V. Jurgaitis. Nėra amžinų premjerų ir ministrų: mums atsakyti teks visiems

Balandžio 22 d., Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje, Įžvelgęs neslepiamus valdžios ketinimus politiškai pertvarkyti valstybinę lietuvių kalbą pagal kairiųjų ideologijos nustatytus šablonus, siekiant faktiškai įtvirtinti cenzūrą, Tautos forumas surengė akciją VKI vadovui palaikyti, ragindamas visuomenę priešintis ir aiškiai pasakyti valdžiai: „Liaukitės persekioti lietuvių kalbos gynėjus! Šalin rankas nuo A. Valotkos ir lietuvių kalbos!“

Lietuvoje formuojasi pavojinga padėtis, kai apie tai, kas nepatogu – tiesiog nutylima. Nacionalinis transliuotojas LRT neranda vietos netgi trumpai žinutei apie mitingą sostinėje, kuriame žmonės susirinko ginti valstybinės lietuvių kalbos ir palaikyti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą Audrių Valotką.

O istorija tokia

Prieš pora mėnesių Šiaulių romų integracijos centro vadovę Konsuelą Mačiulevičiūtę papiktino Kaune jau septynerius metus veikianti augalų parduotuvė pavadinimu „Čigono daržas“. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šiame pavadinime įžvelgė diskriminaciją ir pareiškė, kad jis esą stigmatizuojantis ir turėtų būti keičiamas.

Tačiau Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovas Audrius Valotka paaiškino, kad tokie žodžiai kaip „čigonas“ ar „negras“ lietuvių kalboje savaime nėra draudžiami.

To pakako, kad kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė skubiai sudarytų komisiją VKI vadovo pasisakymams „įvertinti“, o jo tariamus pažeidimus būtų mėginama tempti net į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos svarstymą.

Tačiau pastaroji atsisakė į šį reikalą veltis.

Į tai aštriai sureagavo Tautos forumas (TF), pareikalavęs kultūros ministrės V. Aleknavičienės liautis persekioti VKI vadovą. O Seimą – pažaboti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri, peržengdama savo įgaliojimus, mėgina primesti visuomenei ideologizuotą kalbos valdymą.

Tuo metu didžiosios viešosios nuomonės formavimo priemonės šio akivaizdžiai šokiruojančio fakto apsimetė nepastebinčios. Portalas Delfi surengtą mitingą aprašė taip, kad skaitytojas iš karto suprastų, jog tai neva nereikšmingas, menkavertis visuomenininkų renginėlis.

Ir tai nestebina

Esmė ta, kad viešojoje erdvėje vis drąsiau rodomas ne tik abejingumas bet ir priešiškumas valstybinei lietuvių kalbai. Žodis „čigonas“ šiandien yra vartojamas Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje. Tačiau dėl to Kultūros ministerija nereiškia šioms šalims jokių pretenzijų.

Bet ministerijos ir Vyriausybės klerkai leidžia sau moralizuoti apie valstybinę lietuvių kalbą, perkeldami ją į „jausmų“ ir „pagarbos“ kategoriją, tarsi šalies Konstitucija ir įstatymai būtų vien tik rekomendacija, tarsi valstybė būtų emocijų klubas. O įstatymai galioja tik tada, kai patogu.

Visgi priežastis aiški

Pernai rugsėjį Seimas jau įtvirtino daugiakalbystę Viešojo administravimo įstatyme. Mūsų valstybinei kalbai šiuo metu jau neriama mirties kilpa. Būtent dėl to didieji piliečių nuomonės formavimo portalai panašių renginių ir nenori pastebėti.

Delfi nepabijojo paskelbti apie patį renginį, tačiau primygtinai vardijo tariamas VKI vadovo nuodėmes. Esą A. Valotka anksčiau yra skleidęs ksenofobines nuotaikas tautinių mažumų ir migrantų bendruomenių atžvilgiu, neva VKI viršininkui buvo skirta pastaba dėl pasisakymo apie pavėžėjus, kurie esą „kalba „čiurkų“ kalbomis“. Nors pats A. Valotka patikino sakęs žodį ne „čiurkų“, o „tiurkų“.

