Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.
Antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje aiškinomės, kur dingo Lietuvos pradėtas „Pasaulinis gintaro kelias“. Paaiškėjo, kad jo svetainės kopija išliko, dokumentai tebėra archyvuose, dalis sukurto turto buvo perduota, tačiau pats tarptautinis sumanymas nutrūko. Ar kartu su juo turėtume atsisakyti ir pačios Gintaro kelio idėjos?
Vargu. Juolab kad Gintaro kelias yra kur kas daugiau negu prieš keliolika metų sukurtas turizmo projektas ar interneto svetainė. Jo istorija siekia laikus, kai dabartinių Europos valstybių dar nebuvo, o Baltijos pajūrio gyventojus su tolimais pietų kraštais siejo mainų ir žmonių judėjimo keliai.
Todėl, užuot mėginus restauruoti tai, kas buvo sukurta 2013-aisiais, verta klausti, ar iš ankstesnio bandymo galėtume pasimokyti ir pabandyti iš naujo.
Gintaro keliu keliavo ne vien gintaras
Kalbėdami apie Gintaro kelią dažniausiai visą dėmesį sutelkiame į prekę – Baltijos gintarą.
Tačiau senaisiais keliais judėjo žmonės. Kartu su jais sklido dirbiniai ir jų gamybos būdai, papročiai, tikėjimai, pasakojimai, vardai ir kultūriniai vaizdiniai.
Todėl Gintaro kelias gali būti svarbus ne tik gintaro prekybos istorijai. Jis gali suteikti žinių ir apie senųjų Baltijos kraštų gyventojų ryšius su kitomis Europos tautomis bei kultūromis.
Šią Gintaro kelio pusę mėginome pažinti ir 2025 m. ekspedicijoje „Galindų ir Gintaro keliu“, skirtoje Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko atminimui. Keliaudami per Lenkiją, Čekiją, Slovakiją ir Austriją ieškojome ne vien senųjų prekybos kelių. Dėmesį kreipėme ir į galimus galindų bei kitų baltų pėdsakus archeologinėje medžiagoje, istoriniuose šaltiniuose, vandenvardžiuose ir vietovardžiuose.
Ekspedicija pasiekė ir Karnuntą prie Dunojaus – svarbų Romos imperijos pasienio miestą bei senųjų prekybos kelių mazgą. Apie šiuos ekspedicijoje aptiktus Gintaro kelio ir galimų baltiškų pėdsakų ženklus išsamiai rašyta Alkas.lt.
Žinoma, vietovardžių kilmės aiškinimas ir archeologinis radinys nėra vienodo svorio įrodymai. Panašiai skambantis vietovardis savaime dar neįrodo, kad tam tikroje vietoje gyveno baltai. Taip pat verta atidžiau pažvelgti į iki mūsų laikų išlikusius lietuvių kultūros ir tautosakos vaizdinius, nes kai kurie jų gali būti tiesioginių ryšių su Romos pasauliu Gintaro kelio laikais atgarsiai. Tačiau tokie duomenys kelia klausimus, kuriuos verta tirti drauge archeologams, istorikams, kalbininkams ir etnologams.
Kiek tokias kultūrinio tęstinumo prielaidas galima pagrįsti, – jau rimtas mokslinės diskusijos klausimas.
Bet viena aišku: Gintaro kelio istorija neturėtų baigtis pasakojimu apie gintaro gabalėlį, nukeliavusį nuo Baltijos iki Romos. Juk tai ir žmonių bei kultūrų susitikimų istorija.
Kitos Europos šalys nelaukia Lietuvos
Lietuvos pradėtas „Pasaulinis gintaro kelias“ nutrūko, tačiau kitos šalys savo Gintaro kelio pasakojimus kūrė ir tebekuria savarankiškai.
Lenkijoje veikia Pamario gintaro kelias. Jis jungia muziejus, archeologines vietas, gintaro dirbtuves, meno galerijas, parodas, muges, pažintinius užsiėmimus ir kitus su gintaru susijusius traukos taškus. Gdanskas gintarą seniai pavertė ne tik muziejiniu paveldu, bet ir vienu svarbiausių miesto atpažinimo ženklų.
Dar vienas pavyzdys – EuroVelo 9 Baltijos–Adrijos dviračių kelias. Jis driekiasi 2050 kilometrų per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją ir Kroatiją. Pati EuroVelo organizacija pažymi, kad šis kelias kartais vadinamas „Amber Route“ – Gintaro keliu, nes jo kryptis siejama su senaisiais Baltijos gintaro keliais į Viduržemio jūros kraštus.
