2026 m. rugpjūčio 6 d. sukanka dvidešimt metų, kai netekome Gintaro Beresnevičiaus – religijotyrininko, etnologo, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojo, prozininko, publicisto, eseisto, vieno savičiausių Lietuvos mąstytojų.
Sunku patikėti, kad jo nebėra jau du dešimtmečius. Dar sunkiau susitaikyti su mintimi, kad Gintaras išėjo būdamas vos 45-erių – kūrybinių galių viršūnėje, kupinas sumanymų, skubantis rašyti, tyrinėti, mokyti, ginčytis ir žadinti iš stingulio aptingusias mūsų mintis.
Šių metų liepos 7-ąją jam būtų sukakę 65-eri.
V. Braziūnas. Liepos 7-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų buvę tik 65
Galėjome sulaukti dar daugybės jo knygų, straipsnių, paskaitų, netikėtų įžvalgų ir drąsių Lietuvos ateities vizijų. Galėjome su juo ginčytis, nesutikti, piktintis jo išrastais paradoksais ir vėl grįžti prie jo mąslių rašinių.
Tačiau rugpjūčio 6-oji kasmet grąžina mus į 2006-ųjų vasarą ir į tą sunkiai suvokiamą žinią: Vilniuje mirė Gintaras Beresnevičius.
Dvidešimties metų laiko erčia jo asmenybės svarbos nesumažino. Priešingai – šiandien dar aiškiau matyti, kiek daug Lietuva tuomet neteko ir kiek daug Gintaras spėjo palikti.
Žinia, kurios nebuvo įmanoma suvokti
Esu rašęs, kaip mane pasiekė ir persmelkė žinia apie Gintaro mirtį.
2006 m. rugpjūčio 7-osios rytas išaušo sujauktas ir miglotas. Sėdėjau prie darbo stalo, tačiau susikaupti nepavyko. Norėdamas išsklaidyti slogią nuotaiką įsijungiau iki tol nežiūrėtą filmą apie Vladimirą Vysockį „Turiu ką sudainuoti…“.
Filmui pasibaigus, juodame fone slinko gedulingi titrai, skambėjo paskutinis poeto eilėraštis apie tai, kad jam dar nėra nė pusės amžiaus, kad jis turi ką sudainuoti ir turi kuo pasiteisinti stodamas prieš Aukščiausiąjį.
Kai filmas baigėsi, kompiuterio ekrane Vysockio portretą pakeitė Gintaro Beresnevičiaus nuotrauka. Greta jos buvo parašyta: „Vilniuje mirė rašytojas G. Beresnevičius.“
Kelias akimirkas šios prasiveržusios žinios nebuvo įmanoma suvokti.
Vysockiui buvo 42-eji. Gintarui – 45-eri. Abu degė kūrybos liepsna, abu gyveno taip tarsi jiems skirto laiko būtų buvę per maža. Abu labai daug turėjo ką išsakyti.
Praėjo dvidešimt metų, tačiau tas rytas šiandien aušta – kaip vakar…
Vienos gyvenimo srities buvo per maža
Gintaras Beresnevičius gimė 1961 m. liepos 7 d. Kaune. Čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia jis baigė tuometę Kauno 26-ąją vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Simono Daukanto progimnazija.
1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Baigęs universitetą dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje – iš pradžių Jerevane, vėliau Nachičevanėje.
Grįžęs į Lietuvą 1986–1989 m. dirbo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedroje. Vėliau dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre, Vilniaus dailės akademijoje, tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje ir kitose aukštosiose mokyklose.
Nuo 1990 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Kultūros ir meno institute, 2002 m. reorganizuotame į Kultūros, filosofijos ir meno institutą. 2004 m. tapo šio instituto Baltų kultūros tyrimų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju.
1993 m. Vytauto Didžiojo universitete jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“. Darbo vadovas buvo profesorius Norbertas Vėlius.
Tais pačiais metais Gintaras stažavosi Bonos universitete Vokietijoje, bendravo su profesoriumi Udo Arnoldu. Ši patirtis sustiprino jo apsisprendimą gilintis į religijotyrą.
Gintaras buvo vienas Lietuvos religijotyrininkų draugijos steigėjų ir pirmasis jos vadovas. Draugijai pirmininkavo nuo 2001 m. iki mirties. Dirbo mokslinių ir kultūros leidinių redakcijose, bendradarbiavo „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose leidiniuose.
Tačiau sausas pareigų, laipsnių ir darboviečių sąrašas negali perteikti šios nepaprastos asmenybės masto.
