ĮSIMYLĖJĘ FARAONAI

Nektaras dievams

Ar tai – sielos nektaras,
Kai aš šypsausi
Ir be kurio negaliu gyventi,

Iš to piešinio
Mano kambary?
Įsimylėję faraonai
Jį pilsto vienas kitam
Į burnas.

Forget me not

Aš pastebėjau,
Kad mano juodos
Akys gali tave
Pavyti
Ir priversti atsisukti.
Pati jas pavadinau
Skarabėjais.
Žiūrėdama į ilgus
Tamsius plaukus
Aš negalėjau tverti
Norėdama pamatyti
Žydras akis.

Antrą kartą

Antrą kartą
Lygiai taip pat
Neparašysi.
Tai lyg žaidimas.
Genialios frazės išnyksta –
Duoklė dievams.

xxx

Ar tu žinai
Apelsinmedžio
Žydėjimo sapną?
Ir ką reiškia
Abra-kadabra?
Ar tai neatrodo rimtai?

xxx

Riaumojantis dangus.
Karinis lėktuvas.
Vakarinė žvaigždė.

xxx

Gyvenu tarsi erdvėlaivy,
Stikliniame inde, narve.
Matau dangų.
Šviesa čiurlena sienom.
Atspindžiai.

Taip, aš esu kaulo bokšto
Princesė.

xxx

Kažkas kažkada
Buvo užrašyta
Pieštuku Anna Karoline,
Made in France.
Kvepalų kvapas.
Nežinau, kur rasti
„Jasmin“…
Visos parduotuvės
Pasimetė…
Akys merkiasi.

xxx

Stiklo šukelė,
Saldainių čiužantys
Popierėliai.
Vaikystės paslaptys.
Rasos lašeliai.
This is a secret.

xxx

Man patinka tave
Sapnuoti.
Tarp senovinių laiptų,
Nostalgiškai esminės
Architektūros
Vilki juodu odiniu
Švarku.
Skrenda paukščiai.
Gal kažkur
Prahoje.

xxx

Rožių žiedlapiai
Ant nugaros odos
Kaip
Drugelio
Sparnai…

xxx

Vanduo kaip
Deimantas,
Bet tik dėl to,
Kad jį apšviečia saulė.

Žvaigždėse

Visos žvaigždės sukasi.
Ar Paukščių Takas
Aplink Dievo akį
Žemės visatoje?
Mano akimis,
Piktoje pasakoje.
Animus anima.

xxx

Aš išpaišiau egiptietišką kryžių.
Tai Anko?
Mano inicialai
Sistemoje.
Kiek yra sfinksų – liūtų
Karnako šventykloje?
Rožinės laukų
Gėlytės prie jų
Man primena vaikystę.
Ar aš jį išdrįsčiau nešioti
Ant kaklo?
Tegul lieka mintyse.
Be ginklų.

Cezarijus ir drugeliai

Tai genijai, erotai, elfai –
Tai gražuolės,
Tai sniego dievas
Hipnas,
Psychė.
Aš visada maniau,
Kad siela apvali,
Be sparnų.
Bet ji – kaip
Drugelis.

Dešimt gerų dalykų

Užsidėti karūną,
Kitaip
Nepraeisi.
Esu karalienė,
Kuri pametė
Karūną.
Dešimt gerų dalykų?
Grįžus namo
Neišgirdau
Jokio balso.
Ar turėčiau
Būti gudri
Geiša,
Viską išmananti?

