D. Greičiūnas. Šiuolaikinė pagonybė Lietuvoje: gyvas tikėjimas, bendruomenė ir atsakomybė Žemei

Dar prieš kelis dešimtmečius apie pagonybę Lietuvoje dažniausiai buvo kalbama kaip apie tolimą praeitį – protėvių tikėjimą, išlikusį istorijos šaltiniuose, tautosakoje ir senosiose dainose. Šiandien toks požiūris keičiasi.

Vis daugiau žmonių baltų pasaulėžiūrą suvokia ne tik kaip kultūrinį paveldą, bet ir kaip gyvą dvasinį kelią, galintį padėti šiuolaikiniam žmogui atkurti ryšį su Gamta, protėviais ir bendruomene.

Šis atgimimas nevyksta pagal vieną nustatytą modelį. Vieni žmonės atranda Romuvą ir protėvių tikėjimo tradiciją, kiti lanko senąsias šventvietes, gilinasi į tautosaką, žolininkystę, mitologiją ar apeigas. Dar kiti savo kelią vadina gamtos religija ar tiesiog prigimtine pasaulėžiūra. Tačiau daugelį jų jungia tas pats troškimas – ne aklai tikėti tuo, kas pasakyta, o pačiam patirti pasaulio šventumą.

Tikėjimas, kylantis iš patirties

Daugelis šiuolaikinių pagonių užaugo krikščioniškoje aplinkoje. Lietuvoje tai dažnai reiškia vaikystėje priimtus sakramentus, šeimos šventes ir religinius papročius, kurie buvo perduodami labiau iš tradicijos negu iš sąmoningo pasirinkimo.

Tačiau ne kiekvienas šiame religiniame pasakojime atrado savo vietą. Vieniems kilo klausimų, į kuriuos nepakako įprastų atsakymų. Kitus traukė lietuvių mitologija, piliakalniai, alkakalniai, senosios dainos ar pasakojimai apie šventus medžius ir šaltinius. Dar kiti tiesiog jautė, kad būdami miške, prie ugnies ar po žvaigždėtu dangumi patiria daugiau negu uždaroje šventovėje.

Toks dvasinis kelias dažnai prasideda ne nuo aiškiai suformuluoto tikėjimo, o nuo ieškojimo. Skaitomos knygos, tyrinėjama tautosaka, lankomos senosios šventvietės, dalyvaujama šventėse ir bendruomenių susibūrimuose. Ilgainiui tai, kas iš pradžių atrodė tik domėjimasis istorija, gali tapti asmenine praktika.

Prigimtiniame tikėjime svarbu ne vien tai, ką žmogui liepiama pripažinti tiesa. Daug reikšmingesnė tampa jo paties patirtis – išgyventas ryšys su protėviais, dievybėmis, vietos dvasia ir metų rato virsmais. Tai tikėjimas, kurį žmogus ne tik išpažįsta, bet ir patiria.

Gamta kaip gyvybės ir šventumo erdvė

Pagoniškoji pasaulėžiūra panaikina griežtą ribą tarp kasdienio ir švento gyvenimo. Tikėjimas nėra paliekamas apeigų vietoje pasibaigus šventei. Jis atsiskleidžia per santykį su žeme, maistu, darbu, kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu.

Giria tokiame santykyje nėra vien graži poilsio vieta ar medienos tiekimo plantacija. Upė nėra tik tekantis vanduo, o akmuo – nebylus geologinis kūnas. Visa, kas egzistuoja, turi savo gyvybę, istoriją ir vietą bendroje pasaulio tvarkoje.

Šį skirtumą galima pajusti net keliaujant iš miesto į girią. Miestas turi savo ritmą, atmintį ir dvasią. Miškas – kitokią. Vienaip žmogų pasitinka senas ąžuolynas, kitaip – pelkė, piliakalnis, ežero pakrantė ar protėvių kapinaitės. Kiekviena vieta turi savitą nuotaiką, kurią galima pajusti tik sulėtėjus ir įsiklausius.