Gintaras vienu metu buvo mokslininkas, rašytojas, mokytojas, kultūros tyrinėtojas, politinių procesų stebėtojas, Lietuvos ateities vizijų kūrėjas ir nepaprastai jautrus savo tautos dvasinės būklės vertintojas.
Jam buvo per ankšta viename kambaryje, vienoje akademinėje srityje, viename žanre ir vienoje kalbėjimo plotmėje.
Laisvas ir neprisitaikantis
Gintaras buvo laisvas žmogus. Kartu – nepaprastai pakantus kitokiam požiūriui ir kito žmogaus tikėjimui. Tačiau jam buvo svetimas prisitaikėliškumas, valdiška tuštybė, akademinis uždarumas ir biurokratinis mąstymas.
Dar sovietmečiu jo gyvenime nestigo susidūrimų su valdiška sistema. Už abejingumą Vilniaus universiteto karinės katedros „mokslams“ jis buvo pasiųstas tarnauti į sovietinę kariuomenę, o Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedroje nesistengė savo minčių įsprausti į marksistinės-lenininės metodologijos rėmus.
Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat nevengė nepatogių temų. Skaitydamas paskaitas Kauno kunigų seminarijoje jis supažindino klausytojus su vokiečių teologo ir psichoterapeuto Eugeno Drėvermanno (Eugen Drewermann) Bažnyčios kritika. Po šių paskaitų seminarijoje jam vietos nebeliko.
Gintaras nemaištavo dėl maišto ar norėdamas išsiskirti. Jis tiesiog negalėjo apsimesti, tikįs tuo, kuo netikėjo, ir negalėjo nutylėti to, ką manė privaląs išsakyti.
Mokslinis susikaupimas, proto ir logikos drausmė jame tobulai derėjo su jaunatviška aistra, savitu sąmoju ir beveik beribe vaizduote. Jis galėjo ramiai ir tiksliai nagrinėti sudėtingiausius religijų istorijos klausimus, o čia pat – pasitelkęs grotesko ir ironijos kūjį – sudaužyti į šipulius sustabarėjusių kultūrinių ar politinių klišių statinį.
Būtent toks jis ir išliko mūsų atmintyje: tylus, bet ne nuolankus; susikaupęs, bet kupinas vidinės ugnies; mokslininkas, nebijantis lakios vaizduotės, ir kūrėjas, nepamirštantis proto drausmės.
Žmogus, kuris keldavosi ketvirtą ryto
Gintaras rašė neįtikėtinai daug. Pasakojama, kad keldavosi ketvirtą valandą ryto ir dirbdavo, kol visi dar miegodavo.
Nebuvo dienos, kad į akis nepatektų naujas jo rašinys. Kur tik pasisukdavai, ką tik atsiversdavai – visur Gintaras Beresnevičius.
Atrodė, kad jis rašo tokia pat sparta, kokia skaito. Dar nuostabiau – rašydamas tiek daug jis beveik nesikartojo. Jo mintis nuolat ieškojo naujo žiūros taško, netikėto palyginimo, dar neatskleistos sąsajos.
Atrodė, kad jame kunkuliuoja kūrybos ugnikalnis. Tartum istorijos negandų nepaliestame aukure degtų Amžinoji ugnis, per kurią jo sielai protėviai perduoda dar niekada neužrašytą išmintį, o Gintaras skubiai rašo – bijodamas, kad nespės jos visos užrašyti.
Dabar žinome: skubėjo jis ne be reikalo.
Lietuvių mitologijos tyrimus pavertė religijos studijomis
Daugeliui skaitytojų Gintaras Beresnevičius pirmiausia buvo žinomas kaip eseistas ir publicistas. Tačiau svarbiausias jo gyvenimo darbas buvo senosios lietuvių ir baltų religijos tyrimai.
Po Norberto Vėliaus mirties būtent Beresnevičius perėmė vieną svarbiausių lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų krypčių. Jis neapsiribojo dievų vardų, mitinių būtybių ar pavienių tautosakos motyvų nagrinėjimu ir aiškinimu.
Gintaras siekė atkurti senąją religiją kaip istoriškai gyvavusią, kitusią, savo vidinę sandarą turėjusią visumą.
Tuomet tai buvo esminis posūkis: nuo pavienių mitologinių vaizdinių – prie religinės sistemos, jos istorijos, šventviečių, žynių, apeigų, dievų galių, pasaulio sandaros, sielos ir pomirtinio gyvenimo sampratų.