Šiaurėje jis pasiekia Gdanską. Lietuvos šiame 2050 kilometrų kelyje nėra.
Dėl to nereikia priekaištauti lenkams, čekams ar austrams. Gintaro kelias nėra Lietuvos nuosavybė. Tai daugelio Europos kraštų paveldas.
Tačiau mums verta savęs paklausti: jeigu kitos valstybės randa vietos Gintaro keliui savo istoriniame ir kultūriniame pasakojime, ar Lietuva turėtų tenkintis stebėtojos vaidmeniu?
Turime beveik viską – tik visa tai išsibarstę
Lietuvoje yra gausūs gintaro rinkiniai, archeologinės vietovės, muziejai ir mokslininkai, gintaro meistrai ir verslas, menininkai, savivaldybės, įvairūs renginiai, mokyklos ir kelionių rengėjai.
Turime ir gyvą žmonių santykį su gintaru. Jis tebėra vienas lengviausiai atpažįstamų Lietuvos kultūros ženklų.
Tačiau šiandien kiekvienas dirba daugiausia savo lauke. Muziejai rengia parodas, mokslininkai tiria radinius, meistrai kuria, savivaldybės rūpinasi savo vietovėmis, turizmo žmonės siūlo atskiras keliones.
Gintaro kelias atsirastų tada, kai šie žmonės ir įstaigos pradėtų veikti drauge.
Ankstesnio „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanytojos Raimondos Balnienės vertinimu tokio sumanymo įgyvendinimui reikalingi užsidegę žmonės, tačiau vien jų neužtenka. Kad darbas nenutrūktų pasikeitus vadovams ar įstaigoms, reikia platesnio bendraminčių rato, ilgalaikio susitarimo ir aiškaus darbo tęstinumo.
Būtina sukurti žmonių ir įstaigų tinklą, kuris gyvuotų ne vienus metus.
Tai ir yra bene svarbiausia ankstesnio „Pasaulinio gintaro kelio“ pamoka.
A. Jomantas: pasaulinio kelio kurti nereikia
Naujos medžiagos šiam svarstymui rugpjūčio 27 d. pateikė Kultūros paveldo departamento Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas, raštu atsakęs į Alkas.lt klausimus.
Jo nuomonė dėl būsimo kelio masto labai aiški: „Mano manymu, apie pasaulinį Gintaro kultūros kelią visai nereikėtų kalbėti.“
Tai nereiškia atsisakyti tarptautinio užmojo. Priešingai – A. Jomanto atsakymai kreipia į aiškiau apibrėžtą Europos Gintaro kultūros kelią, kuris jungtų Baltijos, Vidurio ir Pietų Europos kraštus.
Bet ir toks kelias negali būti nubrėžtas vien turizmo žemėlapyje. Pasak A. Jomanto, jau pačioje pradžioje reikėtų suburti mokslininkus ir tyrėjus. Istorinis, archeologinis ir kitas mokslinis būsimo kelio pagrindas būtų būtinas ne tik pačiam sumanymui, bet ir vėliau siekiant Europos Tarybos kultūros kelio pripažinimo.
Tai ypač svarbu Gintaro keliui, kur daugybė patrauklių pasakojimų ribojasi su dar nepatikrintomis prielaidomis. Mokslas čia neturėtų trukdyti vaizduotei – jis turėtų padėti atskirti, ką tikrai žinome, nuo to, ką dar verta tyrinėti.
Europos kultūros kelias nėra turistinis ženklas
Europos Tarybos kultūros kelių programa veikia nuo 1987 metų. Šiuo metu yra 52 sertifikuoti Europos Tarybos kultūros keliai.
Lietuva šioje veikloje nėra naujokė. Nuo 2012 m. ji dalyvauja Europos Tarybos Išplėstiniame daliniame susitarime dėl kultūros kelių, o mūsų šalyje jau yra kelių oficialiai pripažintų Europos kultūros kelių narių.
Vienas naujausių pavyzdžių – „Romea Strata“, Europos Tarybos kultūros keliu pripažintas 2025 metais. Jis nuo Estijos ir Latvijos per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją bei Austriją veda Italijos link. Šiais istoriniais keliais įvairiais laikais keliavo pirkliai, piligrimai, pasiuntiniai ir kiti žmonės.
