Nuomonių ratas

Apie korupciją, o teisingiau – kyšininkavimą, kalbama daug. Deja, nuo tų kalbų kyšininkavimo nė kiek nemažėja, priešingai, jis jau tapo lobizmu vadinamo „verslo“ rūšimi.

Nepadeda ne tik kalbos, bet ir parodomieji, per TV transliuojami prasikaltusiųjų sulaikymai – kyšininkavimas kaip klestėjo, taip klesti toliau. Kai kurie apsukruoliai jau net sukūrė „teoriją“, kad šis reiškinys paplitęs visose šalyse, todėl jo neįmanoma įveikti. Nors tai – ciniškas, niekuo nepagrįstas požiūris. Pavyzdžiui, visai netoli, Norvegijoje, korupcijos praktiškai nėra. Ten net sakoma: jeigu, ko nors paprašius, valdžia tau neduos, tai net karalius nebepadės. Tai reiškia, kad sprendimas teisingas ir kitoks būti negali. Ir tokių valstybių yra ne viena. Skaityti toliau →

Siekis atgaline data pervadinti Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius – slavišku „karaliaus“ titulu tai paūmėja, tai vėl atslūgsta jau seniai. Pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Pirminės šios idėjos versijos buvo formuluojamos itin diletantiškai, nusišnekant net iki to, kad „didžiojo kunigaikščio“ titulą Lietuvos valdovams esą sugalvojęs ir primetęs lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas. Pastaruoju metu šios temos griebęsis Algimantas Bučys, žinoma, tokių primityvių Skaityti toliau →

Sykį viens ja[u]ns vyruks, į dailydes gerai išsimokinęs, užsigeide vandruot. Jam jau kelias dienas ėjus, jis pritika vieną žmogų, o kai tas tuo paču keliu ėja, tai juodu ėja krūvõ, jeib abiem einant čėsas ne teip pailgtų. Pakeliui tas žmogus dailydei išsipažina, kad jis perkūns ėsąs. Teip juodu eidami pritika antrą dieną da vieną, o tas sakės ėsąs velnias.

Dabar jie ėja visi trys ir iškaka į didelę girią, kuriõ daug visokių žvėrių buva, bet jie nieka valgyt neturėja. Tai sake velnias:
– Aš esu drūts* ir greits, aš tuojau parnešiu mėsos ir duonas ir ko šiaip da reiks. Skaityti toliau →

Lietuvos sovietinės valdžios smerkiama, niekinama ir kolaborantų keikiama Lietuvos išeivija 50 metų užsienio lietuvių bendruomenėse kūrė Tėvynei reikšmingos istorijos puslapius, kurių ištrinti niekas neturi teisės. Atgimus Lietuvai, nuo 1991 metų kartu su senaisiais Šveicarijos išeiviais akademikais ne kartą teko susitikti su pirmais LR diplomatais Vakarų Europoje, kurie išimtinai buvo draugo A. M. Brazausko statytiniai. Sovietinių nuostatų juodus šešėlius išeivijai jie metė ir toliau: „išeiviai – tarybinės Lietuvos išdavikai, užsienyje sukūrę buržuazinių nacionalistų gaujas, kaip pirmąsias nelegalias bendruomenes, kad vykdytų kovą prieš tarybinę santvarką Lietuvoje…“ Skaityti toliau →

Kaip gerai, kad yra išmanusis internetas. Tik jo dėka (tikiuosi, kad ir kiti internautai) turėjo išskirtinę progą praplėsti lietuvių gramatikos žinias, perskaitę 2020 m. gegužės mėn. 28 d. delfi.lt išspausdintą Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus straipsnį  „Tarp politikos ir gramatikos“. Jau pirmose rašinio eilutėse autorius tvirtina, kad „yra žinoma ir civilizacijų gramatika, kuri padeda suprasti civilizacijų vidines struktūras“. Po tokių žodžių puoliau į paieškas: kas gi ta iki šiol negirdėta, neregėta „civilizacijų gramatika“. Kiek leido interneto galimybės, peržiūrėjau visų garsių Lietuvos kalbininkų mokslinius straipsnius. Ir nuliūdau – anei vienas apie tokios gramatikos Skaityti toliau →

Internetinėje erdvėje gausu patarimų, kaip išgyventi, kaip pasielgti kritinėje situacijoje. „12 karmos patarimų“, įkvepiančios citatos, padėsiančios atrasti gyvenimo motyvaciją ir gyvenimo džiaugsmą, N. Mandelos mintys, V. Čerčilio pasisakymai… „lūžta“ Feisbukas. Žemai lenkiuosi prieš garsius pasaulio lyderius, bet manau, kad kiekviena tauta atsakymų turėtų ieškoti savo praeityje, ten, kur jos syvai, kur jos didvyriai. Tauta, kaip ir žmogus, yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis Skaityti toliau →