M. Kundrotas. Jausmuose tiesos nėra. Darsyk apie migraciją

Šiandieninė migracijos problema atskleidžia tamsiausias propagandos savybes. Jei vienas pateikia verkiančios moters arba dar baisiau – skęstančio vaiko atvaizdą, kitas būtinai ištrauks piktą, išsižiojusį, kažin ką rėkiantį migrantą, laikantį plakatą, kuriame kurstomas smurtas ar islamo diktatas.

Abiem atvejais apeliuojama į jausmus, ne į protą, ne į dorovę. Po tokio apsikeitimo propagandiniais memais racionali diskusija praranda galimybę – viskas nuleidžiama į primityvių sentimentų ir žemiausių instinktų lygmenį.

Jei kuo galima pateisinti vieną atvejį, tai kitu. Pateikiant antrąją tikrovės pusę – kad kartu su tais verkiančiais ir skęstančiais čia veržiasi ir tie išsižioję, pikti ir tamsūs, su peiliais ir sprogmenimis. Visgi abiem atvejais dėmesys nukreipiamas nuo esmės – migracijos kaip reiškinio ir jo moralinių vertinimų, susitelkiant į „vargšus kenčiančiuosius“ ir „šlykščius barbarus“. Dažnu atveju priešiškumas nukreipiamas į  ištisas tautas, rases, kultūras arba religijas. Tarsi problema būtų juodžiai ar musulmonai, o ne migracija.

Įspūdingiausias pavyzdys – pašnekovo reakcija diskusijoje: koks moralinis skirtumas tarp migranto negro ir migranto lietuvio? Atsakyta: negras – juodas, lietuvis – baltas. Ką po to galima diskutuoti? Selektyviai pateikiant islamą, kaip smurto ir tironijos religiją, drauge su ISIS bepročiais smerkiamos šimtametės Europos musulmonų bendruomenės, įskaitant Krymo ir Lietuvos totorius. Jau pasigirsta balsų,   šaukiančių – kam gi rūpi kažkokie totoriai, kiek jų Lietuvoje gyvena ir kiek lietuvių juos apskritai žino? Štai, kaip. O turėtų rūpėti. Šie žmonės kartu su lietuviais kūrė šią valstybę ir liejo už ją savo kraują. Lietuvos totoriai ilgus amžius audžia savitą giją, sėkmingai įsipynusią į mūsų bendrą kultūrinį audinį. Nejaugi jie atsakingi už vulgariąsias islamo formas ar jų atstovus? Kryžiuočius prisiminkime.

Antra vertus – gal mums artimesnis afrikietis animistas, pjaustantis moterų lytinius organus ir praktikuojantis kanibalizmą? Arba indų sektos atstovas, aukojantis vaikus? Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, jog musulmonai totoriai ir judaizmą išpažįstantys karaimai Lietuvoje integravosi geriau, nei kai kurie katalikai lenkai… Religija – tik vienas iš daugybės kultūros aspektų. Nors tikinčiajam jis gali būti svarbiausias, bet Lietuvos valstybės ir daugelio Europos valstybių pagrindas – tautinis. Ne religinis.

Užuot apeliavus į žmonių tamsumą ir jausmus, šiandien reikia kelti racionalius moralinius, kultūrinius, socialinius ir politinius klausimus.

1. Ar moraliai priimtina, jog į lietuvių ir kitų Europos tautų namus masiškai veržiasi svetimšaliai?
2. Ar racionalu tikėtis, jog per trumpą laiką susidariusios gausios svetimšalių grupės sėkmingai įsilies į vietines visuomenes, kai vienus nuo kitų skiria tiek kilmė, tiek kultūra, tiek požiūriai į gyvenimą, žmogų, visuomenę ir valstybę?
3. Ar teisinga planuoti masių svetimšalių išlaikymą, kai trečdalis mūsų piliečių gyvena ties skurdo riba, o dažnas – ir už jos?
4. Ar masinis svetimšalių antplūdis teigiamai, ar neigiamai paveiks mūsų darbo ir socialinę rinką?
5. Ar galime tikėtis, kad žmonės, pristigę meilės savo tėvynei, pamils mūsų šalį?
6. Ar pagalba svetimiems savų sąskaita iš tiesų – morali pozicija?
7. Ar nors viena pasaulio šalis pajėgi fiziškai, socialiai, politiškai ir kultūriškai sutalpinti visą pasaulį?
8. Ar apskritai privalome padėti kitų šalių žmonėms, ar galime tai padaryti, jei taip – tai kaip?
9. Ar šiuos ir kitus susijusius klausimus turi spręsti mūsų valstybė, ar kas nors iš užsienio?
10. Ar šie klausimai turi būti sprendžiami uždaruose valdžios sluoksniuose, ar visos tautos valia?