Jo pirmoji mokslinė knyga „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“, išleista 1990 m., į lietuvių mitologijos tyrimus tuomet įsiveržė kaip gaivaus oro gūsis.
„Dausose“ Beresnevičius parodė, kad tautosakoje ir istoriniuose šaltiniuose išlikę pomirtinio gyvenimo vaizdiniai nėra atsitiktinai viena kitai prieštaraujančių nuotrupų krūva. Juose galima įžvelgti skirtingais laikotarpiais susiformavusius tikėjimų sluoksnius.
Tyrinėtojas išskyrė pomirtinę žmogaus gyvenimo tąsą šiame pasaulyje, virtimą gyvūnais, medžiais ar augalais, mirusiųjų pasaulio įsivaizdavimą už vandens ar už žmonių gyvenamojo pasaulio ribų ir vėlesnius dangiškojo, ant kalno esančio pomirtinio pasaulio vaizdinius.
Sovijaus pasakojimą jis aiškino kaip liudijimą apie esminį religinį virsmą – mirusiųjų deginimo įtvirtinimą ir naujos pomirtinio likimo sampratos atsiradimą.
Šios rekonstrukcijos buvo drąsios. Su jomis galima ginčytis, jas galima tikslinti, tačiau po „Dausų“ jau nebebuvo įmanoma senosios lietuvių pasaulėžiūros vaizduoti kaip sustingusios, vienalytės ir nekintančios.
Gintaras atvėrė Dausas ne kaip poetišką, miglotą folklorinį pomirtinio pasaulio įvaizdį, o kaip sudėtingą, per ilgus amžius kitusią religinės patirties erdvę.
Religinių reformų pėdsakais
Knygoje „Baltų religinės reformos“ (1995) Beresnevičius žengė dar toliau. Religinės kaitos pėdsakų jis ieškojo ne tik tautosakoje, bet ir viduramžių kronikose bei metraščiuose.
Jis nagrinėjo XIII a. Jono Malalos kronikos vertimo intarpe išlikusį Sovijaus pasakojimą, Simono Grunau kronikos legendas apie Brutenį ir Videvutį, Lietuvos metraščio Šventaragio legendą.
Šiuos pasakojimus skaitė ne vien kaip vėlyvas istorines fantazijas. Juose jis įžvelgė istorinių religinių ir visuomeninių pertvarkymų atmintį: laidojimo papročių kaitą, šventųjų religinių centrų steigimą, žynių luomo stiprėjimą, genčių telkimąsi ir baltų religinės vienybės siekį.
Beresnevičiaus požiūriu, Šventaragio slėnis Vilniuje ir legendinis prūsų religinis centras Rikojotas atliko ne tik apeiginę, bet ir politinę paskirtį. Bendras šventasis centras turėjo telkti skirtingas gentis, o vieninga apeigų tvarka – padėti kurti platesnę religinę ir politinę bendriją.
Už baltų religijos reformų jis matė metareliginį siekį – vienybę dėl išlikimo.
Ši įžvalga tebėra reikšminga ir šiandien. Religija senojoje visuomenėje Gintarui nebuvo nuo kitų gyvenimo sričių atskirtas „tikėjimas“. Ji buvo pasaulio tvarka, bendruomenės sąranga, istorinė atmintis, dorovinis ryšys ir politinės vienybės pamatas.
Po „Dausų“ ir „Baltų religinių reformų“ baltų mitologijos žinių visuma įgavo istorinį ir religijotyrinį matmenį. G. Beresnevičius baltų mitologijos tyrimus išaugino iki baltų religijos studijų.
Gebėjo matyti tolimus horizontus
Beresnevičiaus straipsniams ir studijoms buvo būdingas neįtikėtinas akiračio erdvumas.
Atkurdamas pamatines baltų religijos ir mitologijos sampratas jis pasitelkė ne tik kitų indoeuropiečių tautų tradicijas, bet ir Sibiro šamanų, Naujosios Gvinėjos papuasų, Kalifornijos indėnų, taivaniečių, korėjiečių, mongolų, Indijos dravidų ir Tibeto prieškalnių genčių religinius vaizdinius.
Tokia medžiagos gausa mažiau pasirengusio tyrinėtojo rankose būtų galėjusi virsti nevaldomu panašybių rinkiniu. Tačiau Gintaras mokėjo atskirti atsitiktinį panašumą nuo gilesnio, giminiško religinio bendrumo.
