M. Kundrotas. Patriotai, kosmopolitai ir vatnikai: kas yra kas?

Dažnai tenka girdėti prašymus apibrėžti vieną ar kitą politikoje naudojamą sąvoką. Pasitaiko, jog žmonės svaidosi žodžiais be rimtesnio jų turinio apmąstymo, o kartais įvardija save vienaip, kai kiti juos linkę vadinti visai kitaip. Taigi – kas yra patriotas, tautininkas, nacis, kosmopolitas, vatnikas? Pamėginkime tai apibrėžti.

Patriotas. Patriotizmas – tai ištikimybė Tėvynei, o pirmiausiai – tapatinimasis su ja. Galima skirti du patriotizmo aspektus: krašto patriotizmą ir valstybės patriotizmą.

Krašto patriotui svarbiausia geografinė vieta, klimato juosta, gimtas sodžius, vaikystės kiemas, tėvo sodinta obelis, bet jis gali puikiai jaustis be glaudesnio santykio su valstybe. Kraštutiniu atveju tokiam patriotui gali būti vis vien, kokiai valstybei jo kraštas priklausys.

Valstybės patriotas pirmiausiai tapatinasi su valstybe, tai yra – konkrečia politine bendruomene. Šia prasme patriotizmas gali sietis su kita sąvoka – nacionalizmas, nors nėra jam tapatus. Valstybės patriotas gali būti ir imperialistas, ir tam tikra prasme – net kosmopolitas: tarkime, jo valstybei išsiplėtus į svetimas teritorijas, toks patriotas gali laisvai persikelti į jas be sentimentų gimtajam kraštui. Brandus patriotizmas apima tiek ištikimybę kraštui, tiek valstybei. Kraštas – jo namai fizine prasme, valstybė – politine prasme. Jis save suvokia kaip Tėvynės dalį, dėl jos gyvena ir miršta.

Tautininkas / nacionalistas. Jei patriotizmas reiškia tapatinimąsi su kraštu ir valstybe, tai nacionalizmas – tapatinimasis su tauta: prigimtine, kalbine, kultūrine ir moraline bendruomene. Pačioje nacionalizmo šerdyje glūdi įsitikinimas, jog tauta – objektyvi tikrovė ir svarbi vertybė. Vieniems ji gali užimti pirmą, kitiems – antrą ar trečią vietą vertybių skalėje, bet jei apskritai sutariama, jog tai – svarbi vertybė, tai išpažįstantis žmogus vadinamas nacionalistu arba tautininku.

Dėl iškreiptų nacionalizmo formų, o taip pat – jo priešininkų propagandos nacionalizmo sąvokai dažnai priskiriamos neigiamos reikšmės, pirmiausiai – priešiškumas kitoms tautoms, antra – vienpusis žmogaus asmens aukojimas bendruomenei, trečia – bendros žmonijos sąvokos atmetimas. Dėl to dažnas nacionalistas mieliau vadina save patriotu, nors šis žodis turi kitą prasminį atspalvį. Patriotas iš esmės gali taikstytis su valstybe, kurioje jo tautos vietą užimtų kitų tautų žmonės, kad tik išliktų pati valstybė. Nacionalistui tokia valstybė prarastų prasmę, nes tauta jam – tikslas, o valstybė – priemonė tam tikslui gyvuoti.

Lietuviškas nacionalisto sąvokos atitikmuo – tautininkas. Nors ši sąvoka dažniausiai siejama su konkrečia politine organizacija, iš esmės tautininkais gali būti įvairių organizacijų žmonės ir net pavieniai asmenys. Pripažindamas tautą vertybe iš esmės, tautininkas pripažįsta kiekvienos tautos vertę, taigi – aiškiai išreikštame nacionalizme savaime glūdi internacionalizmas. Nors tautininkui pirmiausiai rūpi jo tauta – kaip kiekvienam normaliam žmogui pirmiausiai rūpi jo šeima, jo draugai, jo bendražygiai – jis visą pasaulį mato kaip tautų pasaulį, kur kiekviena tauta turi tas pačias teises, tarp jų – gyventi savo Tėvynėje ir joje kurti savo tautinę valstybę.

Pasaulis tautininkui – tai skirtybių vienybė, kur žmonės jungiasi į tautas, o tautos sudaro žmoniją. Tai – skirtingi žmogiškumo matmenys, kiekvienas jų – svarbus ir vertingas.

