2024-ųjų gruodžio 16-ąją Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiai atskleidė paslėptų Lietuvos ir Lenkijos valdovų regalijų paslaptį. Kaip skelbė Lietuvos spauda, Vilniaus arkikatedros požemiuose buvo atverta slaptavietė, kurioje 1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, paslėptos karališkosios regalijos – karaliaus Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto Augusto žmonų, karalienių Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės, karūnos bei kiti karališkosios valdžios simboliai. Kartu aptiktos ir kitos įkapės – auksiniai žiedai su brangakmeniais, grandinėlės bei kitos unikalios vertybės.
Tačiau šie Arkikatedros požemiuose iškelti istoriniai radiniai iš tiesų buvo tik kito reto ir unikalaus atradimo, įvykusio 1931 metais lenkų okupuoto Vilniaus Katedroje, istorijos tąsa. Nors neįkainojamų Lietuvai vertybių atradimas tapo didžiule sensacija, jis kartu sukėlė nemažai sumaišties, įtarimų ir nutylėjimų. Panašiai nutiko ir 1931 metais atradus karališkąją kriptą bei valdovų palaikus. Šis atradimas netrukus apaugo paslaptimis ir paliko daugybę iki šiol neatsakytų klausimų.
Priminsime, kad 2025 m. sausio 6-ąją, per Tris Karalius, skelbiant apie karališkųjų regalijų radimą, nebuvo paminėta, jog restauratorius ir muziejininkas Saulius Poderis jau gerokai anksčiau – maždaug prieš dešimtmetį – buvo aptikęs, jo vertinimu, svarbių liudijimų apie galimą slėptuvės vietą. Apie tai jis buvo informavęs Vilniaus arkivyskupijos kuriją, vėliau kreipėsi į valstybines institucijas, Lietuvos istorijos institutą, Prezidentūrą ir Vyriausybę.
Todėl liko klausimų, kodėl žmogus, kuris anksčiau buvo pateikęs informaciją apie galimą regalijų slėptuvę, nebuvo pakviestas nei išimant vertybes, nei į per Tris Karalius surengtą spaudos konferenciją. Šios aplinkybės iki šiol kelia diskusijų, kam iš tiesų turėtų būti priskirtas nuopelnas nustatant istorinės slėptuvės vietą.
Netikėtas radinys vėl pažadino viltį surasti Vytautą Didįjį
2024 metais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje suradus karališkąsias regalijas ir išimant slėptuvėje buvusias vertybes, laukė dar vienas netikėtumas. Kartu su karūnomis, žiedais ir kitais daiktais buvo rasta žmogaus kaukolė.
Iš pradžių apie ją viešai nepranešta, tačiau vėliau, pasirodžius radinių aprašymams, ši aplinkybė iškilo į viešumą. Visuomenėje iškart sužibo viltis: o gal tai Vytauto Didžiojo kaukolė?
Antropologai netrukus paskelbė, kad kaukolė priklausė jaunai moteriai. Tačiau pats Vytauto Didžiojo palaikų klausimas jau buvo sugrįžęs į viešąją erdvę ir vėl įaudrino visuomenę, istorijos mėgėjus bei tyrinėtojus.
Tai paskatino dar kartą pasižvalgyti po archyvų saugyklas: gal jose slypi kas nors naujo ir netikėto apie Vytauto palaikus bei jų likimą?
Nuojauta neapvylė. Paieškos atvedė prie naujos sensacijos – Lenkijoje saugotų, Lietuvos istorijos tyrinėtojams iki šiol nežinomų ar plačiau nematytų fotografijų, padarytų 1931 metų Katedros tyrinėjimų metu. Autorės vertinimu, jos leidžia kelti intriguojančią hipotezę: ar 1931 metais Vilniaus katedroje galėjo būti rasti ne tik trijų karališkųjų asmenų, bet ir Vytauto Didžiojo palaikai?
Nuo 1931-ųjų atradimo iki 2024-ųjų slėptuvės
Kalbant apie 2024 metų radinį Arkikatedroje, verta plačiau prisiminti jo priešistorę. Kodėl karūnos ir kitos karališkosios valdžios regalijos atsidūrė slėptuvėje ir daugiau kaip 85 metus išbuvo paslėptos šventovės požemiuose?
