Gruodžio 4 d. Vyriausybėje vykusiame ministerijų atstovų pasitarime greta kitų klausimų buvo svarstomas ir Teisingumo ministerijos pateiktas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pakeitimo projektas. Tikriausiai neatsitiktinai į kadenciją baigiančios Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtrauktas projektas, kurio nebuvo Vyriausybės 2012 m. Seimui planuotų teikti įstatymų projektų sąraše.
Šis klausimas paskubomis vėl pradėtas svarstyti, praėjus dvejiems metams po to, kai 2010 pabaigoje suinteresuotoms šalims nepavyko susitarti dėl naujos redakcijos. Kadangi Įstatymo projekto tekstas drauge su suinteresuotųjų institucijų pastabomis viešai skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo dokumentų bazėje, su šiais dokumentais susipažinti ir savo nuomonę išreikšti gali kiekvienas besidomintis.
Ką įstatymo projektu siūloma pakeisti?
Dabar teikiamo projekto lydimajame rašte teigiama, kad jo tikslas – suderinti įstatymą su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, aiškiau apibrėžti religinių organizacijų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą bei likvidavimo ir išregistravimo tvarką. Vis dėlto įstatymo projektu numatoma įtvirtinti ir kitokio pobūdžio nuostatą, t. y. nustatyti, kad tradicinėmis nelaikomos religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo, jeigu po 1918 m. vasario 16 d. jos veikė Lietuvoje ilgiau nei 50 metų.
Tiesa, Teisingumo ministerija įstatymo projekto lydimajame rašte pripažįsta, jog priėmus minėtą projektą tradicinėmis nelaikomų religinių bendruomenių teisėti lūkesčiai bus pažeisti, nes, pakeitus esamą 25-erių metų terminą (kuris jau netrukus sueitų po Nepriklausomybės atkūrimo įsikūrusioms bendruomenėms), jos dar dvidešimt penkerius metus negalėtų kreiptis į Seimą dėl pripažinimo. Šis siūlymas grindžiamas poreikiu įgyvendinti minėtą Konstitucinio Teismo pateiktą valstybės pripažintų bažnyčių ir kitų religinių organizacijų sampratos išaiškinimą, esą „atrama visuomenėje“, kuri „negali apsiriboti <…> keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“, reiškia ne mažiau nei penkis veiklos dešimtmečius arba dvi žmonių kartas.
Pastebėtina, jog iki šiol valstybės pripažinimas suteiktas tik Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai (2001 m.) ir Septintosios dienos adventistų bažnyčiai (2008 m.). Dėl pripažinimo taip pat kreipėsi Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia ir Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga, tačiau sprendimas dėl šių bendruomenių tebėra vilkinamas.
Nenuostabu, kad minėtu įstatymu „įgyvendintos“ Konstitucijos nuostatos įnešė sumaišties, tad galutinai jos buvo išaiškintos (nors su visa pagarba Konstituciniam Teismui norėtųsi vartoti priešingos reikšmės žodį – supainiotos) 2007 m. gruodžio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimu dėl nuostatų, susijusių su tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų statusu, išaiškinimo. Minėtame nutarime teigiama, jog „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. <…> Jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo negalima suteikti“.
Taigi šie teisės aktai – Konstitucija, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas ir sudaro „trilypio“ Lietuvos religinių bendruomenių teisinio reglamentavimo pagrindus.
O ką būtų galima padaryti, žvelgiant į kaimynų patirtį?
Įstatymo pakeitimo projektas – puiki proga pakeisti abejotiną ir ydingą „trilypio“ religinių bendruomenių skirstymo sistemą arba bent akivaizdžiai nelogiškas nuostatas. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (bei pakeitimo projekte) teigiama, „kad tradicinėmis nelaikomos religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu“… Bet kaip įmanoma nepripažinti istorinio, kultūrinio ar socialinio pėdsako, kurį natūraliai palieka kiekviena visuomenės ląstelė, nekalbant jau apie didesnę žmonių grupę, jungiamą religinės pasaulėžiūros vertybių?
