Pastarasis atvykėlių musulmonų ir baikerių konfliktas Kaune, pagarsėjęs kiaulės galvos panaudos visai ne pagal jos paskirtį akcija bei sureikšminta žinia, kad Vilniuje sudegintas Koranas, turi tą pozityvų momentą, kad jeigu valdžia nesiima tinkamai spręsti atvykėlių problemas, tai jų imasi ir vietinė grupuotė, ir LRT forumas su Edmundu Jakilaičiu, apdairiai pasikvietęs keletą ekspertų ir politikų.
Kadangi kai kurie itin svarbūs momentai liko nepastebėti, tai vėl tenka „aštrinti plunksną“ ir bandyti į tai atkreipti malonių skaitytojų dėmesį. Juolab verslui labai rūpi turėti pigios atvykėlių darbo jėgos, o politikai bando žvelgti plačiau ir toliau.
Ar islamas nėra karingas?
Istorinės perspektyvos šaltiniai ir atskiros studijos duoda vienareikšmį atsakymą. Koranas bando reguliuoti, ir, iš tiesų, atlieka vidinį musulmonų moralės ir doros palaikymo vaidmenį, tačiau ir ši religija, kaip opiumas valdingai ir karingai jos išpažintojų daliai pasitarnavo ir Šventuose karuose – džihaduose, kuriuose stipriai išsiplėtojo musulmoniškos teritorijos.
Islamas atsirado VII a., arabų bendruomenėje, prasidėjo konfrontacijos su krikščionybe ir netrukus – 711 m. musulmonų kariuomenė persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir nugalėjo Vestgotų karalystę. Didžiojoje Pirėnų pusiasalio dalyje buvo įkurta musulmonų valdoma teritorija, vadinama Al-Andalusu ir atsirado Maurų kultūra.
Musulmonų valdžia Ispanijoje tęsėsi beveik aštuonis šimtmečius, iki ispanų kariuomenės įvykdyto Granados užėmimo 1492 m.
Vyko ir nuožmus musulmonų susidūrimas su kryžiuočiais Palestinoje (1095–1291 m.). Kryžiaus žygiai į ten prasidėjo po popiežiaus Urbono II kvietimo 1095 m., siekiant užimti Jeruzalę ir Šventąją Žemę. Po Pirmojo kryžiaus žygio, kuriame buvo išžudyta daug musulmonų ir žydų buvo įkurtos kryžiuočių valstybės, tarp jų ir Jeruzalės karalystė.
XII a. pabaigoje musulmonų valdovas Saladinas sutriuškino kryžiuočius prie Hatino ir susigrąžino Jeruzalę. Galutinai kryžiuočių valdos Palestinoje ir Levante žlugo XIII a. pabaigoje, o mums tai svarbu dėl pasikeitusios kryžiaus žygių krypties ir Prūsijos likimo.
1453 m. Osmanų sultonas Mehmedas II po Konstantinopolio apgulties užėmė miestą. Šis įvykis laikomas Bizantijos – Rytinės Romos imperijos pabaiga ir vienu svarbiausių Europos bei Artimųjų Rytų istorijos lūžių. Konstantinopolis tapo Osmanų imperijos sostine, vėliau žinoma kaip Stambulas.
1683 m. Osmanų kariuomenė apgulė Vieną, siekdama plėsti savo įtaką Vidurio Europoje, tačiau rugsėjo 12 d. jungtinė krikščionių kariuomenė, vadovaujama atskubėjusio Lenkijos karaliaus Jono III Sobieskio, sumušė osmanus.
Ši pergalė laikoma svarbiu lūžiu, sustabdžiusiu osmanų ekspansiją į Europą ir pradėjusiu jų galios silpnėjimą regione, tačiau Bosnija ir Hercegovina, Albanija ir, ypač, Kosovas iki šiol tebėra musulmoniški kraštai.
Osmanų imperija su Antantės valstybėmis po arabų sukilimų I pasaulinio karo pabaigoje 1918 metais pasirašė Mudroso paliaubas, kurios faktiškai įteisino imperijos suirimą
Vakarų naftos kompanijų skverbimasis į arabų valstybes praėjusiame amžiuje buvo tiesioginė automobilizmo ir platesnės industrializacijos pasekmė – augantis paklausos spaudimas privertė ieškoti naujų, pigių ir gausių naftos šaltinių.
