M. Kundrotas. Pripažinti Romuvą – krikščioniška, tautiška ir demokratiška

Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.

Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Galėjo dar pasiūlyti kreiptis į musulmonų muftiatą. Nuo kada vienos religijos teisę būti sprendžia kitos religijos institucijos? Nežinotum, kad šis asmuo – patyręs demagogas, pagalvotum, kad visiškas idiotas. Kažkodėl, sprendžiant abortų ar socialinių lyčių klausimus, pagaliau – socialinę politiką, apsieinama be Vyskupų konferencijos, kuri rastų, ką pasakyti.

Pradėkime krikščioniška pozicija. Nuoseklaus krikščionio požiūriu krikščionybė yra daugiau, nei vienintelė teisinga religija, tai – apskritai vienintelė religija tikrąja šio žodžio prasme. Išvertus iš lotynų kalbos religijos sąvoka reiškia ryšio atkūrimą. Praeityje žmonės prarado ryšį su Dievu ir jį reikia atkurti. O šį ryšį atkuria vienintelis asmuo, jungiantis dieviškumą ir žmogiškumą – dievažmogis Jėzus Kristus. Bet ar tai reiškia, kad kitiems žmonėms turi būti draudžiama religiją suvokti kitaip? Jokiu būdu. Jei Dievas norėtų atimti iš žmogaus laisvą valią, Jis galėtų tai padaryti be žmogiško įsikišimo.

Senojo Testamento laikais iš tiesų būta religinės prievartos. Apie Mozės įstatymą, pagal kurį senovės judėjai taikė šią prievartą pagonių atžvilgiu ir net juos naikino, Jėzus pasakė, jog šis įstatymas duotas dėl žmonių širdies kietumo. Jei žmonija būtų seniau pribrendusi Naujajam Testamentui, vargu, ar būtų reikėję Senojo. Naujajame Testamente nėra jokios religinės prievartos, išskyrus pranašystes apie ateitį. Ateis laikas, kai į Žemę grįš pats jos valdovas Jėzus ir sukurs čia Dievo karalystę, kur visi bus įpareigoti garbinti tikrąjį Dievą. Bet ši karalystė bus sukurta be žmogaus pagalbos. Istoriškai visi žmonių bandymai kurti Žemėje rojų baigdavosi pragaru.

Dabar gyvename laikotarpiu, kurį krikščionių teologai vadina Malonės epocha. Tai jau nėra Senosios Sandoros laikai, kai žmonės vieni kitiems taikė religinę prievartą. Ir tai dar nėra Dievo karalystės laikai, kai pats Dievas įpareigos visą žmoniją išpažinti vieną tikėjimą. Šiais Malonės laikais visi žmonės turi laisvę rinktis, o kas klysta tikėjimo klausimais, atsakys tik Dievui. Valstybės reikalas – prižiūrėti ir ugdyti žmonių moralę, tvarkyti teisės, ūkio, socialinius klausimus, tarptautinius santykius. Religija yra žmogaus ryšys su Dievu arba Dievais. Jokiam kitam žmogui nėra suteikta teisė kištis į šiuos santykius, juo labiau jie išeina už valstybės kompetencijos ribų.

Dėl šių priežasčių krikščioniška yra suteikti visiems tikėjimams laisvę, o jų bendruomenėms – lygybę įstatymų atžvilgiu, išskyrus tokius tikėjimus, kurie akivaizdžiai skleidžia amoralumą, kenkia žmogaus orumui ar žaloja jo sveikatą. Jei pats Dievas suteikia žmonėms tikėjimo laisvę, kas gi yra žmogus, kad pretenduotų į aukštesnę kompetenciją, nei priklauso Dievui? Tokia pozicija reiškia puikybę, o tai krikščionybėje – viena didžiausių nuodėmių.

Tautiniu požiūriu, šalia rūpesčio dora, žmogaus orumu ir sveikata, atsiranda dar vienas kriterijus – rūpestis tautine bendruomene ir jos tapatybe. Čia po filtru patenka tikėjimai ir bendruomenės, kurios skatina tautų maišymąsi ar apskritai atmeta tautinę tapatybę. Iš Lietuvoje veikiančių bendruomenių tuo galima apkaltinti tik munistus. Moralės požiūriu atmestini visų krypčių satanistai ir Ošo centras su savo seksualinių orgijų praktikomis. Sveikatos požiūriu abejonių kelia scientologai, dar veikiantys kaip Dianetikos centras.