Jo pagrindinė tema nėra gintaras, tačiau pats pavyzdys rodo, kad tarptautinis kelias, jungiantis Baltijos kraštus su Vidurio Europa ir Italija, nėra vien graži svajonė.
Europos Tarybos keliams keliami gana griežti reikalavimai. Tema turi būti bendra bent trims Europos šalims ir pagrįsta skirtingų valstybių bei sričių mokslininkų darbais. Turi veikti tarptautinis tinklas, būti rengiami bendri moksliniai, kultūros ir švietimo darbai, jaunimo mainai, šiuolaikinės kūrybos veiklos ir kultūrinės kelionės. Būtina užtikrinti viso to ir organizacinį bei finansinį gyvybingumą.
Gavus Europos Tarybos kultūros kelio vardą, darbas nesibaigia. Pagal dabar galiojančią tvarką keliai kas penkerius metus vertinami iš naujo. Jeigu tinklas nustoja veikti ar nebeatitinka reikalavimų, pripažinimas nėra pratęsiamas.
Tai labai svarbi pamoka ir mums: Europos kultūros kelias negali būti vien iškilmingai atidarytas ir paliktas likimo valiai.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia turi atsirasti žmonės ir įstaigos, kuriems toks kelias iš tikrųjų rūpi. Jie galėtų suburti iniciatyvinę grupę, išnagrinėti Europos Tarybos kultūros keliams keliamus reikalavimus ir susitarti, ko siekiama.
Kartu reikėtų burti mokslininkų ratą – archeologus, istorikus, kalbininkus, kitų sričių tyrėjus. Jų užduotis būtų ne sukurti patrauklią legendą, o padėti būsimam keliui tvirtą mokslinį pagrindą.
Tada būtų galima telkti Lietuvos muziejus, paveldo įstaigas, savivaldybes, universitetus, kultūros žmones, gintaro meistrus ir verslą, o turint aiškią kryptį – kreiptis į galimus bendradarbius Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Italijoje ir kitose Gintaro kelio šalyse.
A. Jomanto teigimu, jeigu Lietuva apsispręstų imtis telkėjos vaidmens ir tam turėtų pakankamai žmonių, gebėjimų bei lėšų, įprastas kelias būtų Gintaro kelio asociacijos sukūrimas.
Tokia asociacija ir būtų tai, ko pritrūko ankstesniam sumanymui – ne viena atsakinga įstaiga ir ne vienas vadovas, o bendrija, galinti gyvuoti keičiantis žmonėms ir valdžioms.
Pradžiai galėtų padėti ir bendras europinis projektas, pavyzdžiui, pagal „Interreg“ programą. Jis leistų kelių šalių žmonėms pradėti dirbti kartu, rengti tyrimus, susitikimus ir pirmuosius bendrus darbus.
Skubėti teikti paraišką Europos Tarybai nebūtų prasmės. A. Jomantas primena, kad nuo kultūros kelio kūrimo pradžios iki pasirengimo sertifikavimo paraiškai dažnai praeina keleri metai.
Ir tai turbūt gerai. Gintaro keliui reikia ne greito pripažinimo ženklo, o gyvo ir patrauklaus turinio.
Koks galėtų būti tas gyvas turinys?
Jis neturėtų būti vienas žemėlapyje nubrėžtas brūkšnys nuo Lietuvos iki Italijos.
Istorinis Gintaro kelias pats nebuvo viena nekintanti magistralė. Jo kryptys keitėsi, šakojosi ir skirtingais laikotarpiais jungė skirtingas vietas.
Šiuolaikinis Gintaro kelias galėtų turėti kelis tarpusavyje susijusius klodus.
Vienas vestų per archeologines vietoves ir muziejus. Kitas pasakotų apie gintaro apdirbimą, meną ir šiandien gyvuojančią meistrystę. Dar kitas galėtų atverti senųjų genčių, žmonių judėjimo, kalbų ir vietovardžių tyrimus. Atsirastų vietos mokykloms, universitetams, jaunimo kelionėms, parodoms, muzikai, šiuolaikiniam menui ir skaitmeninėms pažinimo priemonėms.
R. Balnienė yra pabrėžusi, kad vien mokslinis kelias plačiajai visuomenei būtų per siauras. Mokslininkai turi padėti tvirtą pagrindą, o kultūros ir kelionių žmonių užduotis – padaryti tą istoriją suprantamą ir įdomią šiandienos žmogui.
Šios dvi pusės neturėtų viena kitai trukdyti. Priešingai – be mokslo Gintaro kelias gali pavirsti legenda, o be gyvo pasakojimo – likti vien mokslininkų lentynose.