Šis procesas, prasidėjęs koncesijomis Persijoje ir Persijos įlankoje, palaipsniui virto sudėtinga geopolitine sistema, kurioje susipynė privatus kapitalas, valstybių interesai ir kolonijinio paveldo liekanos. Ilgainiui ši sistema sukėlė regiono valstybių pasipriešinimą, vedusį prie naftos verslovių nacionalizacijos ir naujos pasaulinės energetikos tvarkos, kurios pasekmes jaučiame iki šiol.
Detaliau tai atrodo taip: iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir po jo susiformavo neformalus septynių didžiųjų kompanijų kartelis, istorikų vadinamas „septyniomis seserimis“ – tarp jų „Standard Oil“ palikuonys, „Royal Dutch Shell“, „Anglo-Persian“ (BP) ir kitos. 1928 m.
Škotijoje sudarytas Achnacarry (arba „As-Is“) susitarimas iš esmės įtvirtino šių kompanijų susitarimą nekonkuruoti dėl rinkos dalies ir palaikyti stabilias kainas – praktika, kuri veikė dešimtmečius ir leido Vakarų kapitalui išlaikyti kontrolę virš arabų pasaulio naftos gavybos, perdirbimo ir kainodaros, nepaisant to, kad ištekliai fiziškai priklausė vietos valstybėms.
1960 m. įkurta OPEC (Naftos eksportuojančių šalių organizacija) tapo instrumentu, per kurį arabų ir kitos naftą turinčios valstybės palaipsniui perėmė kontrolę iš Vakarų kompanijų – šis procesas kulminaciją pasiekė 1970-aisiais, kai daugelis valstybių nacionalizavo savo naftos pramonę, o 1973 m. naftos krizė parodė, kad galios balansas pasaulinėje naftos rinkoje pasikeitė iš esmės.
Arabų pasauliui atsikovojus pozicijas naftos verslovėse, pusantro tūkstančio metų trunkančių konfliktų tarp islamo ir krikščioniškų vakarų valstybių ašis nuo ekonominės pakrypo į religinę – kultūrinę plotmę.
„Al-Qaeda“ išpuolis rugsėjo 11-ą, „Hezbollah“ ir „Hamas“ kova Artimuosiuose Rytuose, nacionalinio išsivadavimo judėjimas Afganistane – Taliban, ISIS kova Sirijoje ir už jos ribų, tai tik dalis skaudulių, kuriuose persipynė ir Izraelio bei didžiųjų karinių sąjungų – NATO ir sovietinio, galiausiai patyrusio žlugimą, Varšuvos bloko interesai bei intrigos.
Deja, islamiškojo terorizmo reiškinys Europoje per pastaruosius kelis dešimtmečius paliko gilius pėdsakus visuomenės saugumo, politikos ir kasdienio gyvenimo srityse. Tokių atakų vykdytojai taikė įvairias taktikas – nuo kruopščiai suplanuotų koordinuotų sprogdinimų iki individualių, mažai pasirengimo reikalaujančių išpuolių naudojant kasdienius įrankius.
Labai nemaloniai nuskambėjo prieš keletą metų TV rodyti reportažai iš naujametinės nakties šventimų Vokietijoje, kai miniose gatvėse buvo užpuldinėjamos moterys, švaistytasi peiliais, tačiau tai tebuvo tik „viršūnėlės“, gausiuose teroristiniuose su radikaliuoju islamu siejamuose išpuoliuose.
a) Sprogdinimai ir šaudymas
Didelio masto išpuoliai, naudojant šaunamuosius ginklus ir sprogstamuosius užtaisus, reikalauja organizuoto pasirengimo ir dažnai būna nukreipti į masines žmonių susirinkimo vietas.
- 2004 m. Madridas (Ispanija): Vienas kruviniausių teroro aktų šiuolaikinės Europos istorijoje. Traukiniuose paslėpti sprogmenys nusinešė 191 žmogaus gyvybę, o šimtai buvo sužeisti.
- 2005 m. Londonas (Jungtinė Karalystė): Keturi savižudžiai sprogdintojai koordinuotai susiprogdino Londono metro traukiniuose ir autobuse. Žuvo 52 žmonės.
- 2015 m. Paryžius (Prancūzija):
- Sausio mėnesį įvykdyta ataka prieš satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją bei po to sekęs įkaitų grobimas žydų krautuvėje.