1931 metais po didelio Vilniaus potvynio tvarkant ir remontuojant Katedrą rugsėjo 21 dieną buvo surasta karališkoji kripta su trijų valdovų palaikais, jų regalijomis bei dviem indais su Vladislovo Vazos širdimi ir kitais organais.
Vos po keleto dienų, prieš pat 501-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, spaudoje pasklido žinia ir apie galimai surastą Vytauto kapą, jame buvusius kaulus bei įkapes.
Netrukus pasirodė pranešimų apie ketinimą po Šv. Kazimiero koplyčia įrengti valdovų panteoną – karališkąjį mauzoliejų. Lenkų architektas, tuometinio Stepono Batoro universiteto profesorius, Katedros gelbėjimo komiteto vadovas ir paveldosaugininkas Juliuszas Kłosas skubiai ėmėsi jį projektuoti.
Vėliau paaiškėjo intriguojanti detalė: mauzoliejus buvo projektuojamas ketveriems palaikams, nors viešai buvo kalbama apie tris.
Kol 1931 metais rastiems karališkiesiems palaikams buvo ruošiamas mauzoliejus, jie kurį laiką ilsėjosi laikinoje vietoje – Valavičių koplyčioje. Rastos karališkosios regalijos – valdovų karūnos, žiedai ir kitos vertybės – buvo perkeltos saugoti į Katedros zakristiją.
1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir keičiantis politinei Vilniaus padėčiai, Katedros šeimininkai Zakristijoje saugotas karališkąsias regalijas nutarė paslėpti.
Būtent apie šias Katedros požemiuose paslėptas vertybes, jas suradus ir išėmus, visuomenei buvo paskelbta 2025 metais per Tris Karalius.
Tačiau norint suprasti, kodėl ši istorija šiandien vėl veda prie Vytauto Didžiojo palaikų klausimo, reikia sugrįžti į 1931 metų spaudos puslapius.
Ką 1931 metais skelbė spauda?
Karališkųjų palaikų ir relikvijų atradimas 1931 metais remontuojant Vilniaus katedrą lenkų okupuotame Vilniuje tapo didžiule sensacija ir svarbiu įvykiu tiek Lietuvos, tiek Lenkijos istorijai. Apie tai plačiai rašė Lenkijos, Vilniaus lenkų ir Lietuvos spauda.
Pažvelkime į svarbiausius tų metų pranešimus chronologine tvarka.
Rugsėjo 21 d. – paskelbiama didžiausia sensacija: atrasta karališkoji kripta ir Lietuvos bei Lenkijos valdovų – Aleksandro Jogailaičio ir dviejų Žygimanto Augusto žmonų – palaikai, įkapinės karūnos, valdžios simboliai, žiedai su brangakmeniais ir kitos vertybės.
Rugsėjo 25 d. – Lenkijos ir Lietuvos spaudoje pranešama apie Katedroje surastą dar vieną gotikinę, jau atidarytą kriptą, kurioje matomos dviejų žmonių kaukolės. Kam jos priklauso, neaiškinama.
Rugsėjo 28 d. – Lenkijos spaudoje spausdinama pirmoji nuotrauka su Katedros vaizdu ir rašoma apie viltis netrukus atrasti Vytauto palaikus, tačiau pranešama, kad kol kas jie dar nerasti. Kauno lenkų spaudoje pasirodo straipsnių apie Vytautą Didįjį ir viltį netrukus surasti jo kapą. Tuo metu Katedros gelbėjimo komiteto vadovas Juliuszas Kłosas, pasakodamas spaudai apie ką tik surastus karalių ir kitų Lietuvos didikų palaikus, išreiškia norą į jų perlaidojimą pakviesti ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
Spalio 1 d. – Lenkijos spauda praneša, kad šalies valdžia perima rastų karališkųjų palaikų globą, prižiūrės jų perlaidojimo tvarką bei naujo mauzoliejaus įrengimą. Taip pat numatoma paskirti atsakingus pareigūnus, kurie tiesiogiai palaikys ryšius su Vilniaus katedros gelbėjimo komitetu.
