R. Balkutė. Ugnies garbintojai Indijoje

Visų pasaulio tautų mitologijoje, pasaulėžiūroje ir kasdieniame žmonių gyvenime ugnis užėmė svarbią vietą. Ji buvo garbinama kaip vienas iš visatą sudarančių elementų. Per visą žmonijos istoriją labiausiai buvo paplitęs aukojimo ugniai ritualas. Šiuolaikinėje Indijoje (1) ugnis vis dar užima vieną svarbiausių vietų kasdieniame žmonių gyvenime: šventyklose, namuose, atliekant visuomenines ir šeimos apeigas.

Dievas Agnis

Senovės indai tikėjo, kad žmogaus gyvenimui daug įtakos turi dangaus šviesuliai, kosminė energija, dievų valdomos gamtos jėgos. Dievų malonė pelnoma tik aukomis, kurias aukojant giedamos tam tikros giesmės – himnai. Tie himnai, taip pat maldos ir religinio ritualo formulės tūkstančius metų buvo žynių (brahmanų) perduodamos iš lūpų į lūpas, o vėliau pateko į rinkinius – vedas (2). Vedose minima ir viena aukščiausių dievybių – senovės ugnies dievas Agnis (skr. अग्निः = Agniḥ, „ugnis“) – žmonių ir dievų tarpininkas. Šis ugnies dievas Vedose ir indų mitologijoje yra ir namų židinio dievas, aukojimo ugnies dievas. „Rigvedoje“ paminėjimų skaičiumi jis užima antrą vietą po Indros. Dievas Agnis turi daugybę įsikūnijimų, lygmenų: dangaus ugnis (saulė, žaibai), ugnis vandenyje, aukojimo ugnis; jis senas ir jaunas. Jis vaizduojamas su dviem galvomis, šešiomis akimis, septyniomis rankomis, trimis kojomis, keturiais ragais, ilgais žemyn krentančiais plaukais ir dideliu pilvu. Jo septynios rankos simbolizuoja septynias ugnis, o trys kojos – tris pasaulius, kuriuos jis valdo. Jo stambus kūno sudėjimas vaizduoja meilę riebiam maistui. Dievas Agnis pasirodo ant avino. Tai rodo dievo ryšį su ritualiniu aukojimu, kurio metu dažnai buvo aukojamas avinas.

Ugnies dievo įvaizdžiai | R. Balkutės nuotraukos.

Dievas Agnis – pagrindinis iš žemiškų dievų, šventos ugnies personifikacija, užima pagrindinę vietą senuosiuose indų ritualuose. Šventos ugnies garbinimas ir jos naudojimas atnašavimui ateina iš seniausių laikų. Ugnis yra absoliutus tarpininkas tarp žmonių ir dievų, ugnies dėka aukos pasiekia dievus: ji priima aukas, jas prarydama savo liepsnomis, ir nuneša jas savo ugniniais liežuviais į dangų. Dievas Agnis yra kiekvienos šeimos namų židinyje, jis – gyvenimo kibirkštis, o tai reiškia, kad jo dalis yra kiekvienoje gyvoje būtybėje.

Agnihotra – auka šventai ugniai

Ugnies apeiga agnihotra – žodžių junginys, kuris reiškia į ugnį (Agni) pilti (hotra) pieną – (lydytą sviestą) arba auka šventai ugniai. Kitas ugnies apeigos pavadinimas – homa (sanskrito šaknis „hu“ reiškia: pasiūlyti, dovanoti, taip pat valgyti). Ši apeiga minima Atharvavedoje (3) (AB VI, 97,1), nors ugnies aukojimo ritualas ugniai buvo žinomas Rigvedoje ir taip pat glaudžiai siejamas su zoroastrizmu. Tai vedų ritualas, atliekamas indų ortodoksų. Detalus šio ritualo aprašymas yra Jadžurvedoje (4) ir Šatapatcha brahmanoje. Yra ir supaprastintų agnihotros versijų, jos išdėstytos grička–sutrose ir vėlesniuose kūriniuose, kuriuose jai suteikiama mistinė reikšmė. Vedinė ritualo forma vis dar praktikuojama brahmanų nambudiri Keralos valstijoje, o Pietų Indijoje, taip pat Nepale ją praktikuoja nedidelis kiekis brahmanų vaidikių.