- Lapkričio 13 d. įvykdyti koordinuoti išpuoliai „Bataclan“ koncertų salėje, kavinėse ir šalia stadiono, per kuriuos žuvo 130 žmonių. Už šias atakas atsakomybę prisiėmė grupuotė „Islamo valstybė“ (ISIS).
- 2016 m. Briuselis (Belgija): Savižudžių sprogdinimai Briuselio oro uoste ir metro stotyje nusinešė 32 žmonių gyvybes.
- 2017 m. Mančesteris (Jungtinė Karalystė): Po pop muzikos atlikėjos koncerto atlikto savižudžio sprogdinimo Mančesterio arenoje žuvo 22 žmonės, tarp jų daug vaikų ir paauglių.
- 2020 m. Viena (Austrija): Ginkluotas užpuolikas Vienos centre nušovė 4 žmones ir keliolika sužeidė, kol buvo neutralizuotas policijos.
b) Automobilių panaudojimas prieš praeivius
Išplitus raginimams vykdyti „vienišų vilkų“ atakas, teroristai pradėjo naudoti sunkiasvores ar lengvąsias transporto priemones kaip ginklus prieš pėsčiuosius viešosiose erdvėse.
- 2016 m. Nica (Prancūzija): Liepos 14 d. Nacionalinės šventės metu sunkvežimio vairuotojas įsirėžė į minią vaikštinėjančių žmonių Promenadoje. Žuvo 86 žmonės.
- 2016 m. Berlynas (Vokietija): Gruodžio mėnesį pagrobtas sunkvežimis įsirėžė į Kalėdų mugės lankytojus, žuvo 12 žmonių.
- 2017 m. Londonas (Jungtinė Karalystė):
- Kovo mėnesį automobilis ant Vestminsterio tilto traiškė pėsčiuosius, o užpuolikas vėliau peiliu mirtinai sužalojo policininką.
- Birželio mėnesį ant Londono tilto mikroautobusas įsirėžė į pėsčiuosius, o iš jo išlipę užpuolikai puolė žmones peiliais.
- 2017 m. Barselona ir Kambrilis (Ispanija): Mikroautobusas įsirėžė į praeivius populiarioje Rambla alėjoje Barselonoje. Vėliau sekė kitas išpuolis pajūrio mieste Kambrilyje. Iš viso žuvo 16 žmonių.
- 2017 m. Stokholmas (Švedija): Sunkvežimis įsirėžė į pėsčiuosius prekybos gatvėje ir įvažiavo į prekybos centrą, žuvo 5 žmonės.
c) Žalojimai peiliais ir šaltaisiais ginklais
Pavieniai išpuoliai naudojant peilius ar kitus aštrius daiktus tapo viena dažniausių terorizmo apraiškų pastaraisiais metais dėl tokio pobūdžio atakų lengvo įvykdymo ir sunkios prevencijos.
- 2019 m. Londonas (Jungtinė Karalystė): Ant Londono tilto įvykdytas išpuolis peiliu per reabilitacijos renginį, per kurį žuvo 2 žmonės.
- 2020 m. Konflanas-Sent Onorinas (Prancūzija): Mokytojas Samuel Paty buvo nužudytas ir dekapituotas netoli mokyklos po to, kai pamokoje apie saviraiškos laisvę rodė karikatūras.
- 2020 m. Nica (Prancūzija): Užpuolikas peiliu įvykdė išpuolį Dievo Motinos bazilikoje, kur žuvo 3 žmonės.
- 2021 m. Kongsbergas (Norvegija): Asmuo, ginkluotas lanku, strėlėmis ir peiliu, atakavo žmones viešose vietose ir gyvenamuosiuose namuose; žuvo 5 žmonės. Iš pradžių policija teigė, kad išpuolis atrodė kaip galimas teroro aktas, tačiau vėliau labiausiai sustiprėjo versija, kad jo priežastis buvo psichikos liga.
- 2023 m. Arasas ir Briuselis:
- Arase (Prancūzija) mokykloje peiliu nužudytas mokytojas.
- Briuselyje (Belgija) ginkluotas asmuo nušovė du Švedijos futbolo sirgalius.
- 2024 m. Manheimas ir Solingenas (Vokietija):
- Manheime per renginį peiliu sunkiai sužaloti keli asmenys ir mirtinai sužeistas policijos pareigūnas.
