M. Kundrotas. Persirgti marginalizmu

Yra marginalų, kuriuos tokiais paverčia susiklosčiusios aplinkybės. Kitu laiku, kitoje vietoje šie žmonės galėtų būti sėkmingais ir reikšmingais veikėjais, gal net lyderiais. Istorija žino lyderių, tapusių marginalais, ir marginalų, prasimušusių į lyderius. O yra marginalų iš prigimties. Jų atveju marginalumas – ne tiek padėtis, kiek mąstysenos ir pasaulėžiūros būdas, prasimušantis net atsitiktinės ir todėl – retos sėkmės momentu.

Marginalas kaip asmenybės tipas – tai nykštukas, įsivaizduojantis esąs milžinas. Jam būdingas dramatizmas, susireikšminimas, pompastika.

Ir agresija aplinkos atžvilgiu, sulaukus pagrįsto abejingumo, pajuokos ar net konstruktyvios kritikos. Dėl marginalo mąstymo ribotumo jam atrodo, kad visi turi kartoti jo žodžius, net menkiausia improvizacija sukelia įtarimą: tu – jau ne mūsiškis!

Improvizaciją marginalas suvokia kaip išdavystę, o kritiką – kaip persekiojimą, kuris tik įrodantis marginalo teisumą. Juk persekiojami tik teisuoliai ir jie persekiojami tik už tiesą.

Marginalas įsitikinęs, kad išgelbės pasaulį ar mažų mažiausiai – savo tautą. Problema ne tai, kad apskritai veržiamasi ką nors gelbėti: šiame absurdo pasaulyje tokia misija dažnai būtina ir kilni. Bėda tai, kad marginalas taip įsigyvena į savo gelbėtojo misiją, kad verčiau matys tautą mirusią nei išgelbėtą kieno kito.

Šį reiškinį mūsų dienomis ir mūsų krašte atskleidžia tautinių marginalų reakcija į istorinę sėkmę, kai populiariausios partijos pirmininku tapo autentiškas ir tautiškas konservatorius. Atrodytų, tik mesk savo žaislus, išlipk iš smėlio dėžės ir skubėk į pagalbą. O priešingai. Prasidėjo purvo ir pamazgų pylimas.

Šiuolaikinėje politologijoje yra sąvoka „nacionalinizmas“, kuria nusakomas dirbtinumas. Nacionalistai atstovauja tautai. Nacionalinistai kalba tautos vardu, bet atstovauja tik patys sau. Žinoma, yra skirtumas tarp tautos ir liaudies. Atsitiktiniai žmonės, gimę atsitiktinėje teritorijoje, kalbantys atsitiktine kalba, tačiau be tautinės savimonės ir lojalumo ryšių, nėra tauta. Jie – tik liaudis. Tai suvokti būtina, bet čia yra ir pavojus. Labai lengva įtikėti, jog tauta yra tik savi rinkėjai. Tai būdinga ne tik marginalams, nors jiems – labiausiai.

Dvidešimt devynerius metus pačiam teko prasirgti marginalumo liga. Tada atrodė, kad tautiškumo pagrindas – tautinės partijos, jų aktualijos ir jų būklė. Nors turėtų būti atvirkščiai: tautinės partijos turėtų kilti iš tautos vertybių, poreikių ir aktualijų. Pusę gyvenimo ruošta knyga, į kurią sudėta gausybė istorinių, politologinių, filosofinių žinių ir minčių, užbaigta smulkmenomis, ką tautininkas A pasakė tautininkui B, kaip į tai reagavo tautininkas C, kiek žmonių perėjo iš vienos tautinės partijos į kitą, kai jos abi liko už ribos.

Vienas šviesaus atminimo profesorius pasakė: žvilgtelk į visa tai iš paukščio skrydžio. Ne išsyk pavyko. Vieni žmonės bręsta greičiau, kiti – lėčiau. O dar kiti ir visą gyvenimą lieka vaikai.

Šiandien alternatyvioji dešinė lipa ant to paties grėblio. Buvai piliečio A teismo posėdyje? Ne? Tai koks tu patriotas? Na, buvai piliečio B teismo posėdyje. Bet tai nėra svarbu, nes svarbu tik tai, ką darome mes. Reikėjo viską mesti, išeiti iš darbo, atsisakyti visų kitų veiklų, palikti šeimą be duonos, bet ateiti į mūsų posėdį. Nes mes taip pasakėme. Nes nuo to priklauso tautos, valstybės, o gal ir pasaulio likimas.

Marginalams būdingos tarpusavio pjautynės, bet baisiausia jiems – jei kas nors palieka užribį kaip tokį. Jei viena marginali partija keičiama kita, išduodama tiktai komanda. Jei išvis paliekama marginalų lyga, išduodama ištisa pasaulėžiūra. Toks asmuo yra Judas, Jogaila ir Juozas Markulis viename asmenyje. Ar bereikia sakyti, kad toks žingsnis suvokiamas kaip parsidavimas dėl pragmatinių motyvų? Juk ten, anapus mūsų, tvyro vien tiktai blogis. Ten jokie taurūs motyvai nėra įmanomi. Tik patys žemiausi instinktai.

Marginalas kaip asmenybės tipas – tai sociopatas, turintis savivertės ir bendravimo problemų. Jam geriau, kai jo aklai klauso penkiolika žmonių, nei būti leitenantu didelėje ir pergalingoje kariuomenėje. Jo kalbos – ištisi monologai, net reaguojant į kitų kalbas, čia nėra lygiaverčių partnerių diskusijos ir pagarbos nuomonių įvairovei. Na ir žinoma, marginalas nuolat pabrėžia: Jus išgelbėsime tik mes arba niekas!

Kai marginalizmą suvokiame kaip asmenybės tipą, tampa aišku, jog įmanoma būti marginalu sistemoje ir išvengti marginalo savybių esant sistemos užribyje. Tiek pirmas, tiek antras atvejis – reti, bet galimi. Kai žmogus nėra marginalas iš prigimties, bet gyvena prigimtinių marginalų terpėje, jis lengvai įgauna marginalo įpročių viską vertinti per marginalo prizmę. Bet ši liga – persergama. Jei tiktai veikia protas.

Sveikimo receptas – žvilgtelti į savo lygą ir į patį save (tai – sunkiausia!) iš paukščio skrydžio. Kritika ir savikritika prieš inerciją ir aklą tikėjimą gali padaryti stebuklą. Persirgęs žmogus nebūtinai taps lyderiu, kas visais laikais pavykdavo tik mažumoms. Bet yra kita galimybė: pagaliau tapti sveiku, normaliu žmogumi.

Palankiausia terpė sveikti nuo marginalizmo – atvira, garbinga, pagarbi diskusija. Dialogo kultūra. Tik dialogu ir gyva demokratinė visuomenė. Tik dialogas sudaro sąlygas išvengti totalitarizmo. O totalitarizmo kūrėjai dažniausiai būna būtent marginalai, iškilę ekstremaliomis sąlygomis. Toks buvo austrų dailininkas-jefreitorius, toks buvo kartvelų abrekas-gensekas. Tegelbsti Dievas nuo tokių gelbėtojų.