Kas imsis pirmojo žingsnio?
Čia lieka klausimas, į kurį kol kas neturime vieno atsakymo.
Kas Lietuvoje turėtų pirmas pakviesti žmones prie bendro stalo – Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas, muziejai, universitetai, savivaldybės, turizmo įstaigos ar visuomeninės organizacijos?
A. Jomantas siūlo pirmiausia surengti suinteresuotųjų diskusiją ir išsiaiškinti, ar Lietuva iš tiesų nori prisiimti tokio kelio kūrimo lyderystę.
Gintaro kelio negalima sukurti vien todėl, kad kažkur programoje atsiras eilutė apie jo įgyvendinimą. Ankstesnė istorija jau parodė, kad dokumentų neužtenka.
Reikia žmonių, kurie matytų prasmę dirbti kartu, ir valstybės apsisprendimo, kad toks darbas vertas ne vien vienkartinės paramos, bet ir tęstinumo.
Ar Lietuva ryšis?
Kitoms šalims mūsų sprendimo laukti nereikia.
Lenkija ir toliau plėtos savo Gintaro kelią. Gdanskas stiprins gintaro miesto vardą. EuroVelo keliautojai važiuos „Amber Route“ tarp Baltijos ir Adrijos. Austrijos, Čekijos, Italijos ir kitų kraštų muziejai bei vietovės savaip pasakos apie senųjų Gintaro kelių pėdsakus.
Lietuva gali likti vienu iš kraštų, iš kurių prieš du tūkstančius metų į tolimas žemes keliavo Baltijos gintaras.
Bet galime rinktis ir kitą vaidmenį – pasiūlyti Europos šalims drauge tirti, saugoti ir gyvai pasakoti šį bendrą paveldą.
Tam nereikia skelbti, kad Gintaro kelias priklauso mums. Bendras paveldas apskritai neturi vieno savininko.
Tačiau kas nors turi pakviesti kitus prie bendro stalo.
Kodėl to negalėtų padaryti Lietuva?
Apie tai kalbėsimės rugpjūčio 29 d. 18.30–19.30 val. Diskusijų festivalyje BŪTENT!, Bernardinų sode Vilniuje, Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“ vyksiančioje diskusijoje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“.
Joje dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. dr. Aleksejus Luchtanas ir viena „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanytojų dr. Raimonda Balnienė. Diskusiją ves žurnalistas Audrius Antanaitis.
G. Songaila kalbės apie Gintaro kelio laikų kultūrinių ryšių svarbą mūsų tapatybei, prof. A. Luchtanas padės įvertinti jų mokslinį pagrindą, o dr. R. Balnienė – atsakyti į klausimą, ką iš šio paveldo Lietuva galėtų sukurti šiandien.
Į diskusiją kviečiami ne tik istorikai ar archeologai. Laukiami muziejininkai, kultūros ir turizmo žmonės, mokytojai, politikai, valstybės įstaigų atstovai ir visi, kuriems rūpi, ką Lietuva gali pasiūlyti Europai.
Gintaro kelias kadaise siejo Baltijos kraštus su tolima Europa. Dabar nuo mūsų priklauso, ar jis liks vien praeities keliu, ar taps ir keliu į ateitį.
Diskusija „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ | Rengėjų nuotr.
Diskusija vyks Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“. Pokalbyje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. Aleksejus Luchtanas ir verslininkė, buvusi VTD direktorė dr. Raimonda Balnienė. Pokalbį turėjęs vesti šių eilučių autorius Jonas Vaiškūnas trečiadienį atsidūrė ligoninėje, tad jo pareigas perėmė LŽS pirmininkas Audrys Antanaitis.
Pirmiausia, manau, tai neturi būti valdiškas projektas. Antra, jis nerturi būti politinis. Turit apsispręst kokią vietą tame sumanyme paliksit Sembai, dabartinei Karaliaučiaus sričiai ir jų mokslininkams.
nevaldiškas gyventų, jei būtų pelningas. Bet taip vargu ar bus. Tad valstybė turi juo rūpintis kaipo tokiu, o verslas užpildytų, jei dėl jo atsirastų turistų, t.y. atsirastų, iš ko uždirbti.
Kai privatūs žmonės padarys tam pradžią, galės padėt ir valstybė, bet jei iš pradžių tai bus valdiškas projektas, tai bus kaiip sakydavo sovietmečiu – gydytis veltui, tai veltui gydytis.