Ugnies ritualo vaizdavimai Indijos mene | R. Balkutės nuotraukos.

Pagrindinę agnihotros dalį sudaro dvi pieno (lydyto sviesto ghi aukos į ugnį tiksliai (ar šiek tiek anksčiau, šiek tiek vėliau) saulėlydžio ir saulėtekio metu drauge giedant Vedų mantras, kurios skiriamos ugniai vakare arba saulei ryte. Vienoje iš ritualo interpretacijų, pateiktoje samhitoje ir brahmanoje, ši apeiga leidžia nakties metu išsaugoti saulę. Apeigą paprastai atlieka brahmanas (žynys) savo ar prašytojo naudai. Aplink ugnį vyksta apeigos, į ją liejama lydyto sviesto ghi auka.

Keliaudamos po Indiją patyrėme, kad ugnies aukojimo ritualai iki šių dienų plačiai paplitę ir naudojami kasdieniame gyvenime: ugnis naudojama šventyklose, šeimos apeigose, namuose, su ja pasitinkami svečiai. Tai tikriausiai vienas svarbiausių ugnies atnašavimų, kurį induizmas išlaikė iki šių dienų. Iš daugybės šventikus ruošiančių mokyklų ir krypčių induizme ypatingą vietą užima tos kryptys, kur jadžna, arba ugnies aukojimas, yra svarbiausias Aukščiausiąjį garbinantis ritualas. Svarbu yra ir tai, kad šventų žinių perdavimo tradicija ir pats ritualas yra perduodamas iš tėvo sūnui, iš mokytojo – mokiniui. Tad net pačios Vedų himnų intonacijos nuo seniausių laikų išliko nepakitusios. Šventikų sanskrito kalba giedamos giesmės skamba taip, kaip buvo giedamos prieš tūkstančius metų.

Specialią ugniai skirtą apeigą – agnihotrą stebėjome dviejose skirtingose mokyklose – Vedų pažinimo mokykloje (Veda Vijnana Gurukulam (5)) Bangalore (Karnatakos valstija) ir Kasijapa Vedų tyrimo fonde (Kasyapa (6) Veda Research Foundation) Kozikode (Keralos valstija).

Vedų pažinimo mokyklos įkūrėjas ir dvasinis vadovas prof. dr. Ramačandra Batas. R. balkutės nuotrauka. — Vedų pažinimo mokyklos įkūrėjas ir dvasinis vadovas prof. dr. Ramačandra Batas | R. Balkutės nuotr.

Agnihotra Vedų pažinimo mokykloje

Vedų pažinimo mokyklos (Veda Vijnana Gurukulam) įkūrėjas ir dvasinis mokytojas yra profesorius dr. Ramačandra Batas (Ramachandra Bhat). Pasak direktoriaus Vidvano Mahabalesvaro (Vidwan Mahabaleshwar), mokykloje mokiniai studijuoja Šventąjį Raštą (Vedas), sanskritą, mantras, mokosi daryti jantras ir atlikti pudžą. Ugnies aukojimo apeigų jie mokosi septynerius metus. Aukojimo ugniai apeigą atlieka įšventinti šventikai – brahmanai – kiekvieno mėnesio trečią pilnaties dieną.

Atvykus į Bangalorą, netoli kurio įsikūrusi Vedų pažinimo mokykla, mus pakvietė į ugnies aukojimo apeigą. Visas pasiruošimas prasidėjo apie penktą valandą ryto ir apeiga truko apie keturias valandas. Brahmanas su savo padėjėjais paruošė aukojimo vietą, visus reikalingus aukojimui reikmenis. Viduryje nedidelės mokyklos šventyklėlės buvo aukojimui skirtas aukuras, papuoštas juodos, raudonos ir baltos spalvos pieštais augaliniais motyvais. Apeigų metų jį papuošė gyvais kinrožės (7) žiedais. Apie aukurą buvo sudėti aukojimui skirti daiktai: lydytas sviestas ghi, dubenėlis ryžių, nedidelis medinis šaukštas sviestui, indai su vandeniu, raudoni sandalmedžio ir geltoni ciberžolės milteliai, varpeliai, smilkalai, aliejus, aliejinė Nilavilaku lempa iš žalvario, kokosas, šventos žolės: kuša (8), tulsi (9), durba (10), kinrožės žiedeliai ir kt. Kiek atokiau buvo padėtos sausos malkos ir nedidelė varinė piramidė.