- Solingene per miesto šventę peiliu nužudyti 3 žmonės, o atsakinga už išpuolį prisistatė „Islamo valstybė“.
Visa tai nuo mūsų buvo kaip ir toloka, neskaitant čečėnų kovotojų palaikymo mūsų politikos dešinėje bei buvusio Lietuvos karių kontingento Afganistane ir lietuvių kilmės žuvusiųjų prekybos bokštuose rugsėjo 11-ą ir mįslingai grėsmingų istorijų besirituliojusių apie kalėjimą Antaviliuose.
Atrodytų, kad Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai kitų metų pirmą pusmetį yra susidariusi neeilinė proga pradėti Vilniaus taikos procesą, kuris mažintų kilusias pusantro tūkstančio metų tvyrančias įtampas tarp krikščioniškojo ir islamiškojo pasaulio, tačiau ar būdami sau įprastiniuose geopolitinių nykštukų vaidmenyse mūsų politikai imsis tokio sudėtingo ir sunkaus gilių tarptautinių konfliktų išpainiojimo ir taikdario misijos, kuriai reikia ne tik šaltų protų, bet ir karštų širdžių.
Ir štai, rausiami urvai po „Kasčiūno tvora“ kartu su įtampą didinančia „pakišta kiaulė“ prie mečetės Kaune siunčia naują signalą Lietuvos gyventojams – jie jau čia.
Tuo pačiu ir didžiulį pavojų, nes įrašą apie baikerių išpuolį pažiūrėjo milijonas, ir ne tik Lietuvoje, todėl galima būtų susilaukti ir baisaus keršto, o islamisto marškinėliai su užrašu „911“ bei transliuota Vermachto dainuška verstų ieškoti atsakymo – kas tikrasis užsakovas?
Tampa įprastomis turkų kebabinės, statybų, transporto sektoriai užpildyti trūkstamos darbo jėgos, o man asmeniškai, netgi, teko nukentėti dėl libaniečio ne itin kvalifikuotai atliktos echoskopijos Santaros klinikose.
Kyla neatidėliotinas klausimas, kiek atvykėlių musulmonų yra Lietuvoje (uzbekų įregistruota apie 10 tūkstančių), įskaitant ir nelegalus, kurių vien Vokietijoje ten kylančios naujos politinės jėgos AfD duomenimis yra apie 1 milijoną.
Atrodo, kad Lietuvai buvus nelegalių migrantų, prasmukusių pro kiaurą Latvijos sieną tranzito šalimi į išsvajotus vakarus, pamažu teks susidurti su neturinčiais leidimo gyventi ES, bet ilgesnį laiką užsibuvusiais mūsų didmiesčiuose dirbančiais nelegalais.
Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad šiuo metu tokių asmenų Lietuvoje yra bent tūkstantis kitas, o karštėjant orams klimato permainose jų tik daugės.
Gi musulmonus, kaip ir tolimesnių kraštų afrikiečius juodaodžius migruoti verčia ir vers nepakeliami karščiai apie pusiaują bei ekonominiai – socialiniai veiksniai: arčiau jau įsitvirtinusių saviškių, gaunančių varguolių akimis gerus atlyginimus. O ir Vokietijoje, uždavusiai migracijos politiką, į imigrantus juodadarbius žiūrėta kaip į reikalingą darbingos visuomenės dalies papildymą.
ES jūrų siena jau mažiau kiaura, kaip kad buvo pabėgėlių krizės Sirijoje metu, tačiau paskutinieji įvykiai Ispanijoje rodo, kad ta toliau tebekylanti gimstamumo banga Afrikoje nebus sustabdyta, nes policijos pajėgos yra menkesnės nei neteisėtas žmonių gabenimo verslas per sieną, o ir trečiojo pasaulio piliečių pagunda patekti į „išsvajotąją žemę“ Senutėje Europoje yra milžiniška.
Kalbant paprastai, pastaraisiais dešimtmečiais aktualus priežodis „rusai puola“ įgijo partnerius – „musulmonai plinta“ bei „islamas skverbiasi“. Ir nieko čia nuostabaus. Režisierius Oskaras Koršunovas man prieš keletą dešimtmečių sakė: „mes – slavai pasidauginome ir, todėl, nugalėjome“.