Pamatinės vertybės naikinamos organizuotai ir kryptingai, tad jokia privati iniciatyva tam pasipriešinti nepajėgi. Tam pasipriešinti gali tik valstybė.
Turim panaudot valstybės galias, bet tam reikia privačios iniciatyvos. Valstybė be žmonių neveikia.
Kol Vyriausybės programoje, kol dviejų svarbiausių ministerijų – Kultūros ir Švietimo – strateginiuose planuose neatsiras sąvoka “lietuvių tautinė tapatybė”, kol neatsiras struktūriniai padaliniai, tiesiogiai atsakingi už tai, kol tam nebus tiesiogiai skiriamos lėšos, tol nebus ir Gintaro kelio, nes jis lietuvių tapatybės dalis.
Bet, kad visa tai atsirastų, turi atsirasti suvokimas, kodėl svarbu išlikti lietuviais, kad išlikti, būti lietuviu svarbu ir, taip, naudinga dabar, ir tai svarbu ir naudinga ateityje. O, kad rūpėtų ateitis, turi rūpėti ir turi turėti palikuonių, gerbti savo tėvus, protėvius.
Žodžiu, patraukus siūlo galą “tauta yra svarbu”, išsirutulioja visa vertybinė visuma, kuriai taip nedera dabar paplitusi gyvensena ir nuostatos.
Valstybė yra jos žmonės ir institucinė bei teisinė sistemos. Žmonių valia per minėtas sistemas leidžia padaryti reikšmingus, valstybinio masto veiksmus. Žmonių valia be minėtų sistemų pasireiškia ribotai ir negali, pvz., pasipriešinti organizuotiems ir gerai finansuojamiems globalistų veiksmams.
Valstybė yra viskas, bet pati valdžia yra nepaslanki ir net nesuinteresuota tautos išsaugojimu. Paveikti ją ir įpareigoti vykdyt jos prievoles tautai žmonės turi mažai galių. Todėl ir turim bent pradžią padaryti patys. Tai vadinama pilietine visuomene, inteligentija, tautos atgimimo sąjūdžiu, laisvės kovomis…
Man regis, kad yra pakankamas akivaizdus Karnunto prie Dunojaus ir Kernavės prie Neries pavadinimų žodžių panašumas. Be to, ir Birštono pavadinimo kilmė visai gali būti aiškinama kaip su žodžiu gintaras (burštyn) susijusi. Tai sakytų, jog per Lietuvą galimai ėjo prekybos gintaru kelias į Rytus ( link Kaspijos, Juodosios jūtų). Taip pat gali būti, kad hunų Atilos tikslas buvo periimti gintaro prekybos kelių kontrolę tiek į Rytus, tiek į Vakarus (Viduržemio jūrą). Akivaizdu, kad iš Birštono į Kernavę gintaro kelias vedė per Aukštadvarį (senasis vardas Auštadvaris – reiškia kaip į Rytus esantis). Tad, ar ne su gintaro prekybos interesais gali būti susiję Aukštadvaryje ir Kernavėje aptikti hunų strėlių antgaliai. Tokiu atveju, atsižvelgus į minėtus faktus ir pasvėrus mintis apie tai, ar nebūtų tikslingiau Lietuvai kartu su Latvija ir Estija imtis Gintaro kelio į Rytus projekto darbų, ar ne didesnę naudą šalims duotų tai.
Skuti / Vilnai – visiškos spekuliacijos sąskambiais, netgi nepanašiais. Ir Gintaro kelias ėjo į pietus, o ne rytus.
Kernavę ir Karnuntą sieja keltų dievybė Karnunos, kuri mūsuose turi Kerniaus pavidalą
Kernavė yra baltiškos kilmės pavadinimas ir su jokiais keltais tai nesisieja.
irklaiarklys yra anlfabetas, kuris iš esmės neigia keltiškas įtakas baltams – nesieti jų Dievo Kernuno su mūsų Kerniumi – A.j.Greimo tema, tai reiškia būti dodeliu profanu analfabetu
> Arkliairklis
Ką pats sakai – man, manau ir daugeliui čia, yra ‘maskovslos praudos’ vietoje. Be to, tai rodo ir paties nei bū, nei mee nenusimanymą šiandieninėje kalbotyroje, taipogi esant be kultūros. Beigi, kaip atsakymą į mano mintis, tai laikau piktybiškumo reiškimą asmeniui, įžeidinėjimą (sovietiškai chuliganizmą) viešumoje.