Ugnies apeigos Vedų pažinimo mokykloje. Pasirengimas | R. Balkutės nuotraukos.

Kiekvienas prie aukuro esantis daiktas, skirtas ugnies aukojimui, turi savo simboliką. Štai keletas paaiškinimų. Vieta, kurioje yra aukuras ugniai, tampa tarsi dievybės burna, kuri priima aukojamus dalykus. Vidinė jos dalis atstovauja visatai, todėl aukuras tampa tarsi visos visatos centru. Aukojimui naudojamas sviestas pasižymi apvalančiomis savybėmis. Pagal indų mitologiją, pirmoji stebuklinga karvė Surabhi (11), išpildanti norus, atsirado kosminio pieno vandenyno plakimo metu ir priklausė išminčiui – rišiui Vasištchė. Visi penki „šventieji karvės produktai“ (pañcagava) – pienas, varškė, sviestas, šlapimas ir mėšlas pasižymi apvalančiomis savybėmis. Jie plačiai naudojami tiek ritualiniam, tiek asmeniniam apsivalymui. Tad vienas iš tokių „šventųjų produktų“ – lydytas sviestas ghi dėl savo galingos apvalomosios jėgos nuo seno buvo naudojamas atnašavimui dievams. Aliejus ir lydytas sviestas ghi taip pat simbolizuoja vasanas (12), arba neigiamas tendencijas. Lėtai degdama aliejuje arba svieste dagtis sudega, taip ir mūsų ego turi degti ir galiausiai žūti. Tikima, kad lydytas sviestas ghi taip pat sunaikina skurdą, o duoda sveikatą, ramybę ir palaimą.

Sakoma, kad aukojimams naudojami ryžiai yra dieviškos kilmės, yra gausybės ir dieviško rūpesčio simbolis. Jie simbolizuoja nemirtingumą, dvasinį maistą, pirmapradę švarą, saulės energiją, gausybę, laimę, vaisingumą ir kt. Apeigoms naudojamas kokosas – sėkmės ir gerovės simbolis, kuris apeigų pradžioje yra perkertamas. Jo pagarbinimu pradedamos visos religinės praktikos ir ritualai, nes jis yra laikomas dievo Ganešos, kuris padeda pradėti bet kokį darbą, simboliu.

Deganti žalvario lempa Nilavilaku ne tik rytui brėkštant apšviečia šventyklą, jos šviesa palaiko tyrumo ir giedros atmosferą, iš jos sklindanti šviesa simboliškai išsklaido nežinojimą ir žmonėse pabudina dieviškąją šviesą. Taip garbindami šviesą, indai pagarbina patį Dievą.

Mums atėjus į šventyklėlę, šalia židinio iš ryžių miltų buvo „nupiešta“ jantra (13). Sakoma, kad geometriniai ir sferiniai jantros raštai turi dievybės, kuriai atliekamas aukojimas, energijos formą. Visos apeigos metu buvo giedamos mantros. Sakoma, kad mantros kartojimo metu pats ją atliekantis asmuo yra ištirpinamas būties virpesyje, lieka tik „beasmenė tikrovė“. Mantros recitavimo tikslas – išlaisvinti mentalinę energiją, garbinti Dievą.

Prasidėjo aukojimas: šventikas į jantros vidurį padėjo kokosą, šventąsias žoles, uždegė aliejinę lempą ir, nuo jos pridegęs mažesnę lempelę, visiems dalyviams davė apsivalyti ugnimi. Pats šventikas apsivalė šventu vandeniu. Atsisėdęs ant pakylėjimo prie aukuro jo viduje nupiešė jantrą, visą aukurą apvalė šventu vandeniu. Pagalbininkai atnešė ugnį nedidelėje varinėje piramidėje. Šia nedidele ugnimi iš piramidės jis įžiebė aukuro ugnį, paaukojo šventų žolynų.

Aukojimo ugniai ritualas Vedų pažinimo mokykloje | R. Balkutės nuotraukos.

