Daugumą Lietuvos politinių partijų galima skirstyti į du tipus. Pirmasis tipas – sekta, antrasis – uždara akcinė bendrovė. Kai kurios partijos gali turėti bruožų, būdingų abiems tipams, tačiau dažniausiai tam tikroje partijoje vyrauja vieno tipo bruožai.
Žodis „sekta“ kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio „sequi“, reiškiančio „sekti“. Iš kitų bendrijų sektą labiausiai išskiria keletas bruožų, kuriuos lengvai rasime Lietuvos politikoje – tiek partijose, tiek – ir dar dažniau – pusiau formaliuose sambūriuose, sekančiuose paskui tam tikrus lyderius arba tam tikras doktrinas.
Pirmi du bruožai, glaudžiai susiję tarpusavyje – tai juodai baltas pasaulėvaizdis ir fanatizmas, aklas tikėjimas be (savi)kritikos ir kompromisų. Pirma, kas daroma kuriant sektą, tai sukuriama dogma, jog mūsų pusėje – šviesa, o visa, kas prieš mus – tamsa. Net geranoriškiausia kritika išsyk atmetama, kaip blogio siekis sunaikinti gėrį. O jei pačios sektos narys nors akimirkai suabejoja jos dogma ar lyderiu, jis išsyk išstumiamas už išganytųjų bendruomenės ribų, į tamsos erdvę.
Tamsos tarnai gali būti vaistų pramonė arba ūsuotieji bebrai, komunistai ar vatnikai, nacionalistai arba globalistai, pedofilai arba korumpuota oligarchija. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad blogis gali būti visiškai realus arba išgalvotas. Realaus blogio atveju sekta pakoreguoja tikrovę taip, kad jos oponentai automatiškai ir dažnai – melagingai priskiriami šiam blogiui. Kitu atveju blogis tiesiog sukuriamas iš nieko, blogiu pavadinama kokia nors neutrali tikrovė arba net gėris sukeičiamas vietomis su blogiu.
Trečias bruožas – tai absoliutus lyderio kultas. Lyderis sektoje – net aukščiau doktrinos, o labai panorėjęs gali iš esmės keisti doktriną. Pavyzdžiui – partijos programa šeimos ir lyties klausimu gali būti konservatyvi, tačiau lyderis – formalus arba faktinis – gali skelbti ir įgyvendinti visiškai liberalias pozicijas. O jei aplink tokį lyderį yra dar ir faktines galias turinti komanda, į partijos daugumos priimtas programas galima tiesiog nusispjauti.
Nors formaliai visų Lietuvos partijų vadovai renkami, kai kuriose jų lyderių kadencija praktiškai nėra ribojama, kaip kaimyninėje Baltarusijoje, kas leidžia gimti amžiniesiems lyderiams. O jei toks lyderis dar laiko partiją savo kišenėje tiesiogine šio žodžio prasme, jis faktiškai tampa daugiau, nei lyderiu – jis tampa partijos savininku. Dar kitose partijose lyderiai formaliai kinta, bet visąlaik – įpėdinystės keliu: ankstesnis lyderis faktiškai pasiskiria įpėdinį. Čia galima prisiminti partiją, kurioje per visą jos istoriją nėra laimėjęs nė vienas esamo lyderio oponentas, net jei tai – visoje partijoje pripažintas autoritetas ir vienas valstybės kūrėjų.
Dar vienas sektos bruožas, išplaukiantis iš pirmojo ir antrojo – tikėjimas, kad išganymas įmanomas tik tos bendruomenės ribose. Šiuo metu Lietuvos politikoje susiklostė padėtis, jog pozicijoje atsidūrė viena konservatyvias vertybes deklaruojanti partija, opozicijoje – dvi. Logiška būtų, jei šios partijos sudarytų koaliciją ar bent jau toleruotų viena kitą. Bet panašu, jog vertybinė vienybė kiekvienai šių partijų – visiškai beprasmė. Nes tikrasis gėris gali būti tik pas mus. Visi konkurentai turi pasitraukti arba išnykti. Visi jie – eretikai. Jų deklaracijos – melagingos. O mūsų pusėje – vienatinė tiesa ir šviesa.