Tautiniu požiūriu tiesiog keista, kad Lietuvoje valstybės pripažinimas suteiktas judėjų ir musulmonų bendruomenėms, o baltų tikėjimo bendruomenė ilgus dešimtmečius palikta už pripažinimo ribos. Romuva ir jai giminingos baltų tikėjimo bendruomenės labiau, nei kitų tikėjimų bendruomenės atskleidžia lietuvių tautos tapatumą. Nors kai kurie baltų tikėjimo atstovai stokoja sveikos tolerancijos kitiems tikėjimams, įskaitant krikščionybę, tačiau tuo pačiu tenka kaltinti ir kai kuriuos krikščionis. Pasitaiko, kad baltų tikėjimo atstovai tapatina savo tikėjimą su pačiu tautiškumu, kas yra diskutuotina. Bet jie turi teisę manyti vienaip, o kitų tikėjimų atstovai – kitaip.

Tauta yra bendruomenė, telkianti įvairių tikėjimų tautiečius, įskaitant laisvamanius ir net bedievius. Tikėjimas ir tautiškumas nėra tapačios kategorijos, bet jos persidengia: pavyzdžiui, lietuvis gali būti krikščionis arba pagonis, o krikščionis gali būti lietuvis arba lenkas. Istoriškai susiklostė taip, jog daugumą lietuvių tikinčiųjų sudaro krikščionys, o konkrečiau – katalikai, bet vargu, ar šio tikėjimo atstovai turėtų pretenduoti į tikėjimo monopolį. Jei kas apskritai turėtų tokią teisę tautiškumo požiūriu, tai tik baltų tikėjimo bendruomenės, nors ir tai būtų abejotina: juk Lietuvos kūrėjų ir kovotojų gretose – daugybė skirtingiausių tikėjimų atstovų ir visus juos jungia Lietuva.

Demokratijos požiūriu tikėjimo laisvė ir piliečių lygybė įstatymų atžvilgiu yra kertinės vertybės. Iš tiesų jau Konstitucijos kūrėjai nusižengė šiems principams, išskirdami devynias tradicines bendruomenes, o Konstitucinis teismas – amžiams įtvirtindamas jų sąrašą ir jo ribas. Tiesa, praktiniu požiūriu situaciją šiek tiek keičia antrinis – pripažintų religinių bendruomenių statusas. Pripažintos bendruomenės, kaip ir tradicinės, turi teisę registruoti santuokas ir mokyti tikybos pasaulietinėse mokyklose. Vis dėlto skirtumas lieka: tarp pripažintų ir kitų religinių bendruomenių. Pastarosioms šios teisės užgintos.

Iš tiesų kiekviena registruota religinė bendruomenė turi būti valstybės pripažinta. Pats registravimo faktas logiškai turėtų reikšti pripažinimą. Nėra pagrindo baimintis saujelės destruktyvių kultų ar sektų, nes jų problema puikiausiai išsprendžiama registracijos būdu. Neregistruoti organizacijų, kenkiančių žmogaus moralei, orumui ar sveikatai, o taip pat – išregistruoti jau registruotas tokio pobūdžio organizacijas yra valstybės teisė ir pareiga. Nesvarbu, ar šios organizacijos būtų religinės, ar politinės, ar veiktų kokiais nors kitais pagrindais. Šia prasme nėra skirtumo, ar už registracijos ribų liktų kokia nors Gėjų lyga, ar Ošo centras.

Romuvos pripažinimas taps švente visiems tikriems tautininkams ir demokratams, įskaitant krikščionis. Lieka viltis, jog pradėtas teisinis pripažinimo procesas bus sėkmingai užbaigtas. O politikams krikščionims belieka priminti šalis, kuriose jų tikėjimo bendražygiai persekiojami arba varžomi, pirmiausiai – islamistines ir komunistines šalis. Verkšlenant dėl šių persekiojimų ir varžymų būtų tiesiog veidmainiška savoje šalyje taip elgtis patiems kitų tikėjimų žmonių atžvilgiu. Jei smerkiame diktatūras kitur, pirmiausiai patys turime tapti žmogaus teisių ir laisvių pavyzdžiu. Ne iškreiptos liberalios ar marksistinės tolerancijos moraliniam blogiui, bet tikrųjų teisių ir laisvių.

Norėtųsi tikėti, kad Romuva bus pripažinta, o laikui bėgant sulauksime dienos, kai apskritai bus panaikintas klerofašistinis religinių bendruomenių skirstymas į pripažintas ir kitas. Tik tada Lietuva taps laisva ir vieninga, kai joje bus vienodai gerbiami visi dori tautiečiai ir piliečiai.