Lyginamasis tyrimo metodas jam padėjo užčiuopti esminius baltų religijos dėmenis, numatyti galimus jų kaitos kelius ir prakalbinti pavienius, gerai žinomus, rodos, jau nieko naujo negalinčius pasakyti istorinių šaltinių liudijimus.
Jo darbus ypač šiltai vertino žymus baltistas Vladimiras Toporovas. 2001 m. kalbėdamas dokumentininkui Algirdui Tarvydui jis pabrėžė Beresnevičiaus gebėjimą jaustis savo tyrinėjamos tradicijos dalimi ir kartu pakilti virš siauro tautinio požiūrio.
Toporovas sakė su Beresnevičiumi siejantis dideles viltis, laukė naujų jo darbų ir pabrėžė, kad Gintaras sugeba įveikti tai, ką pavadino „gėrybiniu provincialumu“ – polinkį apsiriboti savais, artimiausiais šaltiniais ir nematyti tolimesnių horizontų.
Bandė atkurti visumą
2004 m. pasirodęs veikalas „Lietuvių religija ir mitologija“ tapo Beresnevičiaus ilgamečių tyrimų apibendrinimu.
Tai buvo pirmasis tokio masto mėginimas iš fragmentiškų istorinių liudijimų, tautosakos, kalbos, archeologijos duomenų ir lyginamosios religijotyros medžiagos atkurti bendrą lietuvių religijos vaizdą.
Knygoje nagrinėjami rašytiniai šaltiniai, senosios religijos vieta tarp kitų Europos religijų, šventvietės, žynių institucija, dievai ir žemesniosios mitinės būtybės, pasaulio sandara, ugnies, vandens, medžio ir kalno reikšmės, sielos bei pomirtinio gyvenimo sampratos, senosios religijos ir krikščionybės sąveika.
Gintaras siekė parodyti ne tik tai, kokia senoji religija galėjo būti savo klestėjimo laikais, bet ir kaip ji keitėsi po krikščionybės įvedimo.
Jo požiūriu, suardyta oficiali, žynių prižiūrėta senoji religija palaipsniui traukėsi į kaimo bendruomenės, šeimos apeigas, papročius ir tautosaką. Daugelis senųjų vaizdinių įsiliejo į liaudiškąją krikščionybę: Perkūno bruožai buvo perkeliami krikščioniškoms šventosioms būtybėms, o medžių, šventų giraičių, akmenų ir ugnies pagarba išliko pakeistais pavidalais.
Taip priešistoriniuose ūkuose skendinčius senosios religijos pradus jis susiejo su iki XX–XXI a. išlikusiais baltiškojo religingumo ženklais.
Beresnevičius suprato, kad senosios religijos neįmanoma atkurti taip, kaip archeologas iš šukių sudeda vienintelį neabejotiną puodą. Jis gebėjo užčiuopti, kiek šaltinis yra patikimas, rodė kur prasideda hipotezė, suprato kur tyrėjui tenka sustoti, o kur galima žengti toliau, pasitelkiant kitų religinių tradicijų analogijas.
Radvilė Racėnaitė, aptardama šį jo darbą, yra pažymėjusi, kad Beresnevičius senosios tradicijos tyrimams sugrąžino būtiną intelekto ir vaizduotės dermę.
Bet jo mokslinė vaizduotė gebėjo šaltinius prakalbinti neiškreipdama ir nekeisdama jų esmės.
Būtent todėl jo hipotezės ir šiandien vertingos. Nors nereikia jų priimti kaip galutinių, tačiau jos verčia mus klausti, tikrinti ir ieškoti dar gilesnės esmės.
Jeigu šventybė išgyvenama – tradicija gyvuoja
Gintarui senoji baltų religija nebuvo vien mokslinių tyrimų laukas. Jis nežiūrėjo į ją kaip į muziejuje laikomų mirusių papročių ar išblukusių tikėjimų rinkinį.
Jam rūpėjo klausimas: ar senoji religinė tradicija gali būti išgyvenama ir dabarties žmogaus?
Beresnevičius nagrinėjo senosios lietuvių religijos tęstinumą, jos išlikimą tautosakoje, papročiuose, liaudiškoje krikščionybėje, mūsų protėvių santykyje su ugnimi, medžiais, giraitėmis, vandeniu, dangaus šviesuliais ir protėvių vėlėmis.
Jis pripažino, kad baltų senoji religinė sistema dėl krikščionybės poveikio patyrė skaudžią griūtį, tačiau nesutiko, kad senoji tradicija buvo visiškai išnaikinta.