Na, jei šiandieninė kalbotyra arklį kildina iš irklo, tai jai vieta šiukšlyne. Kartu su klišėmis apie kažkokias pravdas.
Akivaizdu, kad turint kiek nors gilesnių (ne primityvaus – pozityvistinio principo) kalbotyros žinių ir supratimo apie kalbos ir pasaulėžiūrų ryšį, jo senovę, tų žodžių galima giminystė negalėtų stebinti. Beje, ir stebina tai tik, va, jį.
Gilesnių? Kai rimtu veidu aiškinama, kad arklys nuo irklo, kai sūduvius aiškina visiškai skirtingai ir abu kartu visiškai laužtai iš piršto ir t.t. – apie kokį gilumą ir ryšį galima kalbėti?
Aukštadvaris, matote, nuo auštadvaris… visiška profanacija, neatsakingas pritempinėjimas, spekuliacijos.
‘Gintaras’, jei interpretuoti helėnų kalba, turi prasmę – ‘pagimdytas jūros bangų’
Tikrai įdomu. O kur tie hilėnai buvo?
ten kur GINEMO reiškė gimimą, o TARASO jūros bangavimą
o kur logika, kad tai helėniškos kilmės pavadinimas? Ar helėnai gyveno prie Baltijos jūros? Ne. Kaip tik helėnai galėjo perimti pavadinimą, atkeliavus pas juos gintarui.
O gintaro žodžio kilmė labiausiai tikėtina yra iš tų kalbų / kalbos, kuria kalbėję žmonės pirmiausia apsigyveno prie Baltijos jūros pietinio, pietrytinio, rytinio kranto po ledynmečio.
o kur logika, jei helėnai turėjo savo kolonijas Ponto pakrantėse – pvz. Olbija Odesos vietoje ir keliavo Dnipro – Dauguvos vandens keliu, kuriame gintaras buvo viena geidžiamų prekių. Kažkodėl helėnų ir baltų bronzos amžiaus juvelyrika labai panaši, o skitų savo esme zoomorfinė – visiškai kitokia
logika tokia – helėnai, pamatę pirmą kartą gintarą, būtų perėmę jo pavadinimą iš tų, iš kurių jie jį gavo, pamatė. Labai keista būtų atvirkščiai – baltai atgabena gintarą helėnams, anie jį pavadina savo vardu ir baltai meta velniop savąjį ir pradeda vadinti gintarą helėniškai.
Dėl nuolatinio vieno ir to paties asmens vykdomo užgaulaus įžeidinėjimo ad hominem arba asmeniškos neapykantos principu – skaitytojų žiniai dera pasakyti. Tai, kad Aukštadvarį dalis žmonių vadino Auštadvariu buvo rašyta sovietmečiu, regis, kalbos praktikos patarimuose. Tokiu atveju kito naudojimąsi tuo žinojimu išvadinti ‘visiška propanacija, spekuliacijomis’ gali tik visiškai toje srityje nenusimanantis arba priešiškai angažuotas žmogus. Tai, va, tokia gali būti demokratija portaluose žemos kaip turgaus bobelės kultūros atveju. Belieka jos nepaisyti, to linkėčiau visiems tokiais atvejais.
o paties “maskovskaja pravda” – tai ne užgauliojimas? kaip šauksi, taip ir atsilieps.
O dėl Aukštadvario – tai, kad gal jį kas vadino Auštadvariu, dar nereiškia, kad tai galima pritempti prie to, kad ten iš Birštono į rytus pro Au(k)tadvarį gabentas gintaras ir pavadinimas su tuo susietas. Čia yra visiškas pritempinėjimas.
Nuo mezolito (VI tūkst. pr. m. e.) buvo pastoviai gyvenama Kernavės senovės gyvenvietė Pajautos slėnyje prie Neries. Bronzos amžiuje (I tūkst. pr. m. e.) į šiaurės rytus nuo gyvenvietės pradėti formuoti ir tvirtinti piliakalniai.
Logiška manyti, kad, jei tiek laiko buvo pastovi gyvenvietė, tai ir jos pavadinimas yra iš bent jau pastovios gyvenvietės radimosi laikų, t.y. pavadinimui Kernavė – 8 tūkst. metų. Kad pavadinimas kažin ar kažkiek keitėsi, rodo ir kitas tokios pačios darybos vietovardis – Sudervė.
