V. Poviliūnas. Pasakojimas apie Trakus, kurį prieš 90 metų parašė Vilniaus lietuvis

Lietuva įvairiais būdais stengėsi pranešti pasaulį ir Lietuvos gyventojus, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas yra Lietuvos dalis, o Vilnius – senoji sostinė. Ypač aktyviai veikė Vilniui Vaduoti Sąjunga (VVS) – visuomeninė politinė organizacija, 1925–1938 metais veikusi Lietuvoje ir užsienyje.

Organizacijos centras buvo Kaune. VVS turėjo 612 skyrių Lietuvoje ir 60 skyrių užsienyje. Per savo gyvavimo metus išleido 98 leidinius. Pagrindinis organizacijos leidinys buvo žurnalas „Mūsų Vilnius“ leistas 1928–1938 metais Kaune.

Žurnalo redaktoriais buvo V. Uždavinys¹ (1928–1933), vėliau M. Biržiška² (1933–1936), A. Juška³ (1936) ir P. Babickas⁴ (1936–1938). Išleisti 266 numeriai. Šiame žurnale buvo aprašomi įvykiai okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Bevartydamas 1936 metų žurnalo „Mūsų Vilnius“ komplektą užtikau straipsnį „Trakai“, kurį parašė D. P. Autoriaus pavardės nepavyko išsiaiškinti. Galima teigti, kad tai lietuvis iš Vilniaus. Jis jausmingai aprašė savo įspūdžius kelionės metu į Trakus (kalba netaisyta): „Trakų…

Trakų pilis…

Šis vardas kiekvienam lietuviui yra Brangus. Ji primena didelę ir garbingą Lietuvos praeitį iš vienos pusės, ir tą didžiąją skriaudą, kurią Lenkija padarė Lietuvai Želigovskio⁵ smurto aktu, atkirsdama nuo jos ⅓ dalį teritorijos su brangiausiais istorijos paminklais, –  iš kitos pusės.

Kasmet į Trakus važiuoja Vilniaus lietuvių ekskursijos pamatyti tos garsios pilies griuvėsius ir pasigėrėti nepaprasto grožio gamta. O gamta tikrai nepaprasta.

Didelis, daugybės salų išmargintas ežeras. Visos salos apaugusios medeliais, kuriuose pavasario metu lakštingalų chorai didingai dainuoja himnus Lietuvos praeities garbei.

Ir kai ausis įsiklauso, atrodo, kad tose dainose prasimuša kartais ir minorinis nuliūdimo balsas, primenąs dabartinį Trakų likimą. Tačiau tai nepastebimai dingsta didingame himne senovėj garsėjusiai ir vėl prisikėlusiai Lietuvai.

Pilis

Trakų vardas išvedamas nuo žodžio „trakas“ – tarpumiškė, vieta, kur iškirstas miškas. Rusų istorikai teigia, esą Trakus įsteigęs Jaroslavas Išmintingasis⁶ XI amžiuje. (Čia kalba apie Senuosius Trakus. Naujieji Trakai yra apie 5 km. nuo S. Trakų). Istorikas Strijkauskis ⁷

teigia, kad Trakus pastatęs Gediminas⁸ apie 1321 m., ir pats persikėlęs čia gyventi, tačiau jau 1322 m. apsigyveno Vilniuje, o Trakuose palikęs Kęstutį⁹.

Gediminas buvęs pastatęs rūmus Trakuose, o Kęstutis iš jų padaręs tvirtovę ir apkasęs giliu grioviu, kuris dar ir šiandien tebėra žymus. Kadangi vieta tvirtovei pasirodžiusi ne visai tinkama, tai Kęstutis nutaręs statyti pilį vienoje Galvės ežero saloje, nes pakrantėje pilis jau buvo.

Griuvėsiai, kuriuos kiekvienas lietuvis puikiai pažįsta iš daugybės paveikslų, yra tos pilies saloje griuvėsiai. Žinovų teigimais, pilis anuomet buvusi inžinierijos stebuklas.