Jeigu žmogui tebėra prieinamas tos pačios šventybės išgyvenimas, vadinasi, tradicija nėra mirusi. Šią mintį G. Beresnevičius išsakė labai aiškiai: „O kadangi šventybė išgyvenama, senoji tradicija gyvuoja, ir jos esmė – potyriuose.“
Tai viena svarbiausių jo palikimo įžvalgų. Tradicija nėra vien pakartotas senas veiksmas. Ji nėra vien senovinis drabužis, išmokta daina ar iš knygos atkartota apeiga. Ji gyva tiek, kiek žmogus per ją iš tikrųjų patiria pasaulio šventumą ir savo ryšį su gyvaisiais, mirusiaisiais, gamta bei dieviškosiomis galiomis.
Gintaras ne tik pripažino senojo baltų religingumo tąsą – jis rimtai ir viltingai vertino Romuvos kelią kaip sąmoningą gyvosios tradicijos tęsinį dabartyje.
2002 m. spalio 19 d. ant Gedimino kapo kalno įšventinus pirmąjį atkurtosios Romuvos krivį Joną Trinkūną, Beresnevičius šiame įvykyje įžvelgė kur kas daugiau negu vien religinės bendruomenės vidaus apeigą ar simbolinį senovės papročio pakartojimą. Jam tai buvo lemtingas ženklas, rodantis, kad Lietuva, žengdama į besivienijančią Europą, privalo atsiremti į savo giliausią kultūrinį ir religinį pamatą.
Straipsnyje „Druidų balsai ir Europa“ jis rašė: „Krivio įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis.“
Romuvos bendruomenę Beresnevičius vadino stipria bendrija, kurios ryšiai su kitomis Europos etninės religijos bendruomenėmis padeda telkti žmones tautinei savasčiai išsaugoti. Todėl Jono Trinkūno įšventinimas jam ženklino ne grįžimą į praeitį, o naują pradžią – galimybę kurti kultūrinį ir religinį tapatybės karkasą, galintį padėti lietuvių tautai išlikti savimi.
Beresnevičius ne tik tyrinėjo tradiciją. Jis išdrįso ją tęsti – moksliniais darbais, eseistika, viešais pasisakymais ir Lietuvos ateities vizijomis.
Religijotyros pradininkas ir mokytojas
G. Beresnevičiaus reikšmė neapsiriboja baltų religijos tyrimais.
Naglis Kardelis bene didžiausiu jo moksliniu nuopelnu laikė akademinės teorinės religijotyros, ypač religijos fenomenologijos, įtvirtinimą Lietuvoje.
Gintaras rėmėsi Rudolfo Oto (Rudolf Otto), Gerardo van der Leuvo (Gerard van der Leeuw), Mirčios Eljadės (Mircea Eliade) ir kitų religijotyrininkų darbais, tačiau jų teorijų netaikė mechaniškai.
Jam rūpėjo pati religinė patirtis, šventybės išgyvenimas ir vidinė reiškinių, kuriuos tikintis žmogus suvokia kaip tikrus, prasmė. Jis stengėsi religiją suprasti ne iš išorės, kaip keistų papročių rinkinį, o iš vidaus – kaip žmogaus santykį su tuo, kas jam yra šventa ir tikra.
Beresnevičius parašė „Religijotyros įvadą“, „Religijų istorijos metmenis“, „Religijotyros žodyną“, „Trumpą lietuvių ir prūsų religijos žodyną“, religijotyros vadovėlius XI ir XII klasėms.
Jis rengė jaunus tyrinėtojus, vadovavo studentų darbams, dalyvavo disertacijų gynimuose. Į jo paskaitas rinkdavosi ne vien etnologai ar religijotyrininkai, bet ir istorikai, filosofai, filologai, menininkai.
Mokė jis ne vien fakų. Mokė – nebijoti kelti rimtų klausimų.
Rašytojas, kurio nebuvo įmanoma įsprausti į lentyną
Per trumpą gyvenimą G. Beresnevičius išleido virš 20 knygų, paskelbė apie 60 mokslinių straipsnių ir apie 500 publicistinių, eseistinių, recenzinių bei mokslo populiarinimo tekstų.
Tarp jų – „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“, „Ant laiko ašmenų“, „Vilkų saulutė“, „Imperijos darymas“, „Pabėgęs dvaras“, „Paruzija“. Jau po autoriaus mirties, 2007 m., išleistas jo eseistikos ir publicistikos rinkinys „Ne apie tai mano dūzgelė“.
dausosJo kūryba buvo įvertinta „Nemuno“ novelistikos, „Literatūros ir meno“ publicistikos, Jaunojo jotvingio ir kitomis premijomis. Už eseistiką jam skirta Kultūros ministerijos premija, o už Lietuvos istorijos temomis parašytus darbus – Prezidentūros apdovanojimas.