Nacistas / nacis. Nacizmo sąvoka kelia ypač daug painiavos, nes skamba lyg nacionalizmo trumpinys, virtęs jo niekinama pravarde. Iš tiesų nacizmo sąvoka trumpinama kita sąvoka – nacionalsocializmas, bet ir toks aiškinimas vargiai atspindi esmę. Nacionalizmo ir socializmo junginių esama daug ir įvairių. Pasak Entonio Smito (Anthony D. Smith) hitlerinis nacizmas pasisavino tiek nacionalizmo, tiek socializmo sąvokas, abiems suteikdamas iš esmės kitą turinį.

Nacizmo esmė dažniausiai nusakoma trimis aspektais – šovinizmu, imperializmu, totalitarizmu. Pirmoji sąvoka reiškia vienų tautų iškėlimą virš kitų, antroji – savos tautos ir valstybės plėtrą į kitų tautų ir valstybių erdves, trečioji – absoliučią, visa apimančią, despotišką valdžią, kontroliuojančią tiek viešą, tiek ir privatų žmogaus gyvenimą.

Vis dėlto nacizmas turi daugiau aspektų. Pirmiausiai – žmogaus ir žmogiškų santykių aiškinimą galios kategorija, nureikšminant ar paneigiant dorą. Kas stipresnis – tas teisus. Antras aspektas, apimantis šios ideologijos esmę nuo pat Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ iki jo testamento – sąmokslo teorija, kad viena tauta – visa tauta – vykdo sąmokslą prieš visą likusią žmoniją. Ši teorija gali reikštis  ir išvirkštine forma – kad visas pasaulis susimokęs prieš vieną vargšę tautą.

Nacizmo sąvoką galima suvokti tiek siauresne, tiek ir platesne prasme. Siaurąja prasme nacizmas – tai visas įvardytų savybių komplektas. Plačiąja – dalinis komplektas ar vienas išskirtinis aspektas. Jei susidūrėte su žmogumi, skirstančiu tautas į geresnes ir blogesnes, kalbančiu apie tautų sąmokslus ar tautiškumą aiškinančiu vien galių santykiais – galite būti tikras, jog sutikote nacį.

Kosmopolitas / globalistas. Šios sąvokos šiek tiek skiriasi, bet jos taip susijusios, kad vertos aptarimo kartu.

Kosmopolitas pažodine prasme – tai „pasaulio pilietis“. Kabutės čia – dėsningos, nes kuo platesni deklaruojami solidarumo ryšiai, tuo didesnė skirtis tarp teorijos ir praktikos. Jei žmogus iš tikrųjų geba vienodai rūpintis visu pasauliu – šlovė jam. Su tokiu kosmopolitu galima pagarbiai diskutuoti, kiek svarbios tautos ir Tėvynės sąvokos, bet be priešiškumo ar paniekos.

Deja, praktikoje kosmopolitizmas beveik visada reiškia visai priešingas nuostatas. Praktinis kosmopolitas dažniausiai – visai ne tas, kuriam vienodai rūpi visi, o tas, kuriam vienodai į visus nusispjauti. Pradedant kaimynu už tvoros, baigiant badaujančiu vaiku Zimbabvėje. Nori išmokti meilės pasauliui – pirmiausiai išmok mylėti savo tautą. Net Jėzus Kristus pirmiausiai rūpinosi savo tauta, o jau po to – visais kitais. Šia prasme reikia skirti kosmopolitizmą ir internacionalizmą.

Internacionalizmas – tai nacionalizmas daugiskaita. Nacionalistas (tautininkas) rūpinasi savo tauta, bet jei turi galimybę – rūpinasi visais, kuriems to reikia. Štai dėl ko lietuvių tautininkui natūralu rinkti paramą tiek Ukrainos kovotojams, tiek žemės drebėjimo aukoms Haityje. Natūralu rūpintis net mažesniaisiais broliais, gamtos tvariniais, nes jam rūpi gėris kaip toks, o tautiškumas – šio gėrio išraiška tam tikros bendruomenės lygmeniu. Kosmopolitizmas – priešingai, dažniausiai reiškiasi kaip moralinio nihilizmo modalumas. Nihilistui nusispjauti ant tokių kategorijų, kaip gėris, dora, šeima, natūralu, kad šiame sąraše eina ir tauta. Užtai kosmopolitizmas eina drauge su kitų vertybių griovimu.

Globalizmas – tai pasaulinės valdžios siekis. Kosmopolitizmas – jo ginklas žmogaus sąmonės lygmenyje. Vis dėlto kosmopolitas gali gyventi bet kokioje valstybėje, su bet kokia valdžia ar net visai be valdžios. Dalis kosmopolitų, beje, laiko save antiglobalistais: jie – už pasaulinę visuomenę, bet prieš pasaulinę valdžią. Globalizmas dažnai tapatinamas su kapitalizmu arba vienos valstybės, dažniausiai – Jungtinių Amerikos Valstijų – viešpatavimu. Tai – iškreipti ideologiniai įvaizdžiai, pirmasis – komunistuojančių kairuolių, antrasis – iš dalies jų, iš dalies – Rusijos propagandos kūrinys.