Tiesa, toliau įstatyme tarsi teisinamasi, kad šiuo atveju sąvoka „pripažinimas“ lygiavertė „pritarimui“. Bet ką tada galima pasakyti apie teisės aktuose absoliučiai palankiai vertinamas tradicines bendruomenes, kurių veikla istorijoje vertintina toli gražu nevienareikšmiškai. Ir ant kokio pjedestalo pagal šį kriterijų turėtume užkelti evangelikų liuteronų ar reformatų bendruomenes – juk jose tarnavo tokie mūsų tautos didžiavyriai kaip M. Mažvydas ir K. Donelaitis. Taip pat akivaizdu, kad ir pačių tradicinių religinių bendruomenių vieta ir „atrama“ visuomenėje labai skiriasi – į šį margą būrį patenka ir dešimtis bei šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų jungiančios konfesijos, ir vos kelis šimtus asmenų vienijančios grupės. Galbūt valstybei, skelbiančiai, jog ji įgyvendina teisingumą, derėtų ne imtis tikėjimų arbitro vaidmens, o būtent pasirūpinti, kad kiekviena religinė organizacija „sėdėtų savo kėdėje“, dirbtinai nė vienos neišaukštinant ir nežeminant. Tokios politikos veiksmingumą patvirtina ir toliau trumpai apžvelgiama kitų demokratinių šalių patirtis.
Nors tikras teisines privilegijas ar išskirtinumą tradicinėms religinėms bendruomenėms yra suteikusios nemažai Europos valstybių, jų būklė kitų religinių bendruomenių atžvilgu bei valstybės požiūris smarkiai skiriasi. Kai kuriose tradicinio protestantizmo šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Danijoje) išlikusios valstybinės bažnyčios, kurias valstybė remia, ar netgi perduoda tam tikras savo funkcijas, visos kitos religinės bendruomenės paprastai nediskriminuojamos ir nediferencijuojamos. Valstybė deklaruoja ir diegia toleranciją, ji nėra nusiteikusi priešiškai „netradicinių“ bendruomenių atžvilgių, registracija nesudėtinga.Tačiau kai kuriose tradiciškai katalikiškose ir stačiatikiškose Europos šalyse egzistuoja bendruomenių diferenciacija pagal įvairius kriterijus (Austrijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Graikijoje), specialios įstaigos rūpinasi visuomenės „apsauga nuo sektų“, „psichologinio poveikio“. JAV valstybės departamento duomenimis, tokia politika turi akivaizdžiai neigiamą įtaką: visuomenė nepasitiki religinėmis bendruomenėmis, kurios nepatenka į aukščiausią kategoriją. Ir atvirkščiai, geriausiai religijos laisvę užtikrina tos šalys, kurios visai nereglamentuoja religinių bendruomenių steigimo bei veiklos. JAV valstybės departamentas kaip pavyzdį pasitelkia į Lietuvą, savo demografija panašią katalikišką Airiją, kurioje nenustatytas reikalavimas bendruomenėms registruotis, nėra sukurtas valstybinio pripažinimo mechanizmas, nenumatyta jokių lengvatų vyraujančiai katalikybei, o tik draudžiama kurią nors bendruomenę iškelti aukščiau už kitas.Vienu demokratiškiausiu religinių bendruomenių įstatymu pasaulyje taip pat gali didžiuotis Estija, kurioje visos religinės bendruomenės turi lygias teises bei pareigas. Be to, Estijos valstybinėse mokyklose dėstomi ekumeniniai tikybos pagrindai, per nacionalines šventes rengiamos ekumeninės pamaldos – ši šalis gali pagrįstai didžiuotis religine tolerancija. Kokią galima padaryti išvadą? Ji labai paprasta – valstybei dera gerbti piliečių teises ir pasirinkimą. Kuo griežtesni ribojimai, painesnis reglamentavimas, didesnė diferenciacija – tuo didesnė ir nesantaika. O parodyta pagarba savo piliečiams ir pasitikėjimas jų pasirinkimu kuria saugią ir teisingą demokratinę valstybę.Tai ką gi galėtume pakeisti teisės aktuose, kad užuot gilinus dalies piliečių atskirtį būtų ugdoma tolerancija ir stiprinama pagarba Konstitucinei teisei laisvai išpažinti bet kurį tikėjimą?
1. Paprasčiausias siūlymas (kuriuo neišsprendžiami šiame straipsnyje aukščiau trumpai apibūdinti trūkumai, bet daugiau nebegilinamas atotrūkis tarp tradicinių ir netradicinių bendruomenių) – šiame projekte apsiriboti tik procedūriniais su Juridinių asmenų registru susijusiais klausimais ir nekeisti 6 straipsnyje nustatyto esamo 25–erių metų termino, po kurio tradicinėmis nelaikomos bendruomenės gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo.
2. Įstatymo pakeitimas – tai galimybė, išlaikant Konstitucijoje numatytą tradicinių bendruomenių išskyrimą, visiškai atsisakyti esamos miglotos ir spekuliatyvios „valstybės pripažinimo“ interpretacijos. Tokiu atveju Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme turėtų būti įtvirtinta nuostata, jos valstybė pripažįsta VISAS nustatyta tvarka įregistruotas religines bendruomenes, kurių veikla ir mokymas neprieštarauja teisei ir dorai. Taip valstybė išreikštų pagarbą kiekvieno savo piliečio tikėjimui ir įvykdytų savo pareigą nešališkai ginti kiekvieno piliečio teises ir laisves.