Gintaro raštuose vienas su kitu kalbėjosi ir tarpusavyje rungėsi mokslininkas ir rašytojas.
Jo eseistiką maitino istorijos, mitologijos ir religijotyros žinios, o moksliniuose darbuose skleidėsi rašytojo kalbos pojūtis, vaizduotė ir gebėjimas iš pavienio ženklo išpumpuruoti erdvų kultūros vaizdą.
Leonidas Donskis jį yra pavadinęs laisvu žmogumi, intelektualiniu gaivalu ir metaforos virtuozu.
Gintaro raštuose nestinga absurdo, grotesko, ironijos ir humoro. Tačiau po šiuo žaismingu paviršiumi beveik visada slypi rimtas rūpestis dėl Lietuvos, jos kultūros, istorinės atminties ir ateities.
Gintaras Beresnevičius leido sau juoktis iš lietuvio silpnybių, bet niekada nesišaipė iš pačios Lietuvos.
Valstybės vizionierius
Beresnevičiui rūpėjo ne tik senoji Lietuva. Jis atkakliai klausė: kas esame dabar, kuo galime tapti Europoje, kaip mažai tautai išlikti ne neveiklia provincija, o savarankiška istorijos veikėja.
Garsusis jo „Imperijos darymas“ buvo ir yra ne raginimas atkurti teritorinę imperiją. Tai savitas bandymas Lietuvos politinio ir kultūrinio veiklumo paskatų ieškoti pačioje mūsų savastyje.
Gintaro Lietuva – nebijanti savo istorijos, neužsisklendusi, nemananti pasitenkinti saugios Europos provincijos vaidmeniu. Tai šalis – žinanti savo vaidmenį ir stiprinanti savo tapatybę ne gynybiniu atsitvėrimu, o veržliu kūrybiniu veiklumu: skleidžianti savo istorinę patirtį, tarpininkaujanti, kurianti sąjungas Vidurio ir Rytų Europoje.
Beresnevičius suprato, kad maža tauta išlieka ne vien saugodama tai, ką turi, bet ir kurdama tikslus, didesnius už kasdienius jos rūpesčius.
2006 m. pareikšdamas užuojautą dėl G. Beresnevičiaus mirties tuometis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas pripažino, kad jo idėjos netiesiogiai veikė ir Lietuvos užsienio politiką.
Naujesniuose tyrimuose G. Beresnevičiaus geopolitinės vizijos jau nagrinėjamos greta Kazio Pakšto sumanymų…
Rusijos karo prieš Ukrainą, Europos saugumo ir mažųjų tautų politinio savarankiškumo akivaizdoje daugelis G. Beresnevičiaus prieš daugiau kaip dvidešimt metų keltų klausimų dabar skamba netikėtai šiuolaikiškai.
Ką Lietuva gali duoti regionui? Ar ji turi savo istorinę užduotį? Ar dar pajėgia mąstyti ne vien apie išlikimą, bet ir apie veikimą?
Šiuos gyvybiškai svarbius klausimus ant istorinės pakylos deramai vėl iškėlęs Gintaras Beresnevičius – paliko mums.
Mirtis, nepalikusi ramybės
2006 m. rugpjūčio 5-osios vakarą Gintaras Beresnevičius buvo Vilniaus centre veikusioje užeigoje „Trečias brolis“. Po kilusio sąmyšio buvo iškviesti policijos pareigūnai. Jie sulaikytą G. Beresnevičių vežė į Vilniaus nakvynės namus „Sala“. Tą rugpjūčio 6-osios naktį jis mirė.
Toliau prasideda prieštaringų liudijimų, neaiškaus laiko, skirtingai nurodytos mirties vietos ir iki šiol neatsakytų klausimų virtinė.
Kur tiksliai nutrūko Gintaro gyvybė – policijos automobilyje, pakeliui ar jau atvykus prie nakvynės namų? Kodėl medicininiame mirties liudijime iš pradžių buvo įrašyti tik bendri ir netikslūs duomenys? Kaip atsirado kūno sužalojimai? Kiek truko kelionė? Kaip jis buvo vežamas? Kodėl skyrėsi liudytojų ir pareigūnų pasakojimai?