Ji buvo 40 sieksnių¹⁰ ilgio ir 25 sieksn. pločio. Pati pilis pastatyta gotų (gotikiniu – Aut. pastaba) stiliumi. Salos, turinčios 2 dešimtinių plotą, krantai buvo aptverti aukštu akmenų ir raudonų plytų mūru, su keturiais bokštais, kurių vieno žymi dalis iki šiol išliko.

Priekinėje salos dalyje buvo tvirtovė, viduryje – aikštė turnyrams, o užpakaly – kunigaikščio rūmai, kuriuos nuo aikštės skyrė poros sieksnių gilumo griovys, per kurį buvo pastatytas tiltas.

Anuomet griovys buvo pilnas vandens, nes ežero vandens horizontas buvo visu sieksniu aukštesnis. Ežeras nuslūgo tik XIX amžiuj, kada grafas Tiškevičius ties Žydiškių km. iškasė perkasą į Lentvaravo¹¹ ežerus. Pastebėtina, kad aplink kunigaikščio rūmus buvo atskiras mūras, kurio tik labai nežymūs pėdsakai tepaliko.

Kunigaikščio rūmai buvo trijų aukštų, o priešakyje jų didelis bokštas (spėjama, kad turėjęs apie 75 sieksnius aukščio), kurio žymi dalis nuvirtusi.

Po rūmais būta rūsių, kurie tebėra neištirti. Pasakojama, kad iš tų rūsių ėjęs urvas iki pat Vilniaus, tačiau greičiau tai bus tik legenda. Sunku patikėti, kad apačia ežero, kurio gylis siekia net iki 30 ir daugiau metrų, anuomet būtų galėję iškasti urvą.

Salos pilis buvo vadinama aukštąja ir buvo tiltu sujungta su ežero pakrantėje esančia pilimi. Salose prie rūmų buvo ir bažnyčios. Viena sala nuo to ir dabar vadinama Bažnytėle. Iš pakrantėje buvusios pilies maža teliko griuvėsių.

Trakų pilis išgriauta galutiniai buvo 1655 m. Maskvos valdovo Mykolo Alekso¹² kariuomenės ir nuo to laiko ji stovi netaisoma. Stovi netaisoma 280 metų.

Bažnyčia

Trakuose yra bažnyčia, Vytauto Didžiojo¹³ statyta. Nors pati bažnyčia yra didelis istorijos paminklas, tačiau dar didesnės svarbos turi 1392 m. Vytauto Didžiojo dovanotas bažnyčiai Dievo Motinos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas.

Istoriniai dokumentai rodo, kad šis paveikslas būsiąs tas pats, kurį Bizantijos ciesorius Emanuelis II¹⁴ dovanojo Vytautui ir Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą. Istoriniai dokumentai rodo, kad šį paveikslą, kaipo garsų savo malonėmis, graikai turėjo kovodami su persais dėl šių pagrobto iš Jėruzolimos (Jeruzalės – Aut. pastaba)   Kristaus kryžiaus VII amžiuje.

Kadaise iš visų Lietuvos pakraščių traukdavo į Trakus prie šio paveikslo minios tikinčiųjų, ieškodami jame paguodos ir malonių. Paveikslas yra popiežiaus Klemenso XI¹⁵ įsakymu vainikuotas. Bažnyčioje yra ir daugiau brangių istorinių paminklų.

Trakuose ir jų apylinkėje yra nepaprastai daug karaimų. N. Lietuvoje jie maža težinomi. Tik Panevėžyje, rodos, jų yra žymesnė kolonija. Be to, nemaža jų yra dar Vilniuje.

Karaimus drauge su totoriais Vytautas parsigabeno į Trakus pilies sargybai nešti. Greičiausiai, jis bus tai padaręs norėdamas išvengti Jogailos¹⁶ ir kryžiuočių šnipų. Taip pat Vytautas leido apsigyventi Trakuose ir žydams, kurių ir dabar yra nepaprastai daug.