Vieni klausimai – lengvesni, kiti – sunkesni. Akivaizdžiai ydinga tapatinti vietinės kilmės arba istoriškai įaugusias tautines bendrijas su naujais atvykėliais. Antra vertus, privalu skirti mažų bendrijų integraciją ilgoje laiko perspektyvoje ir ypač gausių grupių integraciją per kelioliką ar keliasdešimt metų. Nė vienoje Europos šalyje nėra sėkmingo pavyzdžio, kad būtų integruotos masės svetimšalių, susidariusios per trumpą laiką. Priešingai – šie žmonės kuria savas, alternatyvias visuomenes, o dažnu atveju pretenduoja perimti juos priėmusias šalis iš vietinių. Kai kur jau atvirai kalbama apie šariato teises ir islamo valstybes. Atvykėliai masiškai perima vietinių žmonių darbo vietas, o žymi dalis gyvena iš socialinių pašalpų, kurias kažkam tenka apmokėti. Ką bekalbėti apie kultūrinius konfliktus?

Lietuvoje kitataučių integracijos patirtis – labai įvairi. Sėkmingiausiai integravosi totoriai ir karaimai, savo laiku sudarę valstybės valdovų kariuomenės dalinius. Jie tapatinosi su valdovais, o per juos – su valstybe. Valstybei įgavus tautinę ir demokratinę formą, šios tautinės bendrijos lengvai įsiliejo į ją, nes jau turėjo kelių šimtmečių bendro gyvenimo tradiciją. Gana sėkminga atrodė žydų bei rusų sentikių integracija – deja, tarptautinė imperializmo problema ganėtinai suvėlė šių tautų santykius su lietuviais.

Žymi dalis žydų aktyviai dalyvavo prieškario Lietuvos kūrime ir netgi jos savanorių kovose, tačiau iškilus Hitlerio pavojui, dalis jų gelbėtoju pasirinko Staliną, išduodami Lietuvą ir įsiliedami į sovietų kolaborantų gretas. Dalis lietuvių, savo ruožtu, sukilę prieš Staliną, susidėjo su Hitleriu, įsijungdami į holokausto bakchanaliją. Paradoksalu, bet dalis rusų sentikių įsijungė į sovietinių stribų gretas, kai kur – ištisais kaimais.

Itin sudėtingi santykiai susiklostė su lenkais, tarp jų – sulenkėjusiais lietuviais ir gudais. Ligšiol turime opią pietryčių Lietuvos integracijos problemą. Ką ten pietryčių Lietuva? Nesugebėta integruoti Vilniaus čigonų taboro, kelių šimtų žmonių per dvidešimt penkerius metus. O jau kalbame apie tūkstančius arabų ir  afrikiečių. Neatrodo naivu? Švelniai tariant.

Jei reiktų rinktis idiotiškiausią „argumentą“ iš imigracijos šalininkų pusės – tai būtų teiginys, jog atvykėliai gins Lietuvą nuo Rusijos. Žinoma, siras, bėgantis nuo karo savoje šalyje, apie tai ir tesvajoja. Kitas pritrenkiantis „argumentas“ – jeigu tavo darbo vietą užima žmogus be kalbos įgūdžių ir ryšių, tai pats esi šlamštas. Akivaizdu, jog šis „argumentas“ taip pat taikomas į emocijas. Pirmiausia, darbdavys suinteresuotas kuo didesniu pelnu kuo mažesnėmis sąnaudomis. Jei už durų stovi tūkstantis alkanų veidų – kokia prasmė skirti darbuotojui orią algą ar padorias darbo sąlygas? Mintyse iškyla vaizdas: parduotuvės kasininkė klausia Palucko, kada Lietuvoje bus normalūs atlyginimai. O Paluckas atsako: važiuok į Airiją, kvaiša, afrikietis dirbs už lietuvišką. Hm, kaip ten sakoma? Svarbiausia – žmogus..?

Dažnas klausia – o kaip lietuvių pabėgėliai, kuriuos priėmė JAV, Australija ir kitos šalys? Šis klausimas, be jokios abejonės, turi moralinę prasmę, jeigu užduodamas garbingai. Čia yra keletas svarbių detalių. Pirmiausiai, lietuvių pabėgėliai ir net visų Rytų Europos šalių pabėgėliai kartu sudėjus didžiulėse Vakarų visuomenėse sudarė lašą jūroje. Antra, pačios visuomenės Amerikoje ir Australijoje kūrėsi iš dalies arba iš esmės multikultūriniais pagrindais. Trečia, atvykėlių kultūros mažiau skyrėsi nuo priimančiųjų šalių daugumos kultūrų, lyginant dabartinės Europos ir atvykėlių kultūrų santykius. Ketvirtas ir svarbiausias skirtumas – tarp karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų.