Šalia partijų-sektų veikia ir dar ciniškesnis partijų modelis: partijos-UAB‘ai. Uždara akcinė bendrovė – tai pelno siekianti organizacija, kur pelną dalijasi dalininkai – akcininkai, sudarantys uždarą grupę. Jei sektoje bent jau veikia tikėjimas ir doktrinos, tai UAB‘e – tik pelno motyvai. Dėl pelno galima visiškai ignoruoti vertybes ar elementarų solidumą. Pavyzdžiui liberali partija gali į savo sąrašą pasikviesti konservatyvių pažiūrų didžturtį, skandalistę sekspertę-vatnikę ar dar didesnį skandalistą-anarchistą. Savo ruožtu socialdemokratinė partija gali priimti liberaliausią posovietinėje Lietuvos istorijoje Darbo kodeksą.
UAB‘ui nusispjauti į ideologijas. Tegyvuoja rinkodara. Svarbu pasiekti kuo daugiau rinkėjų ir po rinkimų išsidalinti geras pajamas teikiančias politinio darbo vietas. Žinoma, sekta taip pat gali tapti pelno siekiančia įmone: tokių atvejų, nors retai, pasitaiko ir tarp religinių sektų. Vis dėlto eilinį sektantą nuo UAB akcininko skiria tai, kad jis nuoširdžiai tiki nešąs pasauliui tiesą ir gėrį. Netgi daugelis sektų vadovų tuo tiki. Pelno siekiančioje bendrovėje viskas kur kas paprasčiau. Arba yra pelnas, arba nuostoliai.
Sunku pasakyti, kas iš tiesų blogiau – aklas fanatikas ar ciniškas pragmatikas, Maksimilijanas Robespjeras ar Polis Barasas. Kas nors pasakys, kad M. Robespjeras praliejo marias kraujo, o P. Barasas tik išvogė iždą. Nežiūrint to, kad galiausiai pardavė Respubliką. Kita vertus Josifas Stalinas taip pat buvo pragmatikas, ypač lyginant su jo oponentais Levu Trockiu bei Adolfu Hitleriu. O kraujo praliejo daugiausiai. Jis kurstė aklą fanatizmą savo asmens atžvilgiu, tačiau pats, vaizduodamas liaudies vadą, slapčia sekė patvaldžiu caru Ivanu Rūsčiuoju.
Matyt, blogiausias atvejis, kai pragmatizmas viršūnėse jungiasi su fanatizmu apačiose. Kartais kyla įspūdis, jog taip ir vyksta Lietuvos politikoje. Politinių stovyklų viršūnėlės manipuliuoja dorais, eiliniais tikinčiaisiais, o šie guldo už juos galvas ir pjauna vieni kitus. UAB‘o ir sektos charakteristikos pamažu susilieja, kaip kiaulės supanašėjo su žmonėmis Džordžo Orvelo knygoje.
Nuo abiejų šių problemų tėra vienas vaistas – kritinis idealizmas. Vadovaujantis doros, teisingumo, artimo meilės, tautiškumo ir patriotizmo idealais, kritiškai vertinti visa, kas, geriausiu atveju, tėra priemonės, o blogiausiu – kliūtys šiems idealams įgyvendinti. Bet kokias ideologijas, kurios supaprastina sudėtingą žmogiškosios būties pasaulį. Bet kokias grupes ir bet kokius lyderius, nes visi žmonės klysta, o dalis jų yra piktavaliai.
Kritika nėra nei aklas priėmimas, nei aklas atmetimas, kaip dabar įprasta manyti. Ciniškas dergimasis iš visų ir iš visko turi tiek pat bendro su kritiniu mąstymu, kaip davatkos tikėjimas. Kritika – tai, ką siūlė apaštalas Paulius: viską ištirkite ir tai, kas gera, palaikykite.