Spalio 5 d. – rašoma, kad kriptos fotografuojamos, matuojamos, detaliai aprašomos ir inventorizuojamos. Medikai prof. K. Opoczyńskis, M. Reicheris ir W. Sylwanowiczius turėjo atidžiai apžiūrėti ir ištirti palaikus. Karališkųjų karūnų, lentelių ir kitų auksinių bei bronzinių daiktų tyrimus turėjo perimti kiti specialistai. Dar nebuvo galutinai nuspręsta, ar karūnos bus grąžintos prie palaikų, ar bus gaminamos jų kopijos.
Spalio 16 d. – Lenkijos spauda aprašo skubiai Vytautui Didžiajam rengiamą paminklo projektą ir kilusį ginčą tarp dviejų dailininkų – L. Sleńdzińskio ir R. Jakimavičiaus. Čia kyla įdomus klausimas: jeigu Vytauto palaikai dar nebuvo rasti, kodėl būtent tuo metu taip skubiai susirūpinta jo paminklu?
Spalio 25 d. – tęsiant darbus Katedroje atrandama dar viena, iki tol netyrinėta gotikinė kripta. Lenkijos spaudoje pasirodo pranešimų, siejančių šį radinį su Vytauto palaikais. Žurnalistai tuo metu ima skųstis, kad informacija apie tyrimus pradėta riboti.
Spalio 28 d. – „Akademia Wittoldowa“ mini 501-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Minėjime dalyvauja aukšti Vilniaus valdžios atstovai, Stepono Batoro universiteto profesūra, vyskupas K. Michalkiewiczius, generolas L. Żeligowskis, lietuvių veikėjas K. Stašys. Prof. O. Haleckis pasako Vytautui skirtą kalbą. Kodėl Vytauto pagerbimas, kuris 1930-aisiais jubiliejiniais metais Vilniaus kapitulai ir tuometinei valdžiai neatrodė toks svarbus, vos po metų staiga sulaukė tiek dėmesio? Atsakymo galbūt reikėtų ieškoti kitame spaudos pranešime.
Lapkričio 1 d. – Lenkijos spaudoje didelėmis raidėmis išspausdinamas straipsnis, kuriame skelbiama, kad netrukus bus pranešta apie Vytauto palaikų atradimą. Po juo pateikiama dar viena žinutė: iš įtakingų ir gerai informuotų asmenų Varšuvoje esą sužinota, kad paskutinėmis spalio dienomis rasti Vytauto Didžiojo palaikai. Detalės dar nežinomos, tačiau rašoma apie rastą kaukolę, kaulus ir Vytauto Didžiojo šalmą.
Gruodžio 8 d. – Lenkijos spauda praneša apie dar vienos kriptos atradimą. Ji iš dalies užpilta statybinėmis nuolaužomis. Iš po jų ištraukiami raudono marmuro antkapio fragmentai, taip pat juodo antkapinio marmuro plyta su XVII ar XVIII amžiaus įrašais. Ten pat aptinkami senyvo žmogaus palaikai, metalinio karsto dalys ir du auksiniai žiedai. Autorės 2025 metais Lenkijoje aptikta archyvinė medžiaga, jos vertinimu, leidžia šiuos žiedus sieti su karališkosios kriptos radiniais. Kodėl apie juos anksčiau plačiau neskelbta, lieka neaišku. Tačiau žinoma, kad žiedai išliko iki mūsų dienų ir yra saugomi viename Lietuvos muziejų.
Gruodžio 16 d. – pranešama apie dar vienus palaikus. Ir vėl keliamas klausimas: kieno jie – vyskupo Protasevičiaus, o gal Vytauto? Kartu randama ir labai sunykusi kunigaikštiška mitra.
Nuėmus marmurines plytas prie pagrindinio įėjimo, randama keletas rūsių ir kriptų, kuriuose matomos kaukolės bei griaučiai. Spaudoje minima, kad kaulai apgedę, o viena kaukolė turi aiškų sužalojimą, galimai padarytą ietimi ar kirviu. Ši detalė ypač įdomi prisimenant 2024 metais kartu su karališkosiomis regalijomis aptiktą kaukolę.
Rasti palaikai nebuvo įvardyti. Spaudoje rašyta, kad vėliau jie bus tiriami. Kartu pažymėta, jog su palaikais aptikti marmurinio antkapio fragmentai galėjo priklausyti 1580 metais mirusio Vilniaus vyskupo ir Vilniaus universiteto įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus kapavietės antkapiui („Słowo“, Nr. 283, 1931-12-08).