Diskusijose šia tema iškilo racionalus klausimas. Kodėl daugelis vadinamųjų karo pabėgėlių toliau bėga iš Europos šalių, per kurias atvyko į Europą? Graikija, Italija, Bulgarija, matote, jiems per prastos. Jiems duok Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinaviją. Išvada – net jei pradžioje šie žmonės iš tiesų buvo karo pabėgėliai, vos kirtę Europos sieną ir verždamiesi gilyn jie tampa gerovės migrantais. O čia – jau visai kita socialinė ir net moralinė kategorija. Užuot susitvarkę savose šalyse šie migrantai bėga į tas šalis, kur vietinės tautos savo darbu jau susikūrė gerovę. Dabar, mat, duok ir jiems.

Žinoma, dalis migrantų išties yra karo pabėgėliai. Tai pačiai kategorijai priskirtini katastrofų pabėgėliai – nuo žemės drebėjimų, cunamių arba realaus bado. Realus badas nėra tas pats, kas tiesiog skurdas. Visais šiais atvejais moraliai pateisinama ir teisinga priimti ribotas grupes tokių pabėgėlių ribotam laikui. Pavienių žmonių migracija vyko visais laikais. Priešintis tam reikštų kovą su vėjo malūnais. Lietuvoje, tarkime, tai galėtų būti keletas, keliolika, gal net kelios dešimtys šeimų, tarkime, iš didžiausią persekiojimą patiriančių grupių – Sirijos, Irako krikščionių ar jėzidų. Bet kalbama apie tūkstančius, ir tai dar atrodo tiktai pradžia. O tai jau – pagalba savų sąskaita.

Jei turi vieną duonos riekę, o šalia stovi išbadėjęs tavo vaikas ir kitas vaikas, dalinti tą duonos riekę ir leisti abiems mirti badu – nei atjauta, nei teisingumas. Tai – amoralumas. Žinoma, doras žmogus pirmiausiai darys viską, jog tokios situacijos išvis nebūtų. Batalijose tarp vulgarios tolerastijos ir tokios pat vulgarios ksenofobijos sveiko proto balsu tapo Sirijos arabų krikščionių – melchitų patriarchas Grigalius III. Anot jo, migracija – kaip tik tai, kas žudo skriaudžiamąsias bendruomenes jų šalyse, naikina jų gražų ir savitą skirtingų kultūrų audinį ir dar labiau radikalizuoja tenykščių šalių visuomenes. Išvykus krikščionims, jėzidams ir nuosaikiems musulmonams, auga ekstremistų proporcijos. Užuot atsivėrus masinei imigracijai, patriarchas ragina Vakarų šalis pasirūpinti taika ir gerove kraujuojančiose šalyse.

Ką išties gali padaryti Vakarai ir konkrečiai – Europa? Jei kuri šalis skursta – nusiųsti ten ekonomistų, teisininkų, sociologų ir politikos ekspertų, kurie patartų vietiniams vadovams dėl socialinių, ekonominių, politinių reformų. Galima kalbėti ir apie tam tikras finansines injekcijas bei investicijas – aišku, sveiko proto ribose. Tai ne tik atitiktų moralės reikalavimus, bet būtų ir pragmatiška – visiems geriau gyventi saugiame pasaulyje, ir pačios Europos visuomenėms geriau Afrikos problemas spręsti Afrikoje, nei Europoje.

Atskiras klausimas, ar tai patogiau stambiajam kapitalui, suinteresuotam trečiojo pasaulio šalių alinimu ir pigios darbo jėgos masėmis visame pasaulyje. Ar tai patogiau su tuo kapitalu suaugusiems politikams. Jei kalbėsime apie liberaliuosius ir kairiuosius politikus, tai jie suinteresuoti imigracija dėl dar kitos priežasties – žinia, jog imigrantai, kai balsuoja, tai balsuoja už kairiuosius ir liberalus. Klausimas, ar ilgam, nes iš tų bendruomenių jau auga savi lyderiai ir autoritetai. Klausimas, ko imigrantai klausys rytoj.

Jei kalbėsime apie karo siaubiamas šalis, tai Vakarai turi užtektinai svertų daugeliu atvejų sustabdyti karus. Kai kuriais atvejais užtektų šių karų tiesiog nekurstyti. Sirijoje ir Libijoje karus sukurstė būtent Vakarai ir tuose karuose iškilo jėgos, tapusios problema patiems Vakarams. Naiviai įsivaizduojant, jog viso pasaulio visuomenės tik ir tesvajoja gyventi liberaliose demokratijose, nuversti santykinai nuosaikūs autoritarai, o juos pakeitė absoliutūs ekstremistai ir tiesiog banditai.

Pagrindinė išvada būtų tokia. Doras žmogus, be abejo, rūpinasi visais dorais žmonėmis pasaulyje. Bet jeigu jis doras ir kartu – protingas, pirmiausiai jis rūpinasi savaisiais. Tikinčiuosius tam įpareigoja Dievas, skyręs mums gimti konkrečioje šeimoje ir tautoje, o visus apskritai – bendruomeniniai ryšiai. Kas tariasi mylintis visą pasaulį, apeidamas savo tautą, tas tiesiog meluoja.