Fanatikai jus už tai smerks, pragmatikai – tyčiosis, bet tiek vieni, tiek kiti praras galimybes jums daryti įtaką. O tai – viena didžiausių vertybių: tapti intelektualiai ir moraliai laisvam. Net jei kol kas tai mažai sąlygos rinkimus, ilgainiui atsiras kritiškai mąstančių žmonių bendruomenė, kuri gebės tiek sąmoningai rinktis iš pateikiamo politinio asortimento, tiek – atsiradus reikalui ir galimybei – sukurti savo pasiūlą.
To ir palinkėkime Lietuvos atkūrimo šimtmečiui.
Marius Kundrotas:
,,Sunku pasakyti, kas iš tiesų blogiau – aklas fanatikas ar ciniškas pragmatikas, Maksimilijanas Robespjeras ar Polis Barasas. Kas nors pasakys, kad M. Robespjeras praliejo marias kraujo, o P. Barasas tik išvogė iždą. Nežiūrint to, kad galiausiai pardavė Respubliką. Kita vertus Josifas Stalinas taip pat buvo pragmatikas, ypač lyginant su jo oponentais Levu Trockiu bei Adolfu Hitleriu. O kraujo praliejo daugiausiai. Jis kurstė aklą fanatizmą savo asmens atžvilgiu, tačiau pats, vaizduodamas liaudies vadą, slapčia sekė patvaldžiu caru Ivanu Rūsčiuoju.”
Manau, neverta skaityti – užteks ir šios pastraipos… Straipsnio lygis, tai kaip kaimo vyrų po trečio puslitrio!
užjaučiu “kemblių”, paseno, nusidėvėjo, protingesnės mintys jam nebeikandamos
Nustekentos žemiau plintuso ,nežmoniškai ,negirdėtai nuskurdintos Lietuvos visuomenės sąlygomis šie teiginiai ,kk, praktinės reikšmės jau nebeturi . Autorius geranoriškai agituoja už civilizuotą demokratiją. Aborigenams tai negalioja ,net kenkia. Todėl pagal klasikinę teroriją Lietuvai belieka mestis į žūtbūtinį mūšį už kiekvieno savo visuomenės nario iškrapštymą iš dabartinio skurdo iki demokratinėms valstybėms priimtino lygio ,kas sudarytų sąlygas grįžt prie natūralaus visuomenės poreikio kilt visomis kultūrinėmis prasmėmis .Gaila,tačiau demokratija – visai netinka vadovauti tokiai žūtbūtinei kovai (lietuviai turi gerą pamoką ,kokiom “demokratinėm “pastangom pavyko atsitiesti po antro pasaulinio…) Manau,kad įvertinant turėtą patirtį dabartinė tikrai su demokratija mažai ką bendro turinti sistema minėtam tikslui pasiekti privalėtų būti pakeista griežta valstybinio kapitalizmo sistema. Panašiai(bet būtinai įvertinant sunkią lietuvos specifiką,sunkų landsberginio krakuzmečio palikimą) kaip dabartinėje Kinijos l.respublikoje. T.y. pagrindinis šalies kapitalas pelningiausiose ,strateginėse šakose vėl privalėtų būti koncentruotas valstybės rankose. Pvz. apie privačius miškus ,privatų jų naikinimą – iš karto reiktų užmiršt kaip apie klaikų sapną. Na ir toliau viskas, viskas tik ta pačia kryptimi ,kol šalis neatsities.Ir ,supraskim, – tai tikrai ne iš gero gyvenimo .Referendumo ,plebiscito tuo klausimu taip pat nerekomenduočiau(analogiškai įvestam laukiniam kapitalizmui be jokio žmonių atsiklausimo įvestam po to ,kai aniem pavyko iškovot Nepriklausomybę) – tam tiesiog nebeturim laiko ,nes akivaizdžiai šalis akyse miršta į procesą vis “primetant ” malkų – nėra net emigracijos mažinimui žmonių rekomenduotų priimamų įstatymų kontrolės ,jų galimai sukeltų pasekmių analizės tai emigracijai mažinti . Todėl toliau tiesiog įstatymiškai nuolat vis labiau pakertamas šalies pragyvenimo lygis.O atskirtis toliau auga . Tai jau tampa šalies agonija.