Globalizmas pačia savo sąvoka išeina už bet kokios valstybės ribų. Jo reiškėjai – tarptautiniai politiniai, kultūriniai ir ekonominiai elitai, besiburiantys į įvairias organizacijas, pradedant iliuminatais, baigiant Bilderbergo klubu. Kalbant apie kapitalizmą – be abejo, tarptautinės korporacijos dažnai susijusios su šiais elitais, bet kapitalizmas gali būti ir nacionalinis, o globalizmas gali būti ir socialistinis. Ekonominės sąrangos sąsaja su valdžios mastais – tiesiog nesusipratimas.

Globalizmo tapatinimas su JAV, į tą pačią krūvą sumetant ir NATO, ir Europos Sąjungą – tai Rusijos propagandos ginklas, siekiant patraukti į savo pusę Europos ir kitų pasaulio šalių rezistentus, kovojančius su globalizmu ar kitais neigiamais reiškiniais Vakarų pasaulyje, pradedant dorą ir šeimą griaunančiu libertarizmu, baigiant kosmopolitizmu ir masine imigracija.

Dėl globalizmo redukcijos į kapitalizmą, tai gali būti pačių globalistų ėjimas žirgu: jau yra globalizmo teoretikų, kurie globalią kapitalistinę anarchiją siūlo keisti globalia socialistine diktatūra. Tai nėra kažkas priešingo net patiems globaliems kapitalistams: tiek Sovietų Sąjunga, tiek komunistinė Kinija jau įrodė, kad galimas kapitalizmas ir socialistinėje sistemoje, kai turtas formaliai priklauso valstybei, o faktiškai – tiems, kas ją valdo.

Tolerastas. Tolerastijos sąvoka gimė sujungus madingą žodį „tolerancija“ su žinomo lytinio iškrypimo pavadinimu. Siekiant išsiaiškinti, ką reiškia tolerastija, pirmiausiai reikia apibrėžti toleranciją. Iš esmės tai – pakantumas tam tikroms skirtingoms savybėms vardan tam tikrų bendrybių.

Tolerancija, kaip ir vienybė, savaime tėra abstrakcija. Nei vienybė, nei tolerancija savaime tiesiog nėra įmanoma. Jeigu yra bendrų jungiančių vertybių, dėl kurių prasmės sutariama, dėl jų gali būti toleruojami skirtumai kitose srityse, net jeigu jie – esminiai. Pavyzdžiui tautininkas krikščionis gali toleruoti tautininkus, kurie nėra krikščionys, arba krikščionis, kurie nėra tautininkai. Bet ir šiuo atveju  vargiai gali būti toleruojami krikščionys antitautininkai ar tautininkai antikrikščionys. Gali būti toleruojamos skirtybės, bet ne priešybės, kai viena naikina kitą.

Tolerastija – tai siekis toleranciją paversti savaimine ir savitiksle ideologija. Tai – bet kokių vertybių ir tapatybių paneigimas, jų vieton statant pačią toleranciją. Tai – tuštumos ideologija. Bet tai – labiau teorinis lygmuo. Praktikoje šios ideologijos tuštumą dažniausiai užpildo tam tikros vertybės, kiek vertybėmis galima vadinti kosmopolitizmą, nihilizmą, egoizmą ar lytinius iškrypimus. Ir štai praktikoje tolerastija – tai kognityvinis disonansas, nes reikalaujant toleruoti savas pozicijas, čia pat reiškiama begalinė agresija priešingoms pozicijoms, pavyzdžiui – tautinėms, krikščioniškoms ar tiesiog – konservatyvioms.

Neįmanoma tuo pat metu toleruoti priešybių. Jei pasisakai už tautų pasaulį ir tautinę valstybę – kokia gali būti tolerancija kosmopolitizmui ar globalizmui? Jei remi sveiką šeimą – kokia gali būti tolerancija lytiniam hedonizmui? Nors teoriniu lygmeniu skelbiama, jog viskas suderinama, iš esmės bet kuris tolerastas, geriausiu atveju – ideologinis šizofrenikas, blogiausiu – primityvus veidmainis.