Tuo kart kraupią simbolinę prasmę įgijo ir pats nakvynės namų pavadinimas – „Sala“.
Gintaras savo raštuose salą aprašė kaip tvarkos, saugumo ir tikrosios egzistencijos vietą, kurią supa gūdūs chaoso ir mirties vandenys. Ir paskutinę savo gyvenimo naktį jis buvo vežamas – į „Salą“, – tačiau jos nepasiekė. Ar tų kelių kilometrų ruože tarp Vilniaus centro ir Tado Kosciuškos gatvės užgeso jo gyvybė?
Tyrimas buvo ne kartą nutrauktas ir atnaujintas. Gintaro šeimai atstovavęs advokatas Kęstutis Čilinskas (1946–2011) kritikavo pirminį tyrimą, šeimos nepripažinimą nukentėjusiąja ir nepakankamą liudytojų parodymų vertinimą.
Gintaro laidotuvių dieną grupė visuomenės veikėjų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą reikalaudami visapusiškai ir nešališkai ištirti jo mirties aplinkybes.
2006 m. rudenį mes – Kultūros, filosofijos ir meno institute vykusios Gintaro atminimui skirtos konferencijos dalyviai taip pat pareiškėme nepasitikintys pirminiu tyrimu ir pareikalavome tyrimą atnaujinti, o jo išvadas ir medžiagą kiek įmanoma paviešinti.
Tyrimas buvo atnaujintas, Gintaro našlė Auksuolė Beresnevičienė pripažinta nukentėjusiąja.
Oficiali prokuratūros išvada buvo kitokia nei daugelio Gintaro artimųjų ir jo likimu susirūpinusių žmonių įsitikinimas. Teismo medicinos ekspertai nurodė, kad Beresnevičius mirė dėl širdies veiklos sutrikimo, kuriam lemiamos reikšmės galėjo turėti ūmi alkoholinė intoksikacija.
Kūno sužalojimai, prokurorų teigimu, mirčiai įtakos neturėjo, o priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veiksmų ir mirties esą nebuvo nustatyta. 2008 m. prokuratūra paskelbė tyrimą nutraukianti.
Tačiau Gintaro našlė ir dalis visuomenės šiomis išvadomis nepatikėjo. Oficialus bylos uždarymas nepašalino abejonių, kurias sukėlė pirmųjų dienų sumaištis, prieštaringa informacija ir neatsakingai pildyti dokumentai.
2009 m. Gintarui skirto mokslinių straipsnių rinkinio „Tai, kas išlieka“ įvade jo bendradarbė Elvyra Usačiovaitė taip pat pažymėjo, kad paskutinės jo gyvenimo dienos aplinkybės nėra iki galo aiškios ir pageidautinas tolesnis jų teisinis tyrimas.
Vėliau viešojoje erdvėje nepasirodė naujų oficialių duomenų, kurie būtų pakeitę prokuratūros išvadą.
Tačiau neatsakyti klausimai niekur nedingo.
Todėl ir po dvidešimties metų negalime apsimesti, kad Gintaro mirties aplinkybės yra visiems aiškios ir įtikinamai paaiškintos. Oficialiai byla uždaryta. Visuomenės atmintyje – ne.
Nesitraukiantis į praeitį palikimas
Po mirties Beresnevičiaus mokslinė veikla buvo įvertinta 2006 m. Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Religijotyra ir senovės baltų mitologija“ (1990–2004). Tais pačiais metais jam taip pat paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už išskirtinius profesionalaus meno kūrinius.
2009 m. pasirodė jo atminimui skirtas „Senovės baltų kultūros“ tomas „Tai, kas išlieka“, kuriame Gintarą prisiminė kolegos, mokiniai ir bičiuliai, buvo nagrinėjamas jo mokslinis ir literatūrinis palikimas.
2019 m. trečią kartą išleista „Lietuvių religija ir mitologija“. Knygos pristatymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tapo nauju pokalbiu apie tai, kodėl G. Beresnevičiaus darbai tebėra reikalingi ir ką jie gali duoti dabarties Lietuvai.
Jo knygos peržengė Lietuvos ribas. 2020 m. „Dausos“ buvo išleistos gudų kalba, o 2022 m. Italijoje pasirodė platus itališkas šio veikalo leidimas „Dausos. Concezione del mondo postmortale nell’antica mitologia lituana“.
2021 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute buvo surengta Beresnevičiaus 60-osioms gimimo metinėms skirta mokslinė konferencija. Jos pranešimų pagrindu 2023 m. išleistas dar vienas jo atminimui skirtas „Senovės baltų kultūros“ tomas „Iš praeities šaknų“.