Miesto gyventojai Vytauto laikais valdėsi Magdeburgo teisėmis, o atkraustytiems karaimams, totoriams ir žydams buvo duota savotiška autonomija. Karaimai dar ir šiandien tebeturi ir nepaprastai brangina Vytauto duotus jiems dokumentus.

Trakų lietuviškumas

Dabar Trakai nėra lietuviški. Tik turgų dienomis ir šventėmis tegirdėti lietuvių kalba kalbant. Šiaip jau gyventojai kalba gudiškai, žydiškai, karaimiškai ir „po tutejšemu“ arba darkytu lenkų žargonu. Tačiau drįsčiau teigti, kad Trakai buvo lietuviški. Tai rodo ir Trakų vardo kilmė. Bet yra ir kitų faktų, tai rodančių.

Trakų ežeras vadinamas Galvė. Ežeras turi 27 salas, kurių vardai taip pat lietuviški, nors ir iškraipyti. Po kairei nuo Pilies salos yra trys salos, vadinamos „Vidury“. Ir tikrai šios salos atrodo vidury esančios. Toliau – „Płytnica“.

Šis salos vardas buvo kilęs iš lietuviško žodžio – „Plytnyčia“, nes saloje yra daug molio. Trečia sala vadinama „Korešok“ nuo rusų laikų, tačiau žvejai valkšną¹⁷ ties ja tebevadina „Raudinė“.

Greta Raudinės yra kita sala, kurią rusai praminė ir lenkai tebevadina „Volga“. Sala turi apie porą dešimtinių ir yra kalnuota. Kaip ją vadindavo senovėje, galima spėti iš to, kad valkšną ties sala žvejai vadina „Užvalka“. Taigi pati sala greičiausiai ir vadinosi „Valka“ nuo žodžio „vilkti“.

Rusai iškreipė šį žodį į „Volka“, o toliau ir į „Volgą“. Raudinės ir Valkos salos yra apipintos legendomis. Pagal padavimus, Valkos saloje buvę laikomi pasmerkti mirti, kurie joje ir buvę žudomi. Kitus gi iš čia iškeldavę iš salos į ežero pakrantėje esantį kalną ir ten įvykdydavę mirties bausmę.

Tas kalnas ir dabar vadinamas „Rekalnia“, t. y., rėksmo, rėkimo kalnas. Raudinės sala yra apie 20 metrų nuo Valkos salos. Raudinės saloje buvę leidžiama per ežerą pasimatyti ir pasikalbėti su pasmerktaisiais mirti. Žinia, Raudinės vardas bus kilęs nuo žodžio „raudoti“, nes joje atvykusieji pasimatymui raudodavo, kaip Rėkalny – rėkdavo žudomieji.

Pilies salą anksčiau, matyti, ir vadindavo šiuo lietuvišku vardu, nes valkšna ties šia sala žvejų vadinama „pod Papile“. Netoli Pilies salos yra garsi sala, kiek mažesnė už Pilies salą, kurioje stovėjo garsi rusų kronikose minima Vytauto pirtis.

Joje Vytautas ir Zigmantas¹⁸ plakdavę didikus. Kad tai bus tikrai toji pati sala, rodo iškraipytas salos vardas „Spircisie“, o dar geriau valkšnos vardas „Pirtsala“.

Tarp abiejų pilių yra kelios salos, kurios vadintos Karvinė ir Bažnytėlė, o šiandien pramintos „Baziliuvka“ (esą, Karvinės saloje buvusi Baziliaus cerkvė, ir todėl rusai ją taip praminė) ir „Kšyžuvka“.

Prie Tiškevičiaus naujųjų dvaro rūmų dar 5 klm. tęsiasi gražus ežero plotas, kuris vadinamas „Skajšcie“ (gal nuo skaistaus vandens). Ten salos vadinamos „Gervinė“ ir „Liepinė“. Ties Tiškevičiaus rūmais valkšnas žvejai vadina „Bunda“ ir „Berneliai“. Už Rėkalnio yra nemažas ežeras tur būt Akmeniu vadintas, o dabar „Okmiana“.