Pavadinimas kildinamas iš archajiško, baltiškos kilmės žodžio “kerna”, etimologiškai siejamos su indoeuropiečių prokalbės šaknimi, reiškiančia kirtimą, pjovimą arba tai, kas yra nupjauta, nukirsta. Kita jo archajiška reikšmė, reiškianti augalo šaknį, pradžią ar kilmę.
“Karnunos” yra senovės keltų miškų, laukinės gamtos, gyvūnų ir vaisingumo dievas. Jo vardas kilęs iš keltų kalbos žodžio “karnon”, reiškiančio „ragas“ arba „antragis“.
Yra dar labai panašiai skambantis archaiškas žodis “karna”, kuris lietuvių kalboje reiškia medžio apatinę žievę arba plaušus.
Taigi, žodžiai skamba labai panašiai, tačiau reikšia skirtingus dalykus. Gali būti, kad tai ide- prokalbės bendras žodis, ilgainiui įgijęs skirtingas reikšmes. Žinoma, gerai pasistengus, galima rasti sąsajų tarp šaknų, kurios maitina, teigia gyvastį ir vaisingumo (derėjimo, gausos). Tai patvirtintų bendrą to žodžio kilmę.
Tačiau manyti, kad prieš 8 tūkst. metų Kernavė buvo įkurta baltų įtakojant juos keltams, o gal net pačių keltų ir dar manyti, kad tai neatsitiktinai, o per tiesioginę sąsają tarp Karnunto ir Kernavės – gal vis tik pernelyg toli nuo sveiko proto.
Vėlgi, nėra nustatyta, kad pro Kernavę (kaip ir pro Birštoną bei Au(k)štadvarį) ėjo gintaro kelias. Juo labiau į Karnuntą. Tad, netgi ir tuo laiku, kai jau prekyba vyko ir ryšiai buvo, teigti apie tiesioginę Karnunto ir Kernavės sąsają pagrindo nėra. Ir juo labiau teigti, kad tai tiesioginė pavadinimų sąsaja.
Gintaro kelias, manau, prasidėjo Semboj, gal apėmė ir Rusnę. Kažin ar ir Kernavę, kad ir kokia ji sena.
O dėl Auštadvario – dvaro rytuose, kur saulė aušta.
Birštonui jis taip toje pusėje. Bet Trakams, pvz., jis priešingoje pusėje. Tokį pavadinimą jis galėtų įgauti, jei būtų pačiame rytiniame kažko pakraštyje, už kurio prasidėtų kitas pasaulis. Pvz., ties juo baigtųsi baltų žemės ir toliau į rytus jau būtų svetimi kraštai. Bet taip nėra. Taigi, jokia logika paaiškinti, kodėl tas vietovardis yra dvaras rytuose, kur aušta, negalima.
Pvz., taip pagrįsti gotus (getus) galima. Rytiniai, t.y. Ostro, t.y. Aušros (Auštros) gotai / getai. Ir Vakarų / Ves gotai / getai.
Todėl ir sakau, kad klaikios spekuliacijos. Kaip sakoma “girdėjau, kad skamba, bet nežinau, kur”.
,,Kažkodėl helėnų ir baltų bronzos amžiaus juvelyrika labai panaši, o skitų savo esme zoomorfinė – visiškai kitokia”(kęstutis k.urba).
Tokiu atveju iš esmės yra pamato lietuviškąją (baltiškąją) kultūrą Europoje (Lietuvoe, Graikijoje) laikyti nuo ledynmečio – šiauriška (turinti bendrumo su sarmatais), o keltiškąją – kaip atneštą iš Azijos – Rytų (turinti bendrumo su skitais).
Man, kai susiduriu su kvailybe, prabyla senolių išmintis – ‘duok durniui kelią’…, taigi – nesileisk į bergždžias kalbas. Tad, taip ir tenka daryti šuo atveju. .
Kažin, kaip atrodo duoti kelią sau?
Nėra kitos dorybės, kaip nemenkinti kitų.
> ?
Durnystėms išimčių nedarau, – ‘duodu kelią’.