Jame iš naujo vertinami Beresnevičiaus senosios religijos, Palemono legendos, etninės istorijos ir religinės žmogaus patirties tyrimai.
2026 m. spalio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje numatyti Lietuviškosios religijotyros skaitymai, skirti Beresnevičiaus 65-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos religijotyrininkų draugijos 25-mečiui.
Vadinasi, jo pradėti darbai nėra užbaigta praeitis. Jie tebėra skaitomi, verčiami, leidžiami, aptariami ir ginčijami.
Tai, kas išlieka
Prieš daugelį metų rašiau, kad Beresnevičiaus kūrybinio reiškinio paslaptis glūdi jo gebėjime įsijausti į senosios baltų kultūros Galias ir jas išgyventi.
Šiandien tuo esu dar labiau įsitikinęs.
Gintaras nežiūrėjo į senąją religiją iš saugaus akademinio atstumo. Jis mėgino atpažinti jos veikimą žmogaus sąmonėje, kalboje, kūryboje, tautos istorijoje ir dabarties pasirinkimuose.
Jis parodė, kad praeitis nėra tik tai, kas jau įvyko.
Praeitis yra galia, kuri gali būti neatpažinta, nuslopinta arba sąmoningai paversta ateities kūrybos šaltiniu.
Beresnevičiaus nereikia paversti neklystančiu pranašu. Jo hipotezes reikia tikrinti, su jo išvadomis – ginčytis, jo politines vizijas – kritiškai vertinti.
Tačiau pirmiausia jį reikia skaityti.
Tikrasis paminklas Gintarui būtų ne vien iškilmingas minėjimas, gėlės ant kapo ar atminimo lenta.
Tikrasis paminklas būtų jo mokslinių, eseistinių ir publicistinių raštų sutelkimas, išsamios bibliografijos parengimas, rankraščių ir dar neskelbto palikimo išsaugojimas, svarbiausių darbų vertimai, jo paskaitų įrašų paieška ir naujos tyrinėtojų kartos, nebijančios kelti tokių klausimų, kokius kėlė jis.
Praėjus dvidešimčiai metų turime savęs paklausti: ar padarėme visa, ką galėjome, kad šis palikimas būtų išsaugotas ir perduotas?
Ar jaunas žmogus, šiandien pirmą kartą išgirdęs Gintaro Beresnevičiaus vardą, gali lengvai rasti jo svarbiausias knygas? Ar jo tekstai lengvai prieinami skaitmeninėje erdvėje? Ar mokyklose ir universitetuose dar kalbama apie žmogų, kuris išdrįso senąją baltų religiją tirti kaip didelę ir savarankišką Europos religinę tradiciją?
Dvidešimt metų Gintaro Beresnevičiaus nėra tarp mūsų.
Tačiau jo atvertos Dausos, prakalbinti dievai, atkurti religiniai vaizdiniai, metaforos, paradoksai ir Lietuvai iškeltos užduotys lieka su mumis.
Jis tebėra savo knygose. Esti mūsų klausimuose. Glūdi kiekviename bandyme suprasti, kas mes buvome, kas esame ir kuo dar galėtume tapti.
Ir vis dėlto skaudžiausia galvoti apie tai, ko Gintaras mums nesuspėjo palikti. Galime suskaičiuoti jo parašytas knygas ir straipsnius. Tačiau niekada nesužinosime, kiek liko neparašytų knygų, kiek neišsakytų minčių, kiek netikėtų beresnevičiškų įžvalgų užgeso kartu su juo. Niekada neišgirsime paskaitų, kurioms jis dar galėjo ruoštis, neperskaitysime mintijimų, kuriuos būtų parašęs apie šiandienos Lietuvą, jos baimes, paklydimus ir vis dar neprarastas galimybes.
O, kad taip vieną ankstų rytą, kai miestiečiai dar palaimingai miega, kažkur vėl įsižiebtų tas langas, už kurio prie stalo palinkęs kūrėjas skuba įamžinti tai, ką naktyje jam kuždėjo mūsų dievai ir protėviai. O padangių laiškanešys vėl atneštų naują laikraščio numerį, kuriame – kandus, netikėtas, juokingas ir kartu skaudžiai rimtas naujas Gintaro straipsnis.
Gintaras jau dvidešimt metų Dausose.
O mes vis dar laukiame, kad prieš aušrą jo lange įsižiebtų šviesa.