Mūsų protėviams toks santykis nebuvo abstrakti filosofija. Žmonių gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo žemės derlingumo, vandens, miško, gyvulių, saulės ir metų laikų kaitos. Todėl pagarba Žemynai, Gabijai, Perkūnui ar kitoms dieviškoms galioms kartu buvo ir pagarba gyvybę palaikančiam pasauliui.

Šiuolaikiniam žmogui šią būseną tenka atrasti iš naujo.

Apeigos, metų ratas ir protėvių atminimas

Pagoniška praktika gali būti labai įvairi. Vieni žmonės dalyvauja bendruomeninėse kalendorinėse šventėse, kiti atlieka asmenines apeigas, pagerbia protėvius, kuria ugnį, gieda sutartines ar lanko šventas vietas.

Svarbiausias čia nėra apeigos išoriškumas. Ugnis, vainikas, aukojama duona ar giesmė prasmingi tiek, kiek padeda žmogui užmegzti ryšį su tuo, ką jie išreiškia.

Metų rato šventės primena, kad žmogaus gyvenimas vyksta ne atskirai nuo Gamtos. Pavasarį bundanti gyvybė, vasaros pilnatvė, rudens derlius ir žiemos rimtis nėra vien oro sąlygų pokyčiai. Tai visą gyvąjį pasaulį apimantys virsmai, kuriuose dalyvaujame ir mes.

Ne mažiau svarbus protėvių pagerbimas. Jis leidžia suvokti save ne kaip atskirą, nuo nieko nepriklausantį individą, o kaip ilgos kartų grandinės dalį. Iš protėvių paveldime ne tik vardus ar žemę, bet ir kalbą, dainas, pasakojimus, pasaulio suvokimo būdus bei atsakomybę tęsti tai, kas vertinga.

Nuo pavienių ieškotojų – prie bendruomenės

Pastaraisiais dešimtmečiais galimybės pažinti pagonybę labai išsiplėtė. Anksčiau žmogui, besidominčiam senaisiais tikėjimais, tekdavo ilgai ieškoti retų leidinių, bendraminčių ar patikimos informacijos. Šiandien prieinamos skaitmeninės bibliotekos, mokslinės publikacijos, paskaitų įrašai, bendruomenių puslapiai ir tarptautiniai ryšiai.

Internetas padėjo žmonėms suprasti, kad jie nėra vieni. Tačiau tikroji bendruomenė gimsta ne vien socialiniuose tinkluose. Ji kuriama susitinkant šventėse, žygiuose, talkose, stovyklose, paskaitose ir prie bendros ugnies.

Kaip ir kiekviename jauname bei augančiame judėjime, pagoniškose bendruomenėse netrūksta skirtingų nuomonių. Vieni daugiau dėmesio skiria istoriniam tikslumui, kiti – gyvai dvasinei patirčiai.

Vieniems svarbiausia apeigos, kitiems – kultūra, aplinkosauga ar visuomeninė veikla. Kartais šie skirtumai sukelia įtampą, tačiau jie taip pat rodo, kad tradicija nėra sustingęs muziejaus eksponatas.

Gyva bendruomenė mokosi tartis, priimti skirtumus ir ieškoti to, kas žmones jungia. Ji auga ne tada, kai visi tampa vienodi, o tada, kai išmoksta veikti drauge.

Pagonybė ir gamtosauga – dvi tos pačios atsakomybės pusės

Jeigu Žemė laikoma gyva ir šventa, aplinkosauga negali būti nuo tikėjimo atskirta veikla. Neįmanoma apeigose pagerbti Žemynos, o kasdienybėje abejingai stebėti dirvožemio alinimą, upių taršą, pelkių sausinimą ar beatodairišką miškų kirtimą.

Žmogus nėra pasaulio šeimininkas, kuriam visa kita sukurta naudoti. Jis yra viena iš daugelio gyvybės bendruomenės dalių. Todėl teisė naudotis gamtos gėrybėmis visuomet turi būti lydima pareigos saugoti pusiausvyrą.

