XX a. pakito požiūris į religijos tyrinėjimą, ypač – į religijos raidos traktavimą. Antropologai nebekėlė evoliucinio klausimo, kaip apskritai kilo religija, – jie aiškinosi, koks buvo jos vaidmuo kiekvienoje konkrečioje visuomenėje (1).
Struktūralizmo atstovai antropologai XX a. šeštąjį dešimtmetį labiau susidomėjo religija kaip visuomenėje egzistuojančių idėjų, vertybių ir tikėjimų struktūros išraiška. Antropologinė kryptis – mokslas apie žmogaus elgesį. Religiją, t. y. tam tikrą elgseną, galima stebėti kaip ir bet kokią kitą žmogaus veiklą, kuri yra siejama su evoliucija. Specifiniai žmogaus raidos periodai priklauso nuo jų tikėjimų.
Psichologinės krypties atstovų dėmesio centre XX a. atsidūrė sąmonė. Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) labai daug ką paėmė iš evoliucijos antropologijos, ypač garsiųjų Robertsono Smifo (Robertson Smith) „Paskaitų apie semitų religiją“, bet jis norėjoparodyti, kaip esminė žmogaus galia, kurią įkūnija tam tikra seksualinė energija, vadinama libido, kuris, anot Z. Froido, yra vienas esminių žmonijos egzistavimo instinktų. Froidas nusprendė, kad religiniai teiginiai žmogui nebereikalingi, ką aiškiai parodė jo knyga „Iliuzijos ateitis“: čia projekcija suvokiama kaip iliuzija, žmogaus protas veda tolyn nuo tiesos ir tikrovės, todėl niekam tikęs.
Sociologinė kryptis priima evoliucinį požiūrį į religiją, bet nepritaria nuomonei, jog religinės idėjos tesančios žmogaus proto paklydimas. Deividas Emilė Diurkheimas (David Emile Durkheim) nutolo tiek nuo Froido psichologijos, tiek nuo spekuliatyvinės Freizerio (James George Frazer) antropologijos. Diurkheimas tikėjo, kad religija turi kažką tikra, žmogus savęs neapgaudinėja. Įvardydamas realybę, kuri lemia religinę elgseną, jis nutolo nuo teologinių aiškinimų: pati visuomenė ir yra toji realybė, kuri veikia religiją (2).
Taigi galime daryti prielaidą – ar, formuojant visuomenę, jos sluoksnius, nėra formuojama religijos samprata? Ar tokiu būdu nevyksta kaita ir kas regeneruoja esamajame laike su projekcija į ateitį, versdami visuomenę evoliucionuoti bei keistis. Turint omeny, kad paleolito laikų medžiotojų gyventojų tikėjimas vienoks, neolito laikotarpio – artojų kultūra visai kitokia, animizmas turi savo specifiką, anot Roberto Brou (Robert Brow), turime monoteizmo ir sudėtingos dvasininkų religijos pavyzdžių, kurie siekia net laikus prieš Abraomą. Todėl religijos kylančiosios evoliucijos teorija monoteizmo atsiradimą nustumia į priešistorinius laikus. Vadovaujami Vilhelmo Šmito (Wilhelm Schmidt) iš Vienos, antropologai parodė, jog šiandien šimtų izoliuotų genčių religija nėra primityvi pradžios prasme. Gentys laiko atmintyje „Aukščiausiąjį Dievą“, maloningą kūrėją tėvą, kurio nebegarbina, nes nebebijo. Užuot aukojusios jam, jos rūpinasi, kaip permaldauti piktąsias džiunglių dvasias. Kerėtojo grasinimai paveikesni nei tylus ir romus dievo-tėvo balsas. Taigi matome, kad religijos evoliucija nebelaikytina aksioma; kai kurie antropologai teigia, jog monoteizmas kaip pasaulėžiūra galbūt primityvesnė už animizmą. Gentys, atskirtos nuo pranašų ir religinių knygų, susigundė aukomis papirkinėti dvasias, užuot Kūrėjo akivaizdoje džiugiai dalyvavusios religinėje puotoje.
