Kolegos vilniečiai gal mato skirtingai, bet man vis stiprėja jausmas, kad mus visus Vilniuje jau gerą dešimtmetį pilnom apsukom apgaudinėja, pardavinėdami iliuziją, kad neva saugomas žalias miestas.
Taip, Vilnius yra kiekybiškai labai žalias, nes didžiuliame miesto plote daug dar neurbanizuotų teritorijų. Taip, Vilnius siekė žaliosios sostinės vardo ir prisirašė beprotiškų strategijų, kaip bus klimatui neutralus ir nebeišmes CO2, nors eismas privačiais automobiliais niekur nemažėja.
Taip, Benkunskas rengė parodomąsias kovos už senus medžius (Ceikinių g., Basanavičiaus g.), o Šimašius naujų medelių sodinimo gatvėse ar nešienaujamų pievų akcijas (žalioji banga).
Bet kas vyksta iš tikrųjų?
1) daugybė viešųjų erdvių trinkelizuojamos, visiškai nėra žalios ir į tai net nepretenduojama. Tobulas pavyzdys yra Vokiečių gatvės rekonstrukcijos vizija. Tiesiog betono sala senamiestyje.
Vienaragių stotelėje kažkam maišosi brandūs medžiai. Daugybėje miesto vietų vyksta taškinis tankinimas, keičiant dar buvusias žalias erdves naujais namais, įvažiavimais ir daugiau mašinų.
Tobuli pavyzdžiai visur, ypač Žirmūnuose. Tą sustabdyti iš esmės galima tik keičiant bendrąjį planą, bet neseniai paskelbta, kad jis bus atnaujintas tik kosmetiškai, principų nekeičiant.
2) medžiai sodinami jiems neįmanomomis sąlygomis, gatvėse ir prie pat jų, kišant tarp šaligatvių ir mašinų, tarp bortų ir druskų, kur neišgyvena ir tai ne netikėtumas, nes arboristai viešai ir daug kartų sakė, kad neišgyvens. Kai miršta, net trinkelės sudedamos taip, kad pėdsako ir klausimų nekiltų – geri vilniečiai prigaudė atvejų.
3) natūralios žaliosios erdvės visaip bandomos paversti “pritaikytomis” paslaugų ir patogumų erdvėmis (pirtys Vingio parke, Neries krantinės Žirmūnuose) arba išvis atiduodamos vystytojams nusiaubti (Hanner Žirmūnuose).
Ne, gamtos nereikia paversti vartojama paslauga, tokių erdvių jau daug. Kiek mieste dar yra miško, reikia leisti jam būti viso labo praeinamu.
Tai yra galbūt nišinės temos ir tikrai ne visiems vilniečiams ar svečiams rūpi žalias miestas. Bet daug kam rūpi. Ir daug kas tikėjo, kad čia tai jau pažangi žalia XXI amžiaus Vilniaus valdžia tai ir mokės, ir rūpės ir padarys, žalią Vilnių apsaugos. Iš arti mačiau, kaip buvome apgauti ir iki pabaigos didėjančiu tempu toliau esame maustomi.
Administracija gali ištraukti kokį nors mega skaičių, kiek daug pasodino medelių gatvių skiriamosiose juostose ir humanizuotuose šaligatviuose. Kiek brandžių medžių pakeitė sodinukais. Šimašius tikrai ištraukdavo.
Daug jų mirė ir dar mirs, kad mums tą skaičių būtų galima parodyti. Bet tikrovė matosi prieš akis, kad daugiabučių vietoje žalių erdvių daugėja, brandžių medžių mažėja, o naujai sodinami ilgai netempia.
Ir ne, nereikia išsaugoti kiekvieno medžio, miestas yra žmonėms. Bet žmonės nori jaukumo, patogumo, vėsos ir yra pareiga nieko neatimti ten ir tiek, kur ir kiek galima išsaugoti.