Giedodamas šventas giesmes ugniai, šventikas aukojo lydytą sviestą, ryžius. Prie jo prisidėjo visi mokyklos mokiniai. Visa apeiga užtruko kelias valandas, kol nebuvo paaukotas visas sviestas, ryžiai ir šventi žolynai. Aukojimui pasibaigus, apeigos dalyviai tris kartus apėjo apie aukurą ir padėkojo dievui Agniui. Po apeigos mokyklos mokytojai kiekvienam dalyviui padalijo aukojimo šventenybes: padavė po šventą žolyną, švento maisto – prasado (14). Mokiniai priimdami malones iš mokytojų rankų rodė jiems ypatingą pagarbą: nusilenkdami iki žemės, kartais paliesdami savo ausis, taip jie atsiprašė mokytojų už padarytas klaidas. Gautus žolynus mokiniai ir mokytojai įsisegė į plaukus, nes tikima, kad dievo Agnio palaiminti žolynai suteikia palaiminimą ir apsaugą, o dievo pašventintą maistą – prasadą –suvalgė. Po apeigos mokiniai klausėsi mokytojo pamokslo.

Agnihotros ritualo mokymas

Kašjapos vedų tyrimo fonde ugnies garbintojai renkasi kelis kartus per dieną ir atlieka rytinį ir vakarinį ugnies aukojimo ritualą – agnihotrą arba Deva jagja. Šiame centre nuolat rengiami vediško tipo ugnies pagerbimo apeigų mokymai, kurių gali išmokti ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairios socialinės padėties žmonės, vyrai ir moterys. Kaip sakė šios mokyklos dvasinis mokytojas dr. M. R. Raješas, „Mes stengiamės, kad kiekvienas mokėtų, turėtų galimybę pats su atsidavimu padaryti ugnies apeigą“. Išaugus organizacijai, fondas kuria naujus centrus, rengia paskaitas ir įvairius mokymus. Kas trejus ketverius metus yra surengiama šventė, kurios metu iš visos Indijos suvažiuoja dešimtys tūkstančių ugnies garbintojų. Apeigų metu pagerbiama ugnis, dievai ir aukščiausiasis dievas, giedamos mantros.

Kašjapos vedų mokymo centre. R. Balkutės nuotrauka. — Kašjapos vedų mokymo centre | R. Balkutės nuotr.

Mes buvome pakviesti į Kašjapos vedų tyrimo fondą pasižiūrėti vakarinio agnihotros ritualo. Susirinko apie dvidešimt žmonių. Nedidelės salės viduryje buvo aukuras, išpuoštas svastikos ženklais ir augalinių motyvų piešiniais. Šalia aukuro buvo padėti būtiniausi aukojimui skirti daiktai: lydytas sviestas ghi, ryžiai, šventas vanduo apsiplovimui, ugnies šaltinis – aliejinė lempa Nilavilaku, pailga lapo formos aliejinė lempa Aštamangalija Vilaku, nedidelis kiekis malkų.

Prie aukuro susėdo trys vyrai ir viena moteris. Kiti bendruomenės nariai sėdėjo atokiau. Pradėdami ugnies aukojimo apeigas aukotojai su aliejine lempa Aštamangalija Vilaku, kurioje buvo nedidelis kiekis lydyto sviesto ghi, uždegė aliejinę lempą Nilavilaku. Maldautojai atsiprašė Viešpaties už savo nuodėmes, patempdami sau už ausų ir nusilenkdami. Toliau aukotojai į delną įsipylė po šlakelį šventinto vandens ir, kalbėdami mantras, apsivalė išpildami vandenį ant savęs. Kalbėdami maldas išgėrė šlakelį švento vandens, dar su kitu šlakelių toliau apsivalė, priliesdami burną, nosies šnervę, akis. Vienas iš aukotojų, neliesdamas aliejinės lempos Nilavilaku ugnies rankomis, uždegė kabojusį dagtį ir įdegė aukuro ugnį. Giedodami mantras ugnies dievui Agniui pradėjo aukoti lydytą sviestą ghi. Šventu vandeniu buvo apvalytas ir pats aukuras. Ugniai buvo paaukoti ryžiai ir šventi žolynai. Visa apeiga truko apie pusę valandos, kol buvo suaukotas visas sviestas, ryžiai, esantys dubenėlyje, ir žolynai. Pasibaigus apeigai aukotojai apsivalė dieviška ugnies liepsna, nukreipdami rankas į aukuro ugnį, o paskui į save. Aukotojai pagarbino dievą Agnį žemai jam nusilenkdami. Tą patį padarė ir visi apeigoje dalyvavę bendruomenės nariai. Kai kurie jų savo kaktą pasitepė šventaisiais pelenais.