To meto spauda prisiminė ir tarp lietuvių pagarsėjusią 1909 metų istoriją, kai Vilniaus katedroje prelatas J. Kurczewskis ir dr. W. Zahorskis rado vyskupo Protasevičiaus paminklo nuolaužą su jo herbu, o šalia jos – dviejų žmonių palaikus, kuriuos priskyrė vyskupui. Tad kam tuomet galėjo priklausyti 1931 metais Katedroje aptikti palaikai? Šį klausimą kėlė jau to meto Lenkijos spauda.
Ketvirtieji palaikai – kas jie?
Iki šių dienų tyrinėtojai nėra galutinai atsakę į visus šiuos klausimus.
Katedros tyrinėtojas Napoleonas Kitkauskas ir kai kurie kiti mokslininkai yra abejoję, ar 1931 metais iš tiesų buvo rasti vyskupo Valerijono Protasevičiaus palaikai. Archeologas Vytautas Urbanavičius yra minėjęs, kad vyskupo Protasevičiaus kripta 1931 metais buvo atidaryta, kaulai ištirti ir net padarytos jų gipsinės kopijos, kurių dalis išliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto anatomikume.
Kad tokios kaulų kopijos iš tiesų yra išlikusios, vienoje televizijos laidoje, aptariant Vytauto palaikų ir Katedros radinių klausimą, yra patvirtinęs antropologas prof. dr. Rimantas Jankauskas.
Tačiau čia atsiranda dar viena intriguojanti aplinkybė. Lenkų antropologai padarė ne tik šio asmens, bet ir trijų karališkųjų asmenų kaulų bei kaukolių gipsines kopijas. Kur jos šiandien? Ar visos išliko? Ką parodytų jų palyginimas su išlikusia ketvirtojo asmens kaukolės ir kaulų kopija?
Palaikai, antropologų inventoriaus knygose įvardyti kaip vyskupo Protasevičiaus, po tyrimo, anot V. Urbanavičiaus, greičiausiai buvo perkelti į specialiai vyskupams įrengtą kriptą šalia Šv. Kazimiero koplyčios, po pietinės navos grindimis.
Ten buvo palaidota ir daugiau vyskupų. Katedros gelbėjimo komitetas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jų palaikams pagamino naujus karstus, sustatytus ant specialių stovų.
Karo ir pokario metais palaikai buvo gerokai sujaukti ir sumaišyti, tačiau iš kriptos nedingo. 1985–1986 metais dalis jų buvo identifikuota.
Tuo metu Vilniaus mokslininkai daug dėmesio skyrė vyskupo Abraomo Vainos palaikų paieškoms. Jie buvo identifikuoti, prie jų rastos įkapės restauruotos, o archeologas V. Urbanavičius pagal kaukolę atkūrė paties vyskupo atvaizdą.
Tačiau Vilniaus universiteto įkūrėjo vyskupo Valerijono Protasevičiaus palaikų tarp Vyskupų kriptoje buvusių kaulų, regis, taip nuosekliai neieškota.
Po tyrimų buvo pagaminti nauji karstai, į juos anatomine tvarka sudėti griaučiai ir tyrimų dokumentai, o neatpažinti palaikai sunumeruoti, kad atsiradus naujų duomenų tyrimus būtų galima tęsti (V. Urbanavičius, „Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė)“, „Kultūros barai“, Nr. 1, 2011, p. 84–85).
„Tauta juk turi šiokią tokią teisę į tuos kaulus…“
Jau 1931 metais, tvarkant Katedrą ir suradus karališkąją kriptą su palaikais bei gausiomis įkapėmis, Lenkijos spauda apie atradimus rašė itin daug. Laikraščiai spausdino tyrimų metu darytas nuotraukas ir gana išsamiai aprašė Katedros radinius, ypatingą dėmesį skirdami palaikams, regalijoms ir kitoms vertybėms.
Buvo pabrėžiama, kad tiek palaikai, tiek regalijos gulėjo purve ir dumble, kaulai buvo pajuodę, o vandens lygis kriptoje kadaise buvo toks aukštas, kad ant sienų liko juoda jo žymė.