Portalas taip pat priminė A. Valotkos kritiką ir dėl teiginių LRT radijo laidoje, esą jis sakė, kad lenkiškos kaimų pavadinimų lentelės Vilniaus rajone ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus, todėl turėtų būti pašalintos.

TF pažymi, kad A. Valotkos atvejis yra simptomiškas. Vietoj diskusijos apie tai, ar laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, ar paisoma valstybinės lietuvių kalbos, visuomenė stumiama į moralinę isteriją: kas ką įžeidė, kas ką neteisingai pavadino.

Protestuotojai vaizduojami kaip keistuoliai, perdėtai jautrūs ar net pavojingi „radikalai“. Nors iš tikrųjų tik šie tariami „keistuoliai“ realiai stoja ginti tai, kas yra įtvirtinta Konstitucijoje.

Džiugina tai, kad akcijoje šalia Tautos forumo dalyvių su palaktais stovėjo savo įsitikinimų neišduodantys Lietuvos tautininkų atstovai. Tačiau lietuvių kalbos gynimo akcijoje nepasirodė nė vienas parlamentinių partijų atstovas.

Kažkodėl jame (gal dėl didelio užimtumo) neplevėsavo ir nė viena Nacionalinio susivienijimo vėliava. Neatėjo ir didžiausi etatiniai Lietuvos „patriotai“, nuolat  žvejojantys patiktukus eteryje ir socialiniuose tinkluose.

Už tai uždegančiai skambėjo už meilę Tėvynei prokuratūros persekiotos ir teistos mokytojos Alinos Laučinės kalba. Iškilmingai aidėjo jos raginimas tautiečiams ginti savo gimtąją lietuvių kalbą, ginti Lietuvą, kurią norima iš mūsų paveržti.

Kaip visada šaltai ir protingai politologo vertinimu lietuvių kalbos situaciją mūsų valstybėje susirinkusiems išaiškino TF lyderis profesorius habil. dr. Vytautas Radžvilas, atkreipęs dėmesį į svetimųjų pastangas paversti mus pilvažmogiais ir vergais.

Be jausminių pagražinimų, šaltai ir dalykiškai, kokioje pasibaisėtinoje būklėje šiandien yra atsidūrusi mūsų gimtoji kalba, papasakojo lietuvių kalbininkas (lingvistas) Artūras Judžentis.

Paradoksas, tačiau lietuvių kalbos gynimas šiandien tapo veikla, dėl kurios reikia teisintis. O turėtų būti priešingai.

Vienas iš akcijos dalyvių taikliai pastebėjo: jei verslas ignoruoja lietuviškus pavadinimus ir valstybinę kalbą, piliečiai turi teisę reaguoti – ignoruoti tokias parduotuves, restoranus ir kavines. Tai nėra „radikalumas“, bet suprantama mūsų pilietinė laikysena.

Dar svarbiau

Privalome aiškiai pasakyti Vyriausybės ir ministerijų klerkams, taip pat Kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei, kad būtent jie kelia ranką prieš konstitucinį lietuvių kalbos statusą, kad jie iš esmės toleruoja arba vykdo antivalstybinę veiklą.

Konstitucijoje aiškiai įtvirtina: valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Tai nėra diskusijų reikalas, o norma, kuri galioja visiems be išlygų ir interpretacijų.

Šiandien tariama žiniasklaida už mus sprendžia, kurios pilietinės iniciatyvos vertos dėmesio, o kurios – tik pašaipos. Būtent dėl to ji nustoja būti pranešimų priemone. Ji tapo ideologiniu filtru, kuris vis dažniau veikia ne visuomenės, o valdžios ideologinio patogumo naudai.

Bet istorija nestovi vietoje. Ji kantriai fiksuoja, kas ką iškraipė, kas pasirinko patogų tylėjimą ar melą vietoj tiesos. Ji anksčiau ar vėliau pareikalaus atsakomybės.

Nėra amžinų premjerų ir ministrų: mums atsakyti teks visiems.