Vyksta priešingai, nors retorika kaip iš žaliųjų programos. Būtų garbinga su tuo žalumu bent neapsimesti. Sodinukai šešėlio nemeta, meta brandūs medžiai.
Gal kas pamena, kuo baigėsi Benkunsko grasinimai verslininkui, nupjovusiam įspūdingą ąžuolą Ceikinių gatvėje? Pamenu tik kad turėjo baigtis labai blogai.
Pridedu šiek tiek šaltinių į mūsų mainstreaminę viešąją erdvę. Kad niekam nekiltų minčių, kad čia diletantiški dejavimai, remiantis asmeniniais įspūdžiais:
P.S. ar yra gerų išimčių? Žinoma. Reformatų skveras.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
“Atgimstančios Neries” vizijos jau piktina ne tik gamtininkus. Net Prokuratūra atsisakė ginti bendruomenės viešąjį interesą dėl Žirmūnų šlaito papėdėje ant Neries kranto savivaldybės palaimintų 10-ties daigiaaukščių statybos.
Gamtininkai, gyventojai rašė raštus, ėjo į svarstymus, tačiau merui svarbesni daugiaaukščiai ir trinkelizuotos pakrantės, pėsčiųjų tiltai, pirtys Vingio parke, šaligatvių, gatvių tiesimas ant brandžių medžių šaknų ir t.t.
Nesvarbu, kad Neries pakrančių (kur dar išliko ) žaluma, medžiai švarina miesto orą, yra aeracijos koridoriai, gamtinis miesto karkasas, gerina žmonių gyvenimo kokybę, sveikatą, stabilizuoja mikroklimatą, tačiau trinkelizacija ir statybos dar žaliuosiuose lopinėliuose prie upės yra svarbesnės.
Vilniaus parkai (ne Centre) tragiškai apleisti. Medźiai griūva, praeiti neįmanoma. Ar yra, kas už tai atsakingi?
Sinica teisus. Nors sakinys ,,daugiabučių vietoje žalių erdvių daugėja” gan dviprasmiškas…
Ir keista iš Nacionalinio susivienijimo vadovo matyti tokį žodyną: ,,mūsų mainstreaminę viešąją erdvę”.
Reformatai gal ir neblogi, bet, mano nuomone, tą vietą reikėtų vadinti senuoju vardu – Reformatų kapinėmis. Be reikalo neatstatyta, berods Šreterio koplyčia. Ir tas betoninis ,,upelis”, nemanau, kad čia labai tinka. Kaip ir Vingrės karikatūra prie Mo.
V. Sinicos laikysenos šiuo atžvilgiu nežinojau. Malonu patirti, kad ir ji visiškai sutampa su maniške. Padėk Dieve, kad tik jam nenusvirtų rankos! Nes kol kas jis vienintelis Lietuvos politikas, tikrąja kilniąja žodžio prasme.
Jei ne tie 800000
Ne.. yra ir daugiau.
Geras – rūpestis, bet, deja, paviršutinis. Akivaizdu, kad trinkelizacija ir betonizacija, gali būti net visai ne rūpestis Vilniumi, o yra trinkelių, šaligatvių plytelių, bortelių, asfaltų ir pan. gamintojų, t.y. partiniai interesai.
Pastebėtina ir tai, kad Belgijoje, kitose vakarų šalyse einama priešinga kryptimi. Kiemuose, aikštelėse betonai, asfalta yra ardomi ir vietoje jų įrengiamos žalios vejos. Tai daroma ir tais sumetimais, kad sumažinus miestuose susidarantį karštį klimatui karštėjant. Tie, kurie žalinasi kiemus, aikšteles Belgijos valdžia yra numačiusi lėšas paramai teikti. Vilnius, kaip matome, jau visi trys dešimtmečiai -yra bemelių Vilniui partinių valdžių vedamas priešinga kryptimi. Paprastai sakant, yra partolinamas kaip miestas. Iš kur dygęs tas svetimumas jam… Gal ‘valstybiškai’ tylinčio LRT paklauskim.