Vatnikas / koloradas. Abi šios sąvokos – žargonai, bet jau įėję į politinį diskursą. Vatniko sąvoka išvesta iš Sovietų Sąjungoje paplitusių vatinių striukių, o kolorado – iš Rusijos imperialistų pamėgtų Georgijaus juostelių, primenančių Kolorado vabalų antsparnių raštus.

Lygiai kaip nacio ir tolerasto sąvokos, šiedu žodžiai turi pravardinę, niekinamąją prasmę. Lygiai kaip naciai patys norėtų būti vadinami nacionalistais, tautininkais ar tiesiog patriotais, taip ir vatnikai. Tolerastai, savo ruožtu, norėtų būti vadinami tolerantais, liberalais ar tiesiog – demokratais. Kovos dėl prasmių ir vertybių pirmiausiai yra kovos dėl sąvokų. Save ir savo bendražygius siekiama įvardyti sąvokomis, kurioms bendrai pripažintos teigiamos ar bent teigiamesnės reikšmės, priešininkams skiriamos neigiamos.

Vatnikas arba koloradas iš esmės – tai asmuo, besiilgintis Sovietų Sąjungos, remiantis komunizmą arba dabartinę Rusiją su jos valdančiuoju režimu. Kartais pozicijos šiais trimis aspektais gali skirtis. Iš  jų svarbiausias – tai parama Rusijos imperializmui. Dalis vatnikų save norėtų vadinti patriotais, nacionalistais arba netgi tautininkais, remdamiesi savo pozicijomis Vakarų iššūkių atžvilgiu. Atseit – jeigu esi prieš Europos Sąjungos centralizaciją, masinę imigraciją, lytinių iškrypimų plėtrą ar laukinį kapitalizmą, pereinantį į globalizmą – tai jau esi patriotas. Deja, lygiai taip pat spekuliuoja priešinga pusė – liberalai ir liberalieji konservatoriai: jei tu – prieš Rusiją, tai jau ir patriotas.

Iš tiesų patriotizmas – teigianti sąvoka. Prieštaravimas kažkam kitam gali būti patriotizmo išraiška, bet jokiu būdu ne esmė. Blaivus Lietuvos patriotas aiškiai suvokia tiek Vakarų iššūkius, tiek Rusijos grėsmes. Jis – prieš bet kokį imperializmą, prieš bet ką, kas naikina laisvų tautų pasaulį.

Vienas kolega atsargiai paklausė: jeigu aš pritariu Vladimiro Putino žingsniui apriboti užsienio liberalų agentūras, panašias į Laisvosios rinkos institutą ar Atviros Lietuvos fondą, aš – jau vatnikas? Nusiraminkite, kolega. Jūs – joks vatnikas, Jūs – visiškai normalus žmogus. Teigiamų dalykų, veikiausiai, galima įžvelgti net absoliutinėje Saudo Arabijoje ar totalitarinėje Šiaurės Korėjoje. Žmogus, pritariantis kai kuriems Adolfo Hitlerio žingsniams, ypač – socialinėje politikoje, taip pat savaime nėra joks nacis. Naciu jis tampa, perėmęs esmines nacizmo nuostatas, kurios jau aptartos.

Lygiai tas pats galioja vatnikams. Jei žmogus laikosi pozicijos, kad Rusija – Europos ar pasaulio gelbėtoja nuo Vakarų globalizmo ar laukinio liberalizmo, jis – vatnikas. Jei tiesiog pripažįsta globalizmo, libertarizmo ar net kurios nors Vakarų galybės viešpatavimo siekių blogybę, lygiagrečiai pripažindamas blogybe Rusijos imperializmą ir autokratiją – tai joks vatnikas. Geras lakmuso popierėlis – požiūris į karą Ukrainoje. Kam turi priklausyti Krymas ir Donbasas? Jei atsakai – Rusijai arba Novorosijai – esi patentuotas vatnikas. Kita vertus, jei kritiškai vertini dabartinį Ukrainos režimą, tai jį taip vertina pačių ukrainiečių tautininkai, kovojantys su rusų imperialistais už savo valstybę, o ne už laikiną jos valdžią.

Savaime suprantama, visi šie apibrėžimai tėra daliniai ir iš dalies – šališki. Bet kuris skaitytojas turi teisę juos tobulinti ar formuluoti savus. Vis dėlto lieka viltis, kad jie daug ką paaiškina, mažų mažiausiai – tam tikras pozicijas, kurių kontekste vartojamos šios sąvokos. Jei kam nors tai sukels minčių – juo geriau. Mintys yra puiku. Nes, kaip teisingai parašė Vytautas Radžvilas, nuo minčių prasideda veiksmas ir tik apmąstytas veiksmas gali būti vertingas.