Viename dideliame straipsnyje tų įvykių stebėtojas, žinomas lenkų visuomenės veikėjas ir mokslininkas Mieczysławas Limanowskis, sujaudintas regėtų vaizdų, svarstė, ar nebūtų geriau visko palikti taip, kaip yra, ir visai neliesti. Tačiau čia pat pridūrė: „Bet tauta juk turi šiokią tokią teisę į tuos kaulus…“ Jo mintis buvo aiški – valstybės prestižas negali leisti protėvių palaikams sunykti; juos būtina išsaugoti ateities kartoms.
1931 metų Vilniaus lietuvių spauda taip pat rašė, kad visą vasarą ir rudenį Katedroje dirbo nemažas būrys darbininkų. Buvo ištirti požemiai po didžiuoju altoriumi, kur rasta daug pajuodavusių kaulų. Manyta, kad tai prelatų ir kanauninkų palaikai, todėl nuspręsta jų neliesti. Kaulų rasta ir kitose Katedros vietose.
Trijų karališkųjų asmenų palaikus tirti buvo pavesta žymiems Stepono Batoro universiteto profesoriams medikams ir antropologams Michałui Reicheriui, Witold’ui Sylwanowicziui bei patologui anatomui, universiteto rektoriui Kazimierzui Opoczyńskiui.
Visų trijų valdovų kaulai buvo rūpestingai surinkti ir nufotografuoti. Tolesniems tyrimams jie perkelti į specialias patalpas Arkikatedroje bazilikoje, išvalyti, išplauti, keletą savaičių kruopščiai džiovinti ir konservuoti, siekiant sustabdyti jų irimą.
Tačiau Lenkijoje surastos archyvinės fotografijos, autorės vertinimu, liudija dar vieną svarbią aplinkybę: mokslininkai galėjo tirti ne trijų, o keturių asmenų palaikus.
Palaikų tyrimai ir konservavimo darbai truko apie dvejus metus. M. Reicheris karališkųjų palaikų kaulų ir kaukolių gipsines kopijas išsiuntė į Krokuvą. Ketvirtojo asmens palaikų kopijos, kaip teigiama, liko Vilniuje ir ilgainiui buvo primirštos.
Jos išliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto anatomikume. Pasak prof. R. Jankausko televizijos laidoje pateikto liudijimo, inventoriaus knygoje esantis įrašas nurodo, kad tai turėtų būti vyskupo V. Protasevičiaus kaukolės ir kaulų atliejos.
Tačiau ar tikrai V. Protasevičiaus? Kur yra patys jo palaikai ir kapavietė? Ar įmanoma, kad tyrinėdami Vilniaus universiteto įkūrėjo palaikus antropologai nepaliko išsamaus jų aprašymo? Ir kodėl ketvirtojo asmens tyrimo medžiaga taip ilgai nesulaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio?
Už šiuos tyrimus prof. M. Reicheris 1935 metais buvo apdovanotas Józefo Piłsudskio įsteigto Polonia Restituta (Lenkijos Atgimimo) ordino Komandoro kryžiumi. 1933–1934 metais W. Sylwanowiczius ir M. Reicheris karališkųjų palaikų tyrimų rezultatus pristatė gydytojų konferencijose Poznanėje.
Medicinos istorikai mini, kad vėliau buvo parengta ir platesnė, išsamesnė tyrimų monografija. Ji galbūt galėjo padėti atsakyti ir į vieną svarbiausių šios istorijos klausimų: kas iš tiesų buvo tas ketvirtasis 1931 metais tyrinėtas asmuo?
Deja, po 1944 metais kilusio gaisro ši monografija neišliko.
Tačiau ne visi istorijos pėdsakai išnyksta. Kartais po daugelio dešimtmečių archyve aptikta fotografija, senas laikraščio pranešimas ar primirštas inventoriaus įrašas leidžia iš naujo pažvelgti į, regis, jau seniai užverstą istorijos puslapį.
Ar šie pėdsakai kada nors padės atskleisti ir Vytauto Didžiojo palaikų paslaptį?
Paieškos tęsiasi, o atsakymų dar teks ieškoti. Bus daugiau
