne migracija, kaip tokia, o tai, kad tam tikrų tautų, kultūrų ar religijų žmonės – savaime blogi. Ši pozicija labai patogi, žinant, kad smerkiant migraciją tektų pasmerkti ir savus migrantus. Bet va arabai ir apskritai musulmonai – visiškas blogis. Pasekmė – užgaunami senieji, tradiciniai Lietuvos musulmonai ir skaldoma visuomenė. Globalistai ploja katučių: jiems jau pavyko supaprastinti migracijos problemą iki vulgaraus šovinizmo ir taip diskredituoti bet kokią kovą.

Kitas pavyzdys – Rusijos grėsmė. Ji taip pat objektyvi. Tačiau bailusis radikalas, kuris gali save laikyti ir konservatoriumi, ir liberalu, pradeda matyti Rusijos grėsmę visur, o pirmiausiai – ten, kur ją parodo sumanūs ir amoralūs manipuliatoriai. Mokytojai išeina į mitingą dėl algų? Juk tai – Maskvos ranka. Kas nors pasisako prieš homoseksualizmo plėtrą, masinę imigraciją ar žemės pardavimą užsieniečiams? Antieuropietiška! Baisu, išmes iš Europos Sąjungos, o juk to siekia Maskva. Per televiziją rodo „Šuns širdį“? Baisi rusiška propaganda…

Vėlgi, kas iš to labiausiai išlošia, tai Kremlius. Nususinus Rusijos grėsmę iki beprotiškų kliedesių lengva pasakyti, kad visi, įžvelgiantys šią grėsmę, yra pakvaišę rusofobai.

Dar vienas pavyzdys – sektos. Taip, egzistuoja religinių grupių, kuriose veši tamsa, aklas fanatizmas ir agresija aplinkos atžvilgiu, tačiau dauguma religinių bendruomenių moko doros ir artimo meilės, ir net egzotiškiausios iš jų dažnai tėra tiek pavojingos, kaip filatelistų klubai. Sektofobai, kiekvieną jaunesnę ar mažesnę religinę grupę tituluojantys sekta ir kviečiantys ją uždrausti, iš tiesų puolamoje bendruomenėje įkūnija savo veidrodinį atspindį: jie patys yra sektantai, kupini baimės, pykčio ir stokojantys gebėjimo pažvelgti į pasaulį plačiau.

Sąrašą galima tęsti. Bokalas alaus ar taurė vyno – alkoholizmas. Šūkis „Lietuva – lietuviams“ – šovinizmas ir ksenofobija. Du draugai apsikabina – pederastai. Kiekvienas tokių teiginių ras jam pritariantį bailųjį radikalą. Radikalas gali būti dešinysis, kairysis ar liberalus, bet dažnu atveju tai – žmogus, įžvelgiantis blogį ten, kur jo nėra. Kaip ir konservatizmo atveju, reikia skirti bailųjį ir blaivųjį radikalizmą: blaivusis reiškia principingą kovą su argumentuota grėsme. Suvoktą ir pagrįstą protu. Ne jausmais.

Blaivusis konservatizmas pasižymi radikalia drąsa, blaivusis radikalizmas – konservatyvia išmintimi. Iš esmės jie papildo vienas kitą. Bailumas konservatizmą verčia prisitaikymu, o radikalizmą – šaudymu į šiaudines kaliauses arba tiesiog – pro šalį. Tiesos pažinimas išstumia baimę. Ugdant protą ir valią baimė traukiasi. Išmintis yra proto dorybė taip, kaip drąsa yra valios dorybė. Ir tiktai kartu šios dvi dorybės turi prasmę. Baimėje dorybės nėra.