Mes, lietuviai, stebėtinai gabūs iškasti ką nors neigiamo apie žmogų, jeigu jis – ne mūsų komandoje. Priešingai, savo komandos nariams esame pabrėžtinai atlaidūs, kai jie apsišiukšlina. Tai rodo grįžimą į gentinę-klaninę visuomenę, kuriai toli iki konsoliduotos tautos. Trūksta supratimo apie bendrą komandą – Lietuvą.
Dar sovietų laikais vaikų darželyje vykdavo žaidimas: mūsų stalas laimėjo. Taip šaukdavo darželinukai, pirmieji suvalgę šeimininkutės paruoštus pietus. Tai primena dabartinių alternatyviųjų partijų vadukus, kurie stebi sisteminėse partijose vykstančius pokyčius, suprasdami, kad kai kas gali įgyvendinti jų politiką be jų. Savanaudiškas partinis interesas keliamas aukščiau deklaruojamų idėjų, kurios tokiems tėra instrumentai.
Panašumas glūdi ne tik tame, jog dažnos alternatyvios partijos aktyvas tilptų už vieno didesnio stalo. Esmė ta, kad šios užstalės erdvė ir yra suvokiama kaip Lietuva. Visa kita Lietuva turi atsiversti, atšliaužti keliais ir pabučiuoti sandalą vieninteliam tikrajam vadui ir gelbėtojui. Priešingu atveju tai visai ne Lietuva. Nes kas yra Lietuva, žino tik vadukas ir gelbėtojas su savo ištikimąja užstalės gvardija.
Vyresni lietuviai dar atsimena karus tarp kaimų, o vėliau – ir tarp miestų kvartalų. Šie karai dabar perkeliami į politiką. Provincija prieš sostinę ir atvirkščiai. Kai kas kalba apie dvi Lietuvas, kai kas jų įžvelgia dar ir gerokai daugiau. Iš dalies tai – demokratijos kaina: kiekvienas gali turėti savo tautos ir valstybės viziją.
Natūralu, kad viena vizija prieštarauja kitai ir kad priešingos pozicijos atstovas laikomas priešininku. Problema ta, kad vieni kitus priešais laiko panašių arba net identiškų pozicijų šalininkai. Tai rodo viena: idėjos jiems nėra tikslas, o tiktai priemonė, siekiant daug primityvesnių tikslų: valdžios, įtakos, galios.
Partines, regionines, socialines priešpriešas dar papildo religinės. Vietoje garbingos ir atviros diskusijos tarp skirtingų religijų matome bandymus grįsti savo religijos teisingumą politine jėga. Lyg Dievas būtų toks silpnas, kad jam reikėtų politikų užtarimo. Nukenčia tiek politika, tiek religija. Politikoje mažėja demokratijos, religijoje – autentiškumo. Asmeninį ryšį su Dievu keičia politinė konjunktūra ir prisitaikymas prie stipresnio.
Naujas lietuviškas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ perkūrė sovietų laikų „Tado Blindos“ pasakojimą. Ponai ir liaudis susivienija, suvokę lietuviai esą, įsisamoninę, kad ne jie vieni kitiems priešai, priešai – maskoliai. Šiandien, iš vienos pusės grasant Rusijos imperializmui, iš kitos – Vakarų globalizmui ir leftizmui, tautos vienybė įgauna ypatingos reikšmės. Neatsižvelgę į tai liksime tik statybine medžiaga svetimam galios rūmui.
Nėra prasmės kviesti vienybei priešingų Lietuvos ir pasaulio vizijų atstovų. Čia nėra apie ką vienytis. Bet, pasak apklausų, didžioji lietuvių dalis pasisako už lietuvišką Lietuvą, prigimtinę šeimą ir Tautų Europą. Tai – didžiulis lietuvių tautos potencialas, šiandien suskaldytas į atskiras ir tarpusavyje supriešintas gentis. Priešas supranta šį potencialą ir jo bijo. Todėl daro visa, kad lietuvių dauguma laikytų vieni kitus priešais.
Tauta nėra vienalytis darinys. Vargu, ar kada tokia buvo ir vargu, ar kada nors bus. Joje buvo ir bus įvairių genčių. Esminis klausimas – ar šios gentys pajėgs susivienyti apie bendras idėjas ir idealus. Lietuvos valstybės vienytojas Mindaugas turėjo savo receptą kunigaikštukams, kurie vengė vienytis. Vargu, ar šį receptą galima pritaikyti demokratijos sąlygomis. Dabar sprendžia ne valdovas, o tauta. Bet ar tapsime tauta?
Yra būdas ja tapti. Tam reikia pasiųsti asmeniniais ir grupiniais interesais besirūpinančius vadukus šunims šėko pjauti. Vienijantis apie idėjas ir lyderius, kuriems svarbiausia – idėjos. Visi giedame Tautinę giesmę, kuri baigiasi žodžiais: vardan Tos Lietuvos vienybė težydi! Kai įsisąmonsinime šiuos žodžius, išauš nauja era. Tautos ir valstybės era. Genčių epocha baigėsi sulig ankstyvaisiais viduramžiais. Nėra jokio reikalo į ją grįžti.
Yra daug Lietuvos vardo kilmės versijų. Nežinia, ar istoriškai tiksliausia, bet vertybiškai teisingiausia versija – kad Lietuva reiškia sulietą, suvienytą, sutelktą genčių sąjungą. Mums šiandien yra, apie ką lietis. Apie konservatyvią, tautišką klasikinės doros ir darnos idėją. Apie bendruomenių bendruomenę. Tad ženkime lemtingą žingsnį. Nuo genties prie tautos. Prie valstybės. Prie Lietuvos. Težydi vienybė. Vardan Tos.