Gi lietuviai tebeturi tą kažkiek užspaustą savyje: „nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kur Vytautas žirgus girdė“. Taigi, kiekviena populiacija, analogiškai gamtai su jos dėsniais, turi tą, sakyčiau, ir instinktyvų norą išplisti, netgi, kitų sąskaita, manydama, kad tai yra jos saugumo garantas.
O, kad musulmonai supranta, kad jie yra ES ateitis su dominavimu demografine prasme – abejoti nederėtų.
Europoje tarp jos senbuvių ir, ypač, Lietuvoje, įsigali komfortiškos šeimos su vienu vaiku modelis, kai net sueuropėję ateiviai augina mažiausiai du. Todėl senbuvių populiacijos traukiasi, neatsikuria, o ateivių auga.
Prancūzijoje 2019–2020 m. musulmonais save įvardijo 10 proc. 18–59 metų gyventojų, tad perspektyvos ilgajame periode, kuriame žmonės dar intensyviau trauks nuo neregėtų karščių Azijos ar pusiaujo kraštų į vėsesnius kraštus yra nedviprasmiškai aiškios.
Apibendrinant, belieka pabrėžti, kad Hantingtonas* savo studija, teigiančia, kad atėjo etnosų karų epocha yra visiškai teisus ir jie reiškiasi arba kietųjų galių susidūrimu – agresija, kuri šiomis dienomis rutuliojasi apie Hormūzo sąsiaurį, naftą perdirbančių įmonių planams šoktelėjus penkeriopai, bei atskirais terorizmo aktais arba minkštąja galia – per demografinius pokyčius: etninį išplitimą dėl kultūrinių socialinių veiksnių sąlygotų gimstamumų skirtumų.
Jokių iliuzijų dėl to čia neturėtų būti, kaip ir optimistiškai padailintos oficiozinės Lietuvos statistikos.
Ir klausimas yra vienintelis – ar esant dabartinėms gimstamumo tendencijoms Lietuva išėjusi iš Šengeno zonos ir užsitvėrusi iš visų pusių tvoromis liks tautine maždaug 600–700 tūkst. etninių lietuvių valstybėle 2100-aisiais metais arba neatsitvėrusi turės savyje dar ir apie 1,5 mln. kitataučių, tarp kurių daugumą sudarys musulmonai iš Azijos bei afrikiečiai.
Ką galvoja opozicija ir valdžia?
Gąsdinimas islamo korta yra efektyvus ir ne iš piršto laužtas, todėl opozicinės politinės partijos apturės gražių reitinginių prieauglių, kuriuos dalinsis Vytauto Sinicos efektyviai atskilęs nuo pirmtako „Nacionalinis susivienijimas“ jo dabartiniame pavidale, Lauryno Kasčiūno vedama TS-LKD bei apie Igną Vėgėlę besigrupuojanti margoka politikierių grupuotė, kuri gal ir apsijunginės su vokišką AfD bandančia imituoti buvusio kariuomenės vado generolo Valdo Tutkaus šalininkų ir Liaudies partijos „drebezgėliais“.
Gera valia ir mandagumas sakytų – jei jau oficialiai pasikvietėme trūkstamą musulmonišką darbo jėgą, tai gal ir maldos namus jiems bendromis jėgomis Kaune ir Vilniuje padėkime suręsti, juolab Vilniuje yra ir Mečetės gatvė. Ši maža gatvelė netoli dabartinės A. Goštauto gatvės atsirado istoriniame Lukiškių totorių rajone.
Šioje vietoje ilgus šimtmečius stovėjo medinė mečetė ir veikė senosios mahometonų (musulmonų) kapinės. 1968 metais sovietų valdžia kapines suniokojo, o medinę mečetę nugriovė. Pats gatvės pavadinimas sovietmečiu buvo pakeistas į Slyvų gatvę.
Kad taip vietoje Lukiškių kalėjimo kloakos, kurioje gal tik cerkvę derėtų palikti, mečetė atsirastų. Žinoma su sutarimu, kad musulmonų bendruomenės dydis liks nuosaikiose ribose ir stiprins visokeriopai Lietuvos valstybę.
Ir kaip negražu buvo valdžiai imti ir atimti esamus religinėms apeigoms maldos namus iš Lietuvos totorių bendruomenės, kiršinant abu muftijatus.
Gera valia, supratingumas, dar vieno tolerancijos centro atidarymas bei abipusis sutarimas, kad musulmonų bus maždaug tiek, kiek yra dabar ir ne daugiau su praturtėjimu jų kultūra, būtų šviesiai naivi gražios ateities vizija, kurią jau puola ir keletas minėtų politikų – „jokių mečečių“.
Derėtų prisiminti, kad arabų mokslininkai padėjo Europoje išplatinti indiškos kilmės skaičių sistemą dabartiniame pavidale, Avicena yra minimas medicinos istorijoje, Omaro Chajamo Rubajatai yra pasaulinės poezijos perlas.
Dabartiniai valdantieji tebeturi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą taip vadinamą šeimų paketą su išpūsta, nes iš dalies nukelta į kitas kadencijas 770 mln. eurų suma ir visų užmirštą Tautinių mažumų departamentą, kuris visai protingai vėl buvo atkurtas 2015-ais metais.
Žvilgtelėkime atidžiau į nuošalesnėje Raugyklų gatvėje įsikūrusią departamentinę kontorėlę.
Pirmiausia krenta į akis departamento branduolys: penketas moteriškų – „ryšininkių“ su atitinkamai rusų, lenkų, žydų bei suplaktų vienai pareigybei baltarusių, ukrainiečių ir kitom bendruomenėmis, greta kitų dviejų dailiosios lyties atstovių – Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyriaus vedėjos bei jai pavaldžių specialistų.
Tai ir yra visos direktoriaus Dainiaus Babilo vadovaujamos esminės pajėgos greta buhalterės ir teisininkų.
Dėmesio musulmonams kol kas neaptikta jokio. Tiesa, dar yra 130 tūkstančių eurų suma dviem metams keturiems mokslinčiams iš Socialinių tyrimų centro užsakytai mokslinei studijai, kurios dveji tekstai kažkaip man nekelia didesnio pasitikėjimo, nes gal sukompiliuoti iš kitų – ankstesnių mokslo straipsnių.
Dirbtinis intelektas dar ne tokius per valandą sudėliotų. O svarbiausia yra įspūdinga Akademinės mokslinės tarybos prie departamento sudėtis į kurią surašyti ar susirašę 13 garbių profesorių ir daktarų nuo Vilniaus ir Kauno bei kitur, tačiau jokių jos veiklos pėdsakų verbalizuotame ar iliustruotame pavidale departamento svetainėje neaptikta.
Departamentas prirašytas prie vyriausybės, bet jam diriguoja Kultūros ministro įsakymas, tad moterėlės lygiai taip pat mėgstančios kavas su pyragėliais, kaip ir netoliese esanti Švietimo ministerija, gražiai ir dosniai rūpinasi sekmadieninių tautinių mažumėlių mokyklėlių veikla, vienu kitu renginėliu, o kokie ten ir kaip suvaikšto pinigėliai – visai net neįdomu, nors būtų gerai, kad ir jie šio departamento svetainėje retsykiais pasirodytų: kiek ir už ką.
Bebaigiant, belieka apgailestauti, kad LRT forumas aiškiai neįvardijo minkštosios islamo pergalingos galios – demografinio išplitimo jau ES viduje viso šimtmečio perspektyvoje. Kad jis netruks ateiti, pasijunta suvokus, kad šiandien gimusiam kūdikėliui 2100-aisiais bus 74 metai su visų etninių konfliktų išgyvenimų patirtimis ir dar ne tokiomis kiaulystėmis.
Gi dviem departamento moterėlėm iš Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyriaus dovanoju šį tekstą, kad gerokai tėkštų minimai tarybai ant stalo, viliantis jog mūsų šaunioji žiniasklaida išvilks į dienos šviesą ne politikierius, o ją, kad pasakytų kaip bus toliau.
Juk ne veltui sakoma, kad prognozės yra mokslo druska. Be kurios Lietuvėlė beviltiškai slystanti „šaltibarščių kultūros“ nuokalne žemyn gali imti ir neišgyventi – ištirpti tarp kitų**.
_____________________________
* Samuel P. Huntington, The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order. New York: Simon & Schuster, 1996.
**Rugsėjo 23 d. Vidaus reikalų ministras pareiškė, kad Lietuvą per keturis metus iš islamo kraštų buvo oficialiai įsileista 40 tūkst. musulmonų, todėl jis stabdo šį procesą… (Alkas.lt pastaba).