Ugnies garbinimo apeigos Kašjapos vedų mokymo centre | R. Balkutės nuotraukos.

Manusmriti (15) tekstuose sakoma, kad agnihotros negali atlikti mergaitės, jaunos moterys, kvailiai ar neturintys žinių žmonės, taip pat nepašvęstieji. Šiandieninėje Indijoje agnihotrą gali atlikti tiek vyrai, tiek moterys, nepriklausomai nuo jų kilmės. Pagrindinę agnihotros dalį sudaro aukojimas dievui Agniui tiksliai saulei tekant ir saulei leidžiantis, skaitant vedų mantras, kurios susieja ugnį ir saulę. Pasak vieno ritualo paaiškinimo, esančio samhitose ir brahmanose, tai saugo saulę nuo nakties. Kasdieniam agnihotros aukojimo ritualui naudojamas žiupsnelis ryžių, sumaišytų su nedideliu lydyto sviesto ghi kiekiu, kuris padalijamas į kelias dalis ir paaukojamas ugniai. Pati ugnis įkuriama iš džiovinto karvės mėšlo specialiame piramidės formos inde. Prieš vakarinę agnihotrą iš indo yra išimami pelenai, likę po rytinės apeigos. Agnihotra būna nitja, kai vyksta nuolat, ir kamja, kai atliekama pagal pageidavimą.

Pasak šiandieninių ugnies garbintojų, ugnies elementas yra dieviška sąmonė. Skaitant senąsias mantras ugniai ir jai atnašaujant, grubi, materiali energija perkeičiama į subtiliąją. Mantrų vibracijos paveikia subtilųjį visatos audeklą, neutralizuoja negatyvų proto būvį ir stiprina pozityvą, harmonizuodama žmogaus biolauką (aurą) ir visą aplinką.

Kaip ir atliekant kitas apeigas, mantros skaitomos sanskrito kalba, kuri, sakoma, yra vibracijos kalba. Skaitydami mantras sanskrito kalba mes galime sukelti atmosferos pokyčius, kurie turėtų vykti saulėtekio ir saulėlydžio metu. Energija, kuri sklinda į atmosferą nuo ugnies deginant medžiagas, ritmiškai kalbant mantras, kuria gijimą homa (gijimas ugnimi), todėl šis ritualas dažnai atliekamas namuose ar gamtoje. Agnihotros ritualas atliekamas ir individualiai, norint, kad išsipildytų konkretus noras, norint gauti dievišką apsaugą, palaikant gamtą ir šalinant įvairias gyvenimo kliūtis. Sakoma, kad ten, kur teisingai atliekama agnihotra, susikuria palanki atmosfera, teikianti gėrį visoms gyvoms būtybėms.

Pagrindinę agnihotros dalį sudaro du pieno (lydyto sviesto) aukojimai į ugnį, šiek tiek anksčiau arba tiksliai po saulėlydžio ar saulėtekio, kartu skaitant vedų mantromis, kurios skirtos pagarbinti ugniai ir saulei. Saulei tekant skaitoma mantra: „Surya Svaha (metama ryžių), Surya Idam Na Mama (metama ryžių) (Aš aukoju tai, Saulės Dieve (metama ryžių). Tai yra Saulės Dievo, ne mano (metama ryžių)) | Prajapataye Svaha (metama ryžių). Prajapataye Idam Na Mama (Aš aukoju tai, Pradžiapati (metama ryžių). Tai yra Pradžiapačio, ne mano (metama ryžių)). Saulei leidžiantis skaitoma mantra: „Agnaye Svaha (metama ryžių). Agnaye Idan Na Mama (Aš aukoju tai, Ugnies Dieve (metama ryžių). Tai yra Ugnies Dievo, ne mano (metama ryžių)) | Prajapataye Svaha (metama ryžių). Prajapataye Idan Na Mama (metama ryžių) (Aš aukoju tai, Pradžiapati (metama ryžių). Tai yra Pradžiapačio, ne mano (metama ryžių)).

