B. Rastenytė. Atlantida

Aš jūros krantą
Pasiekti bandau
Tuose namuose
Kur gyvenau kriauklėje
„Are we breath, or are we breathed“
Vaikystėje žaisdavom
Koralų rifuose
Lyg gaublyje
Ir sukdavomės jūros arkliukų
Karuselėse
Ir rinkdavom
Perlus.
Ne,
Ne žemuoges ant smilgos
Ar šermukšnių uogas
Su Atlantidos gyventojais
Ir žuvimis
Tuose namuose
Kurie yra giliai dugne
Ne, ne prie medžio
Nusvirusiomis šakomis
Ir skliautu mėlynu gėrėdavomės
Tamsiai mėlynu
Kuriame lyg veidrodyje
Žvaigždynai atsispindi
Mes matydavom juos priplaukę
Prie jūros sienos
Kaip žvaigždės krenta
Ir pavirsta jūros žvaigždėmis
O gal trečiąja akimi
Ne,
Ne lietuviškos snaigės formos
Kurios kristalą deimantinį
Nešioji kaktoje
Ne,
Saulė tik blausiai prasišviesdavo
Pro vandenį
Lyg langus
Ir mes ištiesdavom delnus
Ne,
Niekada taip ryškiai, taip ryškiai
Ši ryški žvaigždė nešviesdavo
Kad atrodytų,
Lyg būtum jos spinduliai
Pasiėmusi jos šviesą
Ne,
Ten nebuvo paukščių
Tik nebylios žuvys
Mes klaidžiodavome jūrų
Koridoriais
Rinkdamos kriaukles
Ir stiklo rutuliukus
Kuriuos sumesdavo
Stiklo rutuliukų alchemikai
Tai mes dainavom
Ir aš bandau pasiekti krantą
Kaip ta blyškiai porcelianinės odos
Ugniniais plaukais undinė
Kad rastų
Ir pasakytų
Ne,
Tai ne pasaka.
Jos egzistuoja.