Rugsėjo 2–12 dienomis Venecijos Lido saloje vykstanti šventė – seniausia pasaulyje kino šventė, pirmą kartą surengtas dar 1932 metais.
Kartu su Kanų ir Berlyno šventėmis ji laikoma viena svarbiausių tarptautinio kino renginių, kurioje pristatomi naujausi žinomų kūrėjų darbai, atrandami kylantys talentai ir susitinka skirtingos kino raiškos formos.
Venecijos kino šventė
Šių metų Venecijos kino šventėje įvyks net trys lietuviški pristatymai – Tomo Tamošaičio virtualios tikrovės filmo „Gėdos akys“ ir dviejų Lietuvos bendros gamybos filmų „Laiškai iš nutildytos šalies“ bei „Imperija“. Nepriklausomoje šventės dienotvarkėje taip pat bus rodomas filmas, nufilmuotas operatoriaus Vytauto Katkaus.
Šventės varžytuvinėje dienotvarkėje „Venice Immersive“, apimančioje įvairius išplėstinės tikrovės darbus, lietuvių kūriniai dalyvauja trečius metus iš eilės. Šiemet čia varžysis Tomo Tamošaičio animacinis VR filmas „Gėdos akys“, kurtas kartu su Prancūzija ir Kroatija.
VR filmas kviečia pasinerti į problemiškų paauglių ligoninėje atsidūrusios keturiolikmetės Beakės vidinį pasaulį. Nešamas fragmentiškos Beakės minčių tėkmės, žiūrovas keliauja tarp ligoninės kasdienybės ir jos vaikystės fragmentų.
Sumanymo autorius, režisierius ir prodiuseris T. Tamošaitis prie filmo dirbo beveik dešimtmetį, o jo vizijas įgyvendino animatoriai iš Europos, Meksikos ir Japonijos.
Scenarijaus autoriai – T. Tamošaitis ir Emanuelis Ruglanas (Emmanuel Rouglan), dailininkė ir pagrindinė animatorė – Skirmanta Jakaitė, 3D veikėjų ir aplinkos modeliuotojas – Arminas Didžiokas, kompozitorius – Jonas Jurkūnas, garso dizaineris – Vygintas Kisevičius.
Po pasaulinio pristatymo filmą Lietuvoje bus galima pamatyti BLON animacijos ir videožaidimų šventėje bei „Nepatogiame kine“.
Oficialioje nevaržytuvinėje Venecijos kino šventės dienotvarkėje „Venice Open“ pristatomi du Lietuvos bendros gamybos dokumentiniai filmai – „Imperija“ ir „Laiškai iš nutildytos šalies“.
Lenkijoje gyvenančio baltarusių dokumentinio kino režisieriaus Andrei Kutsilos filmas „Laiškai iš nutildytos šalies“ kuria šiuolaikinės Baltarusijos portretą per įkalinimą, represijas ir priverstinę emigraciją patyrusių žmonių istorijas – balsus, kuriuos autoritarinis režimas siekia nutildyti.
Stebimoji dokumentika persipina su asmeniniais archyvais
Filme stebimoji dokumentika persipina su asmeniniais archyvais, sekimo medžiaga, policijos įrašais, rasta vaizdo medžiaga ir animacija, paremta kalėjime pieštais piešiniais. Šalyje, kurioje viešai kalbėti tampa pavojinga, o žmonės bijo net diskutuoti apie politiką, jų laiškai atveria skausmo, meilės ir vilties kupinus išgyvenimus.
„Laiškai iš nutildytos šalies“ – bendros Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos (koprod. Giedrė Žickytė, „Moonmakers“) gamybos filmas. Filmo kompozitoriai – Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius, garso režisierius – Saulius Urbanavičius.
Tuo tarpu filme „Imperija“ archyvinio kino meistras Sergejus Loznica dar kartą atsigręžia į sovietmetį – šįkart pasitelkdamas italų operatorių XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje užfiksuotą medžiagą.
Romoje įsikūrusiame Darbininkų ir demokratinio judėjimo audiovizualiniame archyve (Archivio audiovisivo del movimento operaio e democratico) aptikti kadrai režisierių nustebino ryškiu kontrastu su oficialia to meto sovietine kino gamyba.
Maskvoje prasidedantis filmas netrukus persikelia į imperijos pakraščius, kur atsiveria skirtingos kultūros, tikėjimai ir etnografiniai savitumai. Kartu išryškėja vietinių gyventojų ir kolonizatorių galios santykiai. Taip iš archyvinės medžiagos kuriamas Rusijos imperializmo – istorinio ir besitęsiančio iki šiol – portretas.
„Imperija“ sukurta bendradarbiaujant Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos kino kūrėjams. Lietuvos koprodiuseriai – Uljana Kim ir Ignas Dilys, garso režisierius – Vladimir Golovnitski, montažo režisieriai – Audinga Kučinskaitė ir Sergejus Loznica, vaizdo restauratorius – Jonas Zagorskas, muzikinis apipavidalinimas – Vladimir Tarasov.
Nepriklausomos Venecijos kino šventės dienotvarkėje „Giornate degli Autori“ konkursinėje dalyje taip pat bus pristatytas Berlyne gyvenančių ir kuriančių, iš Irano bei Serbijos ir Juodkalnijos kilusių režisierių Hodos Taheri ir Boriso Hadžijos filmas „I Plant My Hand in the Garden“. Filmo operatorius – Vytautas Katkus, koloristas – Justinas Vencius.
Filmas pasakoja apie vaiko besilaukiančius Hodą ir Borisą, kurie nusprendžia susituokti ir kurti šeimą. Artėjant vestuvėms, jie ima suprasti, kad šis žingsnis gali pareikalauti iš naujo apmąstyti, ką reiškia būti pora.
Betgi Venecija, tai – Italija. O italų kalbą tarptautinė kultūrinė organizacija UNESCO po lietuvių (pirma) ir po norvegų (antra) kalbų pagal grožį pasaulyje užėmė trečiąją vietą. Pagarba jai.