Ugnies garbintojai sako, kad kaip oras, Saulė, Mėnulis, žvaigždės vienodai priklauso visiems, taip agnihotra priklauso visai žmonijai nepriklausomai nuo šalies, spalvos, kastos ar įsitikinimų. Taigi ugnies aukojimas ir jo teikiama nauda priklauso visai žmonijai. Lietuvoje taip pat atsiranda agnihotros pasekėjų, kurie praktikuoja šį ugnies dievą garbinantį ir šlovinantį ritualą.

Paaiškinimai:

Už galimybę keliauti po Indiją ir pažinti jos kultūrą, religiją, tradicijas ir žmones nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Romuvos krivei Inijai Trinkūnienei, Romuvos draugui ir geram Jono Trinkūno bičiuliui p. Surendrai Maturui (Nacionalinės savanorių organizacijos Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS) koordinatoriui), pračarakui (RSS tarnautojui) Sandžejui Fidodai, visiems kitiems pračarakams ir bičiuliams Indijoje.
Vedos (skr. वेद = veda – „žinojimas“) arba Samhitos (skr. samhita „rinkinys“) – kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys. Vedų literatūrai priskiriami keturi himnų, giesmių ir ritualo formulių rinkiniai (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atharvaveda) bei jų komentarų rinkiniai (Brahmanai, Aranjakai ir Upanišados).
Atharvaveda (skr. अथर्ववेद = atharvaveda) – Vedų religijos šventasis tekstas, ketvirtoji Veda, sukurta gerokai vėliau už kitas tris (Rigvedą, Samavedą, Jadžurvedą). <…> Atharvavedoje pateiktos senovinės magijos žinios – užkeikimai, prašymai, ritualinės dainos, gydomieji užkalbėjimai ir kt.
Jadžurveda (skr. यजुर्वेद = yajurveda, iš yajus šventoji seka ir veda išmintis) – trečioji iš keturių hinduizmo šventraščių – Vedų. <…> Jadžurveda skirta išskirtinai šrauta (somos aukojimo) ritualams.
Veda Vijnana Gurukulam: Veda – kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys; vijnana – žinios, pažinimas) – Indijos filosofijos ir psichologijos samprata, reiškianti skiriamąjį pažinimą, suvokimą, supratimą; gurukulam – senovės Indijoje tai Mokytojo, Guru, namas, kur studentai gyveno ir gaudavo išsilavinimą.
Kašijapa (sanskr. कश्यप kaśyapa „vėžlys“) vedų ir indų mitologijoje – dangiškas išminčius rišis, kelių „Rigvedos“ himnų autorius.
Kinrožė (lot. Hibiscus) – šventasis augalas, dar vadinamas hibisku, ybiške.
Kuša žolė (lot. Eragrostis cynosuroides) – šventoji žolė, dar vadinama Dharbham ar Dharbai, kusa.
Tulsi žolė (lot. Ocimum tenuiflorum) – šventasis bazilikas.
Durva žolė (lot. Cynodon dactylon) – šventoji žolė, dar vadinama Dhoob, šuns dantų žolė, velnio žolė, varputis ir kt.
Surabhi („saldžiai kvepianti“) – indų mitologijoje stebuklinga karvė, išpildanti šeimininko norus. Atsirado Pieno vandenyno plakimo metu ir priklausė išminčiui rišiui Vasištai. Taip pat žinoma Kamadchos („norų karvė“) vardu.
Vāsanā (sanskrito; devanagari: वासना) yra elgsenos tendencija arba karminis įspaudas, kuris daro poveikį dabartiniam asmens elgesiui.
Jantra (skr. यन्त्र = yantra – ‘įrankis, įrengimas, pagalbinė priemonė’) – sakralus geometrinis simbolis, skirtas palengvinti meditaciją, turintis maginių galių, amuletas.
Prasadas (skr. प्रसाद = prasāda, tamil. பிரசாதம் = prasādam) yra sąmoningo dosnumo reiškimas ir maistas, kuris pirmiausia yra paaukojamas dievybei, o po to suvalgomas, tikint, kad dievybės palaiminimas įsismelkė į jį.
Manusmriti (skr. मनुस्मृति = Manusmṛti) – senovės Indijos teisinis sąvadas.