Šie visi vardai kalba nepaprastai aiškiai. Jei pridursime dar apylinkės kaimų pavadinimus: Vorniki, Vornikeli, Podumble, Zydžiški, Skiersabola, Penkeniki, Peleniški, Kirmeliški, Kurkliški ir kt., tai bus pakankamai aišku kiekvienam dėl Trakų lietuviškumo.

Trakų legendos

Visa Lietuvos žemė legendomis byloje, kiekvienas joje žingsnis – tai pasaka. O ypač jų daug Vilniaus krašte, Trakai taip pat žino daugybę legendų. Pakanka pabūti pas žvejus keletą vakarų, ir išgirsime daug daug gražių legendų apie mūsų senovę.

Kiekviena ežero sala turi padavimus, savo legendas. Pasakojama apie Rėkalnį, Raudinę, Pirtsalę, Pilies salą, urvą, kurs einąs iš Pilies salos iki Vilniaus, apie valkšnas.

Apie valkšną ties Pilies sala pasakojama, būk joje esą nugramzdinti Kęstučio ir Vytauto turtai. Esą kasmet didžiausia dėžė su turtais iškylanti iš vandens, bet ant jos gulįs geležinis šuo ir iš tolo nieko prie turtų neprileidžiąs. Esą žmonių, kurie net visa tai matę ir mėginę turtus paimti, bet nieko nelaimėję. Dėžė nugrimzdusi vėl į dugną.

Neramios šniokščia Galvės bangos, sekdamos amžių pasakas. Su širdgėla rauda vėjas, įkliuvęs medžių šakose. Didingi rymo pilies griuvėsiai, žiūrėdami į ateitį. Viltingai irstosi žvejai po ežerą. Užmes kur tinkle, vėl ištraukia. Kažin ko ilgis, kažin ko laukia, lyg jie norėtų tinkle ištraukti nugrimzdusią Trakų laisvę“.

Štai ir baigėsi trumpas pasakojimas apie Trakus, kurį prieš 90 metų parašė Vilniaus lietuvis.

Tikiuosi, kad ši žinutė papildė mūsų žinias apie Trakus.

Autorius yra Istorikas

 Šaltiniai

¹Vincas Uždavinys (1902–1983) – Lietuvos publicistas, žurnalistas, redaktorius, keliautojas, fotografas, tremtinys.

²Mykolas Biržiška (1882–1962) – Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos universiteto rektorius (1926–1927), profesorius.

³Antanas Juška (1902–1985) – Lietuvos astronomas, mokslo garsintojas, visuomenės veikėjas.

⁴Petras Babickas (1903 – 1991) – Lietuvos žurnalistas, poetas, rašytojas, keliautojas, kino kūrėjas, diplomatas ir fotografas, radijo žurnalistikos ir meninės fotografijos pradininkas Lietuvoje.

⁵Liucijus Želigovskis (1865–1947) – Lenkijos karo ir politinis veikėjas, generolas.

⁶Jaroslavas Išmintigasis (978–1054) – Kijevo didysis kunigaikštis (1019–1054).

⁷Motiejus Strijkovskis (1547–1593) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorikas, tyrinėtojas ir poetas.

⁸Gediminas (1275–1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341).

⁹Kęstutis (1300–1382) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382).

¹⁰Sieksnis – senovinis ilgio vienetas lygus 195 cm.

¹¹Turima galvoje Lentvaris.

¹²Aleksejus Michailovičius (1629–1676) – Rusijos caras (1645–1676).

¹³Vytautas Didysis (1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430).

¹⁴Emanuelis II Paleologas – Bizantijos imperatorius (1391–1425).

¹⁵Klemensas XI ( tikroji pavardė Giovanni Francesco Albani 1649–1721)  243 Šventojo sosto popiežius (1700–1721).

¹⁶Jogaila (1352–1434) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1401), Lenkijos karalius Vladislovas II (1386–1434).

¹⁷Valkšna – vienu tinklo vilkimu užimamas ruožas ežere.

¹⁸Žygimantas Kęstutaitis (1365–1440) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1432–1440).