Tad istorinė medžiaga vėl mus akina pergalvoti biblinį atsakymą. Kaip matome, jis teigia, kad pirmasis žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis buvęs monoteistas ir aukodavęs gyvulius. Tačiau kaip tai suderinti su evoliucija, beždžionišku balbatavimu, urviniu žmogumi ir šimtų vadovėlių iliustracijomis? (3)
Politeizmas garbina daug dievų, priskirdamas kiekvienam atskirą sritį. Pats aukščiausias Dievas atitinka senojo testamento Dievą. Jis yra tas, kurio reikia bijoti. Taigi politeizmas iš esmės gyvena pagal tėvo-vaiko sistemos modelį. Tam, kad žmogus būtų Dievo paveikslas, jis turi turėti religiją. Antikoje klestėjęs politeizmas liudija, kad menai yra buvę religijos ištakos. Baltų senosiose religijose galime įžvelgti tiek animizmo apraiškų (tikėjimas vėlėmis), yra nuomonių, kad animizmas yra kilęs iš to, kad kai kurios gentys papuldavo į transą bei įtikėdavo sapnais, tiek politeizmo, tikint daugybe dievų bei bijant aukščiausiojo dievo – tai yra baudžiančio tėvo-vaiko modelis, galime stebėti politeistinių dievų draugystes bei karus, tai pat matyti ir esant monoteizmo, lietuvių liaudyje iki šiol egzistuoja Dievo mažybinė sąvoka dievulis, suvokiamas kaip apsauga, kuri yra visur, plačiose pievose bei laukuose, literatūros kūriniuose ir pasakose Dievas įvardijamas kaip žilas senolis.
Medžiotojų tikėjimo ypatybės (paleolitas) skiriasi nuo artojų (neolitas) kultūros tikėjimo, artojų tikėjimo kulto reliktai gajūs ir šiandien. Aukojimo ritualai yra atliekami ir šiandien. (Pavyzdžiui, induizme yra aukojama tik ryžiai bei sviestas, beje iki šiol gyva ugnies garbinimo apeiga, o nagrinėjant sąsajas su kitomis religijomis yra užfiksuota, kad Julijus Cezaris rašęs, jog romiečiai garbina žalčius, taigi ne tik lietuviai bei prūsai garbino žalčius. Lietuviams žalčio pamaitinimas garantuodavo sėkmę, o gyvačių kerėtojui nesugebant išvaryti žalčio iš patalų tai reikšdavo nesėkmę).
Kaip kinta religijos sampratos suvokimas XXI a. informacinėje eroje, kai mokslas daro vis naujus atradimus, pavyzdžiui, kai galimas dirbtinis apvaisinimas ar tyrinėjimų objektai persikelia į kosmosą? Mokslas, užkariaudamas vis naujas erdves, verčia permąstyti Dievo sąvokos apibrėžimą. Santvarka – kapitalizmas, vartotojų visuomenė. Kokios vertybės XXI amžiuje?
Gyvename vartotojų visuomenėje. Perfrazuojant Arvydą Šliogerį, Fridricho Nyčės (Friedrich Nitzsche) teiginys, kad dievo nėra, pasirodo, buvo teisus, kai dabartinės religijos garbinimo objektus atitinka esant išsiplėtusiai informacinei erdvei vadinamosios žvaigždės. Tai yra XX–XXI amžių fenomenas.
Taigi kaip vyksta kaita? Kokia yra dabartinių reiškinių esmė? Kokios yra visuomenės vertybės?