Šiuolaikinė pagonybė gali suteikti gamtosaugai tai, ko kartais trūksta vien moksliniams argumentams – emocinį ir dvasinį ryšį su konkrečia vieta. Mokslas gali apskaičiuoti, kiek rūšių prarandama iškirtus sengirę, tačiau pasaulėžiūra leidžia pajusti, kad tokios girios sunaikinimas yra ne tik statistinis ar ekonominis nuostolis.

Lietuvoje ši atsakomybė ypač svarbi. Mūsų kraštovaizdyje išlikę piliakalniai, alkakalniai, šventi šaltiniai, mitologiniai akmenys, seni medžiai ir girios yra kartu gamtos bei kultūros paveldas. Juos saugoti reiškia ginti ne tik biologinę įvairovę, bet ir tautos atmintį.

Todėl pagoniška veikla gali reikštis ne vien apeigomis. Tai gali būti šventviečių tvarkymas, šiukšlių rinkimo talkos, senų medžių ir miškų gynimas, visuomenės švietimas, tradicinių dainų puoselėjimas ar pagalba vietos bendruomenėms. Tikėjimas tampa gyvas tuomet, kai atsiskleidžia darbais.

Matomumas – būtina visuomenės pripažinimo sąlyga

Dalis žmonių Lietuvoje savo pagonišką tapatybę vis dar linkę nutylėti. Vieni baiminasi pašaipų, kiti nenori konfliktų šeimoje ar darbe, o kai kurie savo dvasinį kelią laiko visiškai asmeniniu dalyku.

Tačiau bendruomenė, kurios visuomenė nemato, sunkiai gali tikėtis supratimo ir lygiaverčio pripažinimo. Todėl viešos šventės, paskaitos, straipsniai, pokalbiai žiniasklaidoje ir atviri bendruomenių renginiai turi didesnę reikšmę, negu gali pasirodyti.

Jie leidžia parodyti, kad šiuolaikinė pagonybė nėra nei žaidimas istoriniais kostiumais, nei priešiškumas kitoms religijoms. Tai gyva pasaulėžiūra, turinti savo vertybes, bendruomenes ir atsakomybės sampratą.

Viešumas padeda griauti stereotipus. Žmonės pradeda matyti ne miglotą „pagonio“ vaizdinį, o realius bendruomenių narius – šeimas, mokytojus, kūrėjus, amatininkus, aplinkosaugininkus ir kitus visuomenės žmones. Socialinis pažinimas ilgainiui kuria ir pagarbą jų teisėms.

Gyva tradicija žvelgia į ateitį

Lietuviškoji pagonybė neturi būti vien mėginimas tiksliai atkurti praeitį. Didelė dalis senosios religijos buvo prarasta, todėl šiandien tradicija atkuriama iš tautosakos, dainų, kalbos, archeologijos, istorinių liudijimų ir gyvų papročių. Kartu ji neišvengiamai kuriama iš naujo, atsakant į dabartinio žmogaus klausimus.

Tai nėra silpnybė. Kiekviena gyva tradicija keičiasi. Jos esmė išlieka ne todėl, kad sustingsta vienoje istorinėje formoje, o todėl, kad geba perduoti svarbiausias vertybes naujoms kartoms.

Šiuolaikinės pagonybės ateitis Lietuvoje priklausys nuo to, ar bendruomenės sugebės suderinti pagarbą protėvių palikimui su atvirumu šiandienos pasauliui. Ar apeigos taps kasdienės atsakomybės šaltiniu? Ar pagarba Gamtai virs realiais jos saugojimo darbais? Ar skirtingais keliais einantys žmonės išmoks veikti drauge?

Pagonybė išlieka gyva tol, kol ji padeda žmogui jausti pasaulį ne kaip išteklių rinkinį, o kaip bendrą gyvybės namų erdvę. Jos stiprybė slypi paprastoje, tačiau šiandien ypač reikalingoje tiesoje: žmogus nėra atskirtas nuo Žemės.

Mes esame jos dalis. Todėl saugodami girias, vandenis, gyvūnus, šventvietes ir protėvių atminimą saugome ne kažką svetima – saugome pasaulį, kuriam priklausome.