Autorius yra istorikas ir politologas
Betgi vienybė, vienijimasis gali vykti ir vienijantis apie vadukų durnumą telkiantis tokio paties išmanymo žmonėms, gyvenantiems demokratinių principų tvarkoje. Ką dabar ir turime gyvenime. Tokiu atveju gal protingiau būtų raginti ne vienytis, o pirmiau ieškoti galinčio vienyti asmens ar kelių asmenų ir imtis jų iškėlimo į viešumą ir valdžią aplink jį (juos) susivienijusiai Lietuvai valdyti. Dabartinis demokratiškas partinis valdymo principas yra grįstas siauru primityviu savanaudiškumu, todėl tautiškesnių tikslų, iškilesnių idėjų turintiems asmenims jose ne vieta. Apačios pačios vienytis ima tik gilios krizės, visuotinio pakrikimo atvejais. Taigi, kad susivienijus, ieškotini ir keltini į viešumą tai gebėsiantys atlikti asmenys.
Kas dėl Lietuvos vardo tai tikrai jis ne Mindaugo laikais atsirado, tai žemių (teritorijų) prie Leitos (Litos) upės vardas, Mindaugo laikais tapęs ir jo karalystės vardu. Bene svarbiausia, kad taip įvyko, yra tai, kad lietuviai (baltai kaip senųjų laikų visuma) nuo mitinių laikų savo gyvenimą tapatinosi su vandens, upių, tekančio, lietaus vandens kaip fizinio kūno, reiškinio ypatumais.
Laiške popiežiui Mindaugas pasirašo Rex Lektovian.
Šaknis lak-/lek-, esanti titule “Rex Lektovian”, taip pat yra vandenvardžių pavadinimuose – ežerai Lakajai, upė Lakaja, latvių Laka, Reino intakas Lek, be to, lot. lacus, angl. lake – “ežeras”. Tačiau neatmestina, kad “Lektovian” šaknis gali būti siejama ir su žodžio lokys, laukas šaknimis, taip su lot. locus – “vieta” ir žinant, kad žemaičių istoriniu simboliu yra lokys, meška, tai yra pagrindo manyti, kad Mindaugo pasirašymas titulu “Rex Lektovian” dabartiškai reiškė “Žemaičių arba Vietinių (vėliau suslavinant -“tuteišių”) karalius”. Tas rodytų, kad Mindaugo laikais gyventojai Lietuvoje vadinosi dviem vardais – senoviniu- lietuvių ir vėliau atsiradusiu žemaičių/vietinių vardu, iš kurio slavėjant išsiverstas į pavadinimą “tuteišis”.
Kai kurie žmonės turi atsakymą dar nė nepaklausus.
Tuteišiais vadinami Pietryčių Lietuvos slavai, kurie kalba ,,pa prostu’’ – tokia savotiškai susiformavusia tarme, kurios žodžiai yra sudaryti iš baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų.
Eilinį kartą Mariui visa širdimi pritariu.
Nebent pridurčiau, kad vieno iš seniausių indoeuropiečių sakralinės literatūros šaltinių, senovės indų „Rigvedos“, paskutinysis himnas vadinamas Vienybės himnu ir trijose savo „šliokose“ (dviejų ilgų eilučių posmuose) įvairiomis kombinacijomis rutulioja vis tą patį vieną priesaką: sueikite, susitarkite, vienykitės!
Po galais, penki tūkstančiai metų praėjo, o vis tas pats!
+++
M. Kundrotas: “Lietuva reiškia sulietą, suvienytą, sutelktą genčių sąjungą”.
Kokiu būdu dzūkų, žemaičių ir suvalkiečių, siekiant pozityvaus rezultato, gentis reikia vienyti į sutelktą genčių sąjungą, parodyta 2-jų dalių knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” e – formato su USB raktu (kišama į kompiuterio lizdą) gentinio valdymo paeiliui Lietuvai grafike. Ten, paisant evoliucinio pagal gentis valdymo dėsnių, paskaičiavus, parodyta, jog mūsų valstybei raktinėse pozicijose šiandien turėtų vadovauti etniniai žemaičiai, padedant, suprantama, iškilesniems kitų dviejų genčių žmonėms). Su tuo, tačiau, geranoriškai turi sutikti nueinantys nuo vadovavimo arenos vidurio aukštaičiai, taip pat silpniausi šiuo metu esantys gentiniai dzūkai. Kiekvienai genčiai, (e-formatas, skyrius “Evoliucijos dėsnių paisymas”, p. 38), jeigu ji tuo metu būtų smūgyje, vadovavimui skiriamas 1.500 metų laiko tarpas. Knygą, kurią 2023m. gruodyje išleido Klaipėdos universiteto leidykla, galima įsigyti internetiniu adresu “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt”. Kaina, kartu su jos pristatymu į artimiausią paštomatą per 48 val., jos yra 24,99 Eu. Sėkmės, žemaičiai!
Parašiau ir laukiu awaiting’e.
O jums neatrodo, jog visos bėdos pareina iš tų laikų, kai senbuvių gentys buvo lydomos ir liejamos į Lietuvą labai kruvinu , brolžudišku būdu ? Tiek Mindaugo Lietuvoje, tiek Landzbergio tvartelyje , lemiama vaidmenį atliko Vakarai. Tada Jėzuitai, dabar globalistai. Tai kas begali išgelbėti Lietuvą ? O kas Lietuvoje beliko gelbėti ? Ar ji beturi nors vieną nepriklausomos ir laisvos valstybės bruožą? Gal galit kas įvardinti ?