3. O galbūt mūsų valstybei jau metas, užuot nuolat lopius ir kitaip ramsčius tą šleivoką Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymą, pasielgti radikaliai – apskritai atsisakyti tradicinių religinių išskyrimo ir joms numatytų privilegijų ir pasekti į mus kiek panašios Airijos ar broliškos Baltijos valstybės Estijos pavyzdžiu, kai valstybė nesibaimina savo piliečių pasirinkimo, o religinės organizacijos vietą visuomenėje lemia faktinė visuomenės parama.
Autorė yra Klaipėdos Universiteto Evangeliškosios teologijos ištęstinių studijų IV k.studentė.
Susiję straipsniai:
- R.Garuolis. Kodėl Lietuvoje turkas geresnis už lietuvį, o „tautininkų diktatūros“ laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės (II)
- R. Garuolis. Kodėl Lietuvoje turkas geresnis už lietuvį, o „tautininkų diktatūros“ laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės (I)
- J.Trinkūnas. Statistikos metraštis paliudijo – baltų tikėjimo pasekėjų daugėja
Ei kokios čia dar tradiciškos, tradiciškos gali būti tik tos religijos ar tikėjimai, kurios yra nuo neatmenamų laikų užgimusios toje tautoje ir valstybėje, o ne okupantinės religijos, kurios buvo kišamos tautoms per prievartą, pvz. katalikų bažnyčia didžiausia okupantė daugelyje valstybių, sunaikinusi ne vieną kultūrą ir tautą….
eik jau eik, dievų siųstas sūnau, šunims šėko pjauti su savo žiniomis.
gal ir Vahnorių laikai krikščionimi? Juk jis oirgi mielai užsidėtų apsiaustą su kryžiumi ir eitų “nešti krikčionybės” Dievo vardu savo naudai:)
evangelikus ir reformatus reikia pripažinti.
O kiti tik skaldo kriksčionių bažnyčią.
Nors ir kaip jumoristams nesinori pripažinti, tačiau teks – Romos katalikų bendruomenės diktatūra, vis tik, pagaliau baigsis.
nors dabar pagaliau ir katalijkai, Popiežaus Benedikto įkvėpti, taip stipriai ėmėsi evangelizacijos per tviter ir kitas technologines priemones ir taip, kad kitokioms evangelikų denomi nacijoms nebeliks ką beveikti. Baigėsi tie laikai, kai mūsų katalikai dar iš inercijos po Stalino “religijos propagandos” draudimo bijojo lipti į sakyklą ir kone užmiršo pamokslus, apsiribodami nebyliu ritualu. Baigėsi tie laikai, nes kai padarai bent vieną nuolaidą šėtonui, tai jis ir ant galvos užlips ir į savo purvą sumaitos.
Panašu, kad lietuviai esa prigimtinės Baltų religijos išpažinėjai, kuriems kažkokia egzorcistinė Romos k. b. dogmatika šiandien tiesiog negalioja. Tai jumoristiškai manai, kad nuo importinių kryžiuočių laikų Lietuvai dogmatinė evangelizacija privilegijuotai tebetęsiama dėl tos priežasties, kad Lietuvą vis dar sėdom apsėdęs šėtonizmas?
kęstutis Kėvalas ne veltui mokėsi rinkos ekonomikos. Tai praversti gali ir investicijoms į dvasinę rinką. Poreikis jau labai didelis. Kai tuo tarpu materialinių daiktų gamyba išgyvena recesiją:)
Na ir jokdarys tas jumoristas, tai tamstele gi bažnyčia ir po šiai dienai skaldo ir valdo tik skaldytojų laimiai mažėja arba kiti perpratę jų būda nepasiduoda jų įtakai, šis popiežius esamas dabartinis tai tik nebent kitiems per šikną tesugeba kažką tais įkvėpti, lauk tokią okupacinę katalikų bažnyčią iš mūsų tautos žemės, nenori su mūsų tauta sugyventi pagal mūsų papročius tai ir tegu neždinasi ir tegu pastatus dar išsibogina į Vatikaną, beje apie paveldo atstatymą tai reiktu pabrėžti, kad kur buvę alkakalniai ir kitos šventovės, o dabar jų vietoje griozdai bažnyčios užstatytos jas reikia griauti atstatyti aukurus.