Tirti praeitį reikia, bet dabartis lietuviams Lietuvoje rūsti- net Lietuvos Konstitucija ir Valstybinės kalbos įstatymas galimai nepadeda apginti lietuvių kalbos Lietuvoje :
” TV3 naujienos > Lietuva > Kriminalai Valstybinei kalbos inspekcijai – teismo kirtis: galutinai pralaimėjo kovą dėl dvikalbių užrašų Vilniaus rajone 2026-09-02 16:28 / šaltinis: BNS Pridėkite tv3.lt kaip pageidaujamą šaltinį „Google“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) trečiadienį iš esmės atmetė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) skundą dėl dvikalbių lentelių su kaimų pavadinimais Vilniaus rajone…”
| Visą straipsnį galite rasti: tv3.lt/naujiena/lietuva/valstybinei-kalbos-inspekcijai-teismo-kirtis-galutinai-pralaimejo-kova-del-dvikalbiu-uzrasu-vilniaus-rajone-n1548406
>Visiems
Citata: “Gintaro kelio istorija neturėtų baigtis pasakojimu apie gintaro gabalėlį, nukeliavusį nuo Baltijos iki Romos”, – logiška, nes šio kelio saugumą saugojo “Laisvės karys” (paminklas, stovintis Kauno senamiestyje (kn. ‘Ist par. į Lietuvą’, p. 84). Jo ryšį su aisčiais liudija “Aisčių pėdos”, įspaustos aikštėj Vilniuje prie Gedimino kalno (paveikslas pateiktas šalia “Laisvės kario” p. 84). Svarstant klausimą, dera priminti, jog Žalgirio mūšio metu 1.410 m. visame žemės rutulyje gyveno vos 425 milijonai gyventojų (p. 84, skaičius paimtas iš WORLD ATLAS, Kingfisher, London/2003). Pagarbų Žalgirio mūšio laimėtojo LDK Vytauto monumentą su karališka karūna ir kryžiumi, kurie “atkeliavo” GINTARO KELIU iš Romos, galima pamatyti Laisvės alėjoje šalia Kauno savivaldybės rūmų. Pažymint kartu, jog natūroje Vytautas Vilniuje buvo įsteigęs Vyskupiją (vokiečių istorikas).
>taiva
Niekaip nesuprantu: kaip Vilniuje galėjo būti įteisinti ir krikščioniškos Lenkijos užrašai, jeigu Vilniuje anksčiau už Lenkiją įsigalėjo krikščionybė su lietuviškais (lietuvių kalba yra senesnė už sanskritą) užrašais (žr. >Visiems). Lenkijos pavyzdžiu sekant, užrašų pagal gintaro kelią dabar ims reikalauti Italija, Graikija, Ukraina, Rusija ir t. t. Na nežinau, kokio dydžio reikės mums skydų tokiems užrašymams. O, ką bešnekėt apie ateivius iš Skraidančios lėkštės, jeigu jie išlips iš balto ‘bliūdelio’ kuris užfiksuotas viršum Šatrijos kalno 2021 m. rugsėjo 10 d. 81 – ame puslapyje? (“Istorija pareinant į Lietuvą”, Klaipėdos universiteto leidykla/2023. Knygą galima įsigyti firmoje “Patogupirkti.lt” už 25 Eu.). Kiek kalbų bus pas juos?
>taiva (tęsinys)
O, kur dar Sniego žmonių (angl. Bigfoot) buvimo fiksavimai (pėda Mikytuose, Pėda Molėtų rajone, pėdos Himalajuose knygoje “Istorija pareinant Lietuvą” p. 63) pas mus ir pasaulyje? Ir, jeigu jie pareikalaus gyvenviečių užrašų pas mus jų kalbomis, tai kokio aukščio ir pločio turės būt informaciniai skydai? Jeigu privažiavai, užsienieti, turėsi tada išlipti, persėsti į malūnsparnį, skydą apskristi, rasti pavadinimą sava kalba, nusileisti žemyn į automobilį ir važiuoti toliau. Gal, manot, kad reikės jums už tai kiek mokėti? Tai jau ne, kadangi už tai sumokės LVAT. Bet užtrukti jums tai ilgai reikės, brolyčiai, įvažiuojant į Vilnių, Alytų, Kauną, Klaipėdą, Kalvariją, Marijampolę, Šiaulius, Kėdainius (geografinis Lietuvos centras), Kudirkos Naumiestį ir t. t., nes tamstoms norimų miestų pavadinimai jūsų kalba bus parašyti aukštai. Lengviau tai bus Skraidančių Lėkščių objektų klientams, nes kalbinį skydą apskris jie žaibo greičiu. Bet žemiečiams žmonėms užtruks tai labai ilgai, todėl reikės apsistoti prie skydo apačioje su pernakvojimu. Nieko tokio: už viską sumokės Lietuvos LVAT. Va tep!
O gal pirmiausia atkurkime Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ? Ir tik tada kalbėkime visomis tomis Alko temomis ….
N sapnuok..