Mano civilizacija

Mano civilizacija
Baigėsi.
Užgesusios akys
Ir dingę meilužiai,
Mylimieji,
Jų vardai
Nesužinoti,
Nektaro gėrimuose
Jų pirštai sustingę
Liečia
Svetimus
Kūnus.
Vaikštau
Kiparisų
Alėjomis,
Ištuštėjusiais
Antikos laiptais,
Ir keista suvokti,
Kad matau
Tavo akis,
Bet niekada nežinau,
Kokios mano.
Aš visada sutinku
Mėlynas
Mėlynas
Mėlynas.
Gladiatorių
Roma
Supainioja laiką.
Ar kūdikio akys tai sapnuoja?
Aš jus visus sutikau
Senovinėje knygoje:
Faraonų berniuką,
Visus profilius, biustus,
Figūras ir fasadus,
Išskaptuotus nežinomų skulptorių
Iš marmuro ir akmens,
Keistose begalinėse laikmečių
Istorijose,
Prisiminiau visas
Slaptas inauguracijas,
Kalbą ir kodus,
Apeigų paslaptis.
Stiklinis angeliukas sušalęs
Ant kalėdinės
Eglutės.
Linkėjimai
Iš Paeglišakių kaimo,
Kaip Mocarto tarp mėlynų gėlių
Sesers
Mirtis,
Tarp tortų, žvakelių
Ir puotos
Žydinti
Firmos darbuotoja
Paskaičiuos tavo
Pinigus,
Ir skudurinė
Onutė
Turi širdį,
Bet mes gi
Gladiatoriai…

Demiurgai

Nors sapnuose
Aš pabėgu,
Persefone,
Pas savo mylimąjį
Į pilkus tamsius
Mūrus,
Kur akligatvis
Į meilės trikampį,
Kur jis mylisi
Galvodamas apie kitą,
Raudoni gipiurai
Apsaugo nuo
Nužiūrėjimo,
Nei debesų,
Nei upių,
Ten nėra,
Bet
Atsiveria
Erdvės
Ir išvaduoja
Iš pragaro,
Persefone,
Kas jis?
Gal tai
Nuobodi jo
Meilės naktis,
O, kad jis galėtų
Suvienyti dvi
Moteris į vieną,
Kūnus ir sielą,
Kai kitas
Bučiuoja.
Ji vaikiška
Rožiniuose marškiniuose
Dykumos saulėje
Laiminga skaito
Knygą,
Gražuolė juodai balta šuva
Tai miega šalia,
Tai dūksta,
Tai leidžia jai
Skaityti.

Jokių pasaulio tragedijų

Šis tas iš vaikystės –
Reikia pirkti
„Kids“ moherio siūlus
Megzti megztinius
Užsakyti juos mezgėjoms
Ir šis rankinukas
Juodas, su medūza,
Kuris kabo ant durų
Rankenos,
Tikrai tiks.
Rafinuota,
Kas yra užslėpta tuose
Gyvenimo erdvėlaikiuose,
Skirtuose mums, su uždėtu šydu,
Kurio niekas neprašo nuimti
Toje rugsėjo bei
Spalio saulėje
Ir besibaigiančiose vasarose,
Visuose sapnuose
Ir svajonių albumėliuose
Gyvenimo geismas
Ir jokių, jokių
Pasaulio tragedijų.

Dar kartą apie tylą. Kai daiktai nekalba

Keista, kad nebūna tylos.
Aš jos nemėgstu.
Daiktai nekalba, akys nežiūri,
Nejaučiu,
Todėl prašau man
Įgnybti,
Kaip tada, kai aš buvau mergaitė
Ir įgnybdavau sau į ranką per paskaitą,
Nes man atrodė, kad aš neegzistuoju,
Taip, aš dar jaučiu,
Bet tik šį kartą,
Ne dėl to, kad bijau,
Kaip tada,
Kai suvokiau,
Ką reiškia
Balta
Mano veido oda
Ir ką reiškia mano
Plaukai,
Kuriuos lieti,
Ir ką reiškia
Mano kūnas,
Ir ką reiškia
Tai, kuo tada
Jį
Apvelki,
Bet dėl to, kad
Bijau tylos,
Nes daiktai
Nekalba,
Jie nekalba
Gal dėl to,
Kad nekaukia
Vilkai,
Kaip jie susišaukia
Visi,
Atsiliepia.
Homo hominus
Lupus est
Gal dėlto
Aš bijau
Tylos
Ir net šunys neloja,
Ir tai nėra ta
Tyla,
Kai žinai,
Kad esi
Ir
Daiktai kalba.