Liepos 6-oji Lietuvoje oficialiai vadinama Valstybės diena. Tądien minima 1253 metais įvykusi karaliaus Mindaugo karūnacija. Per nepriklausomybės dešimtmečius ši data tapo Lietuvos valstybingumo simboliu, tačiau pats istorinis įvykis iki šiol kelia klausimų, į kuriuos nėra vienareikšmių atsakymų.
Ar Mindaugo krikštas ir popiežiaus pripažintas karūnavimas iš tiesų reiškė Lietuvos valstybės gimimą? O gal tai buvo sudėtingas politinis sandoris, kurio kaina buvo dalinis valstybės savarankiškumo apribojimas?
Šie klausimai nėra skirti sumenkinti Mindaugo reikšmę Lietuvos istorijai. Priešingai – jie kviečia giliau pažvelgti į vieną svarbiausių XIII amžiaus lūžių.
Lietuvos valstybė buvo senesnė už Mindaugo krikštą
Lietuvos valstybė neatsirado 1253 metais. Ji jau egzistavo. Mindaugas buvo valdovas, sugebėjęs suvienyti didelę lietuvių žemių dalį ir sukurti pakankamai stiprią politinę organizaciją, kad ši būtų pripažįstama aplinkinių kraštų. Todėl jo krikštas ir popiežiaus patvirtintas karūnavