Išorinės grėsmės akivaizdoje kyla pagunda nuvertinti klausimus apie savos visuomenės pagrindus. Mūsų atveju pagrindinė išorinė grėsmė – Rusija, o visuomenės pagrindai – moraliniai, kultūriniai ir socialiniai principai, sudarantys egzistencinę, prasminę ir tapatybinę šios visuomenės struktūrą.
Deja, Rusijos problema gali išlikti dar gana ilgai. Tai priklausys nuo Lietuvos, Europos ir viso Vakarų pasaulio suvokimo, jog Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, o išformuoti. Užuot naiviai kliovusis eiline Rusijos demokratizacija, po kurios visada seka autoritarizmas ir imperializmas, reikia investuoti į Rusijos pavergtąsias tautas ir jų kovą už savas suverenias valstybes. Bet suprantama, kad ši kova užtruks.
Mums gi pagrįstai kyla klausimas: kam reikalinga Lietuvos valstybė? Negi tik tam, kad būtų antiteze kam nors kitam, kad ir tai pačiai Rusijai? Neiginys šioje schemoje – aiškus, bet koks teiginys?
Jei Lietuvos valstybės paskirtis – užtikrinti lietuvių titulinės tautos gyvavimą, drauge su kitomis istorinėmis tautinėmis bendrijomis, viskas kaip ir aišku. Bet, jei titulinė tauta tirpsta perėjūnų jūroje, koks skirtumas, bus ar žus Lietuvos valstybė? Kas trukdys margaspalvei miniai jungtis prie kitos valstybės?
Dešinėje valstybė suvokiama kaip kultūrinis junginys. Kairėje – kaip ekonominis. Užtai keistai skamba kai kurių dešiniųjų lyderių kvietimai atidėti kultūrinius karus geresniems laikams. Anot Edmundo Berko (Edmund Burke), valstybė ir visuomenė gali gyvuoti ir su silpna ekonomika, jei tik stipri kultūra.
Maža to. Stipri kultūra greičiau atves prie stiprios ekonomikos nei ekonomika – prie kultūros, ką pagrindė Maksas Vėberis (Max Weber) ir Danielis Belas (Daniel Bell). Požiūris, kad kultūriniai karai nėra svarbūs, veda prie to, kad pati kultūra nėra svarbi, o tai jau žingsnis į seną „gerą“ marksizmą, kur ekonomika – politikos pagrindas, o kultūra – tiktai antrareikšmis antstatas. Kairei tai atleistina. Dešinei – tikrai ne.
Jei karai vyksta ne dėl kultūros, ne dėl moralės, ne dėl idėjų, tai jie vyksta tiktai dėl galios ar turtų. Taip politika tampa vulgari ir materialistinė. Tada ji – tiesiog beprasmė.
Paradoksalu, jog tos pačios jėgos, kurios kviečia išeiti už kultūrinių karų ribos, nuolat pabrėžia vertybinę užsienio politiką. Kokias vertybes galime siūlyti kitoms šalims, jei savo pačių valstybėje ir visuomenėje vertybes keičiame interesais?
Pretenzijos į vertybinį neutralumą prieštarauja konservatyviai mąstysenai. Anot E. Berko, pats politikos pagrindas yra dorybės ir sveikas protas, taigi – vertybinės charakteristikos.
Vertybinis neutralumas – tai liberalų šūkis, nuosekliausiai išplėtotas Džono Rolso (John Rawls). O svarbiausia, kad toks neutralumas tėra fikcija.
Atsitraukus dešinei, į jos vietą ateina kairė. Laisvės vardu įsitvirtina nuožmi tironija, kaip Džastino Trudo (Justin Trudeau) Kanadoje. Atsitrauksi mūšyje – gali pralaimėti ir karą.
Tik visuomenėje, kurioje iš tiesų svarbi gyvybė nuo pat užsimezgimo, kur šeima yra atvira gyvybei, o ne hedonistiniams polinkiams, kur protėvių paveldas ir ateities kartų pergalės sudaro tęstinę grandinę, atsiskleidžia prasmė gyventi ir kurti savo valstybę.
Kultūra be valstybės įmanoma. Valstybė be kultūros – vargu. Kultūriniai karai vyksta. Neutralumo pasirinkimo juose nėra. Telieka rinktis, kas kurioje pusėje.
Žinoma, kultūroje, kaip ir bet kurioje kitoje žmogaus būties srityje, yra pirmaeilių ir antraeilių dalykų. Pati kultūra apima mokslą, religiją, etiką ir estetiką. Iš jų tiktai etika gali ir turi būti politikos objektas.
Religija – aukščiau politikos, mokslas – plačiau, o estetika – žemiau. Kovoti dėl muzikos stilių, šukuosenų, aprangos detalių ar sporto klubų simbolikos yra beprasmiška. Visa tai – asmeninio pasirinkimo reikalas.
Religija yra asmeninis žmogaus santykis su jo dievybe ar dievybėmis. Tai nėra politikos sritis. Mokslas taip pat išeina už politikos ribų.
Visi bandymai politiškai reguliuoti žiniją ir jos apmąstymus veda prie intelektualinės diktatūros, kur draugiškai susitinka bolševikai, naciai ir daugelis liberalų, tik ne konservatoriai. Politikai gali reguliuoti tik etiką. Ir tik viešąją etiką. Privati etika – privatus reikalas.
Viešumas prasideda ten, kur vienas sutinka kitą. Ir kur vienas daro įtaką kitam. Laisvas laisvų žmonių pasirinkimas privalo sustoti ten, kur kitas žmogus pagrįstai prieštarauja arba stokoja pasirinkimo.
Negimusio žmogaus gyvybė yra svarbesnė nei jo motinos komfortas. Prigimtinės šeimos konceptas, kuriantis gyvybę, yra svarbesnis nei lytinių hedonistų instinktas demonstruotis ir būti pripažintiems.
O tauta, kaip ir šeima, turi savo namus, ir teisė juos išsaugoti savo ainiams – svarbesnė nei klajūnų užgaida apsistoti bet kur.
Žmonių bendruomenės laikosi ne ant ekonominio, bet ant kultūrinio pagrindo. Negelbės jokios demografinės priemonės, diegiamos per ekonomiką, jei toliau bus žlugdomas kultūrinis šeimos ar tautos konceptas.
O be šeimos nėra ir tautos. Todėl kultūrinis karas su lytiniu hedonizmu yra ne mažiau svarbus nei masinės migracijos kontrolė. Šeimos ir tautos vertybės papildo vienos kitas. Ir politikai čia dar turės darbo.
Siekiai sutaikyti priešingas moralines ir kultūrines stovyklas vardan menamos bendruomenės yra naivūs. Bendruomenė pagrįsta santykiais, o santykiai – konkrečiu vertybiniu ir pasaulėžiūriniu turiniu. Jei nėra tokio turinio, tai nėra ir bendruomenės.
Bandyti į vieną visumą sulieti normatyvinius žmones ir hedonistus, patriotus ir kosmopolitus yra tas pats, kas ieškoti bendro vardiklio tarp patriotų ir vatnikų.
Naivu tikėtis, kad kairieji įvertins dešiniųjų nuosaikumą. Priešams „per daug“ niekad nėra „gana“. Jie nurims tik tada, kai tapsi vienu iš jų. Arba tiesiog išnyksi. Esminis klausimas – ar dešinieji pasirengę išnykti?
O gal jie sutinka nuolat žengti įkandin kairiųjų revoliucionierių, tik šiek tiek vėluodami? Ar vis dėlto dešinė turi, ką pasakyti šiuolaikinei visuomenei iš savo varpinės? Drąsiai ir autentiškai?
Jei apskritai yra prasmės dėl ko nors kariauti, tai tiktai dėl kultūros. Visa kita – žema ir kvaila. Kultūriniai karai – tai karai tarp šviesos ir tamsos, jei tik šios pusės teisingai identifikuojamos.
Būtent kultūra apibrėžia, ką reiškia žmogui būti žmogumi. Jei tai nėra priežastis gyventi ir kovoti, tada tokios priežasties išvis nėra.
Autorius yra istorikas, politologas
Keista teorijų ir nuostatų, daugeliu atvejų pasenusių ir visiškai atitrūkusių nuo gyvenimo rinkinys.
“Tai priklausys nuo Lietuvos, Europos ir viso Vakarų pasaulio suvokimo, jog Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, … reikia investuoti į Rusijos pavergtąsias tautas ir jų kovą už savas suverenias valstybes.”.
Didesnės nesąmonės ir sugalvoti sunku. Sveikas protas iš karto paklaustų – po velnių, ta Rusija šimtmečiais pavergusi tiek tautų, bet jos išliko, dar siekia savų valstybių, yra dar ką vaduoti. O štai tuose jas vaduojančiuose Vakaruose labai greitai tautos beveik sunaikintos, prileista vegalė imigrantų, valstybės paverstos administraciniais vienetais. Ir štai tokie Vakarai, pamynę tautas ir valstybes, pamynę šeimą, tikėjimą, tėvą ir motiną, vaduos Rusijos tautas. O gal naudos tautų kortą, kad tautų rankomis sugriatų jų pačių juos jungiančią valstybę, kad užvaldytų jos turtus, o tada, kai darbas bus padarytas, sunaikins ir tas tautas. Negi autorius nesupranta, kad Rusijos sunaikinimo sieka globalistai, kuriems ji trukdo jų pražūtinguose visiems planuose? Šventas naivumas…
Išliko, visiškai okupuotos. O kur jų valstybinė kalba ir tt…
Išliko, visiškai okupuotos. O kur jų valstybinė kalba ir tt…
Tai greičiau jas Vakarams reikia išvaduoti iš tokios okupacijos, kurioje jos išlieka. Nes tik išvadavus bus galima sunaikinti, ko Vakarų globalistai ir siekia.
Taigi, ko jie siekia iš tiesų? Laisvės tautoms ir jų valstybių savarankiškumo, ar vis tik pasinadodami šiuo apgaulingu šūkiu sunaikintį kliūtį jiems siekiant pasaulinės valdžios ir išteklių užvaldymo?
Mes išvaduoti ir laimingi.
Ar mums, lietuviams, reiktų prrgyventi dėl Rusijos? Putinas toks pat globalistas? Kaip ir koks Baidenas- kovid istorija ir skaitmeninio rublio įvedimas akivaizdžiai rodo globalistinę dienotvarkę. Taip pat ir vietinių rusų pakeitimo vidurio azijatais ir indusais bei kinais politika.
Taip, kultūrinis , gyvenimo būdo karas vyksta jau antrą tūkstantmetį. Tarp Girios ir Dykynės. Tarp Arijinės Doros ir Darnos dabos ir Judaistinės parazitinės. Kiršink, ginkluok, ir te susinaikina. O tada atimk iš jų viską, paversk juos vergais. Kurioj barikadų pusėje Lietuva ?
Apskritai gyvenimo, pasaulio santykių kaip kančios vaizdavimo principas gal jau atgyveno. Gal galima bandyti pereiti prie žmogaus gyvenimo kaip nuolatinės darnos su pasauliu santykių vaizdavimo, nors gamtoje kitkas – audros, potvyniai, metų laikai ir pan. Tačiau gal žmogaus gyvenimo vaizdavime to tradicija tapusio gamtiškos kančios buožo jau būtų galima atsisakyti. Taip palaipsniui gal jis išnykų ir iš paties žmonijos gyvenimo. Ar tai ne utopija? Vargu. Bet Lietuvoje imtis tai daryti galėtų menas, juk jis laisvas yra.
> m
Globalizmas, kuris yra tikroji grėmė lietuvybei išnykti – tai lietuvio sąmonėje, būde užsilikęs šimtmečiais – nuo Jogailos laikų – kaltas savęs kaip lenkiško lietuvio supratimas. Kiti globalizmai – tai – kaip audros – užeina ir praeina.
Mariau what a f-ck ? paziurek i paties paveksliuka !
kas cia ? kazkoks soc. realismas …
sukure M. Kundroto komsomolco paveiksla !!
kokiu grybu prisivalget ? ar akli esate ?
Jei mums su savo sąjungininkais reikia kariauti ,,kultūrinius karus”, o visi supranta, kad tai ne kultūriniai karai, o ideologinis karas su palaipsniui, bet akiplėšiškai diegiamu komunofašizmu, tai klausimas – kam mums tokia sąjunga ? Dėl medžiaginės gerovės ? Bet autorius teigia, kad ,,Žmonių bendruomenės laikosi ne ant ekonominio, bet ant kultūrinio pagrindo”. Tai reiškia, kad komunistinė ES mūsų bendruomenę ardo ? Jei Rusijos reformuoti negalima, galima tik išardyti, kodėl to netaikom Europos tarybų socialistinių respublikų sąjungai ?
Kas liktų iš Lietuvos jei nebūtų ES ir NATO