Arvydas Damijonaitis • Vilniaus universitetas / Vilnius University
DĖMESIO DĖMESIO! Įvedu į posovietinės Lietuvos diskusijų erdvę neregėtą,negirdėtą terminą ANTILIETUVIZMAS. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
ANTILIETUVIZMAS. ŽODŽIO IR MOKSLINIO TYRIMO LAISVĖS VARŽYMAS LR SEIME.
Okupantai, raudonieji NKVD-KGB, Kremliaus „komisarai“(80 proc. žydų tautybės nusikaltėlių) nužudė Lietuvoje milijoną lietuvių..Okupantai atėmė ir tautos protą- iki šiol LR Seimas nesugeba realizuoti Okupacinės žalos atlyginimo Įstatymo nuostatų, tapome emigracijos kloaka, kurioje siautėja OKUPACIJOS RELIKTAI. Vigilijaus Sadausko atstatydinimas – gėdingas LR Seimo „gojų“ pasirinkimas – reiškia žodžio ir mokslinių tyrimų laisvės varžymą Lietuvoje, antilietuvizmo įteisinimą. Vigilijaus Sadausko atstatydinimas remiasi klastingu „kvislingų“ melu, yra teisiškai nepagrįstas. Kodėl draudžiami aktualūs moksliniai tyrimai?
visiškai pritariu, seimo gėdingas sprendimas dėl Vigilijaus Sadausko atsiduoda blogu kvapu. Čia jau fanatizmas, ir būtent antilietuviškas, netgi antimokslinis, nieko bendra neturintis su žodžio laisve.
Dar kolegos minėjo dėl liberastės Armonaitės, pasiūliusios šį skandalingą sprendimą. Vienas iš paskutinių LTSR KGB vadų buvo generolas Armonas. Kaži, ar ne giminė ?
Taiklios įžvalgos ir apie aklą fanatiškumą, ir cinišką pragmatizmą. Su tokiais “ratais” netoli važiuosi…
Esu sutikęs konkrečius žmones, galima sakyti personažus, kurie puikiai atstovauja šias dvi pasaulėžiūras ar (tiksliau) sąmonės lygmenius.
Pirmieji sako: “Vienintelis teisingas kelias yra tas, kuriuo einame mes”. O kiti? Kiti yra klystkeliai arba (geriausiu atveju) – aplinkkeliai. Rezultate – izoliacija nuo “kitų”, nuo daugumos.
Antrieji be idėjinio- dorovinio stuburo (greičiausiai degraduojantys).
Abu atvejai primena onkologinį susirgimą.
Gears palyginimas, čia turbūt apie Lansbergius tai galima pasakyti:
Nors formaliai visų Lietuvos partijų vadovai renkami, kai kuriose jų lyderių kadencija praktiškai nėra ribojama, kaip kaimyninėje Baltarusijoje, kas leidžia gimti amžiniesiems lyderiams. O jei toks lyderis dar laiko partiją savo kišenėje tiesiogine šio žodžio prasme, jis faktiškai tampa daugiau, nei lyderiu – jis tampa partijos savininku. Dar kitose partijose lyderiai formaliai kinta, bet visąlaik – įpėdinystės keliu: ankstesnis lyderis faktiškai pasiskiria įpėdinį. Čia galima prisiminti partiją, kurioje per visą jos istoriją nėra laimėjęs nė vienas esamo lyderio oponentas, net jei tai – visoje partijoje pripažintas autoritetas ir vienas valstybės kūrėjų.