Robertas Brouvas straipsnyje „Religijos pradžia“ iškelia klausimą: „Kokia buvo pirmoji religija?“ Atsakymai į šį klausimą labai skirtingi ir labai priklauso nuo to, koks požiūris į žmogaus kilmę. Tie, kuriems pirmoji Biblijos knyga yra jų pačių pradžia, aiškina, jog žmogus religijos nei išradęs, nei atradęs: nuo pat sukūrimo dienos jis pažinęs vienintelį Dievą Kūrėją ir nuo savo nuopuolio garbinęs jį aukomis. Monoteizmas ir gyvulių aukojimas – štai, pasak jų, du neatskiriami religijos pradžios bruožai, aiškiai paliudyti Biblijoje. Viešpats esąs vienintelis Dievas, ir nuodėmingam žmogui nevalia į jį kreiptis. Pritariant šiam požiūriui, dažnai pabrėžiama, jog seniausi graikų, egiptiečių, kinų, indų literatūros paminklai ir daugelio genčių tradicijos vieningai liudija: pirmiesiems žmonėms gyvuliai per Dievo garbinimo apeigas simbolizuodavo ir atstodavo juos pačius. Kaip matome, atėjo laikas, kai Indijoje Buda, Kinijoje Konfucijus, graikų filosofai pasisakė prieš korumpuotų žynių aukojamas gyvulines aukas, o svarbiausios nekrikščioniškos pasaulio religijos išaugo iš kitokių prielaidų. Tačiau aukojimas svarbus kaip istorijos faktas bei objektas, ir tikriausiai Biblijoje užfiksuotas požiūris į religijos pradžią vertas dėmesio.
Kokia yra religijos evoliucija?
Egzistuoja nuomonė, kad žmogus yra kilęs iš žmogbeždžionės. Gyvuliai religijos neturi, todėl manoma, kad žmogus nuėjo ilgą kelią nuo beždžioniško vapėjimo ir nežinomos tamsybės bijojimo iki to, ką Bukė (Mary Bouquet) vadina „animatizmu“, „tikėjimu beasmene galinga, paslaptinga ir baisia jėga“. Animatizmas peraugo į animizmą, dvasių baimės religiją. Vėliau atsirado politeizmas, įamžintas graikų mitologijos. Izraeliui šlovė, kad jis daugybę tautų dievų sulydė į vieną genties dievą. Ir pagaliau hebrajų pranašų vienintelis Dievas Kūrėjas kartu su filosofiniu Platono monoteizmu praskynė kelią tobulesnei religijai(4).
Pirminis monoteizmas su gyvuliu aukomis vėliau peraugo į politeizmą. Visa biblinė, o vėliau ir Krikščionių bažnyčios istorija patvirtina, jog Dievas apsireiškia kaip Kūrėjas, duodantis žmogui galimybę auka pelnyti atleidimą ir artumą, o visas aukas apvainikuoja ir jas atstoja Jėzaus Kristaus mirtis. Biblija ir Bažnyčios istorija duoda daug tragiškų pavyzdžių, jog žmogus nuolat trokšta susikurti ne tokių reiklių dievybių, o aukojimą ir Komunijos sakramentą paversti kyšiu Dievui, pakreipiančiu jo ranką (5).
Aukoti – atiduoti, dovanoti kažką savo brangaus. Gauti palaiminimą iš dievybės bei sutvirtinti ryšius su visuomene. Paaukoti – perimti galią, įgyti galios. Visas aukas pranoko ir sujungė Jėzaus Kristaus auka. Nuo Kristaus mirties gyvulių aukojimo, kaip kryžiaus laukimo ženklo, nebereikėjo; Komunijos sakramento duona ir vynas tolydžio grąžina atgal, prie didžiosios aukos (6). Krikščioniškasis sakramentas (Komunija, kunigystės bei santuokos sakramentas) yra misija, įsipareigojimai Dievui, žmonėms ir sau.
Nuorodos:
- Douglas, Davie. Religijos tyrinėjimai. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera. 1998, p. 13.
- Ten pat, p. 14.
- Brow, Robert. Religijos pradžia. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera. 1998, p. 31.
- Ten pat, p. 30.
- Ten pat, p. 34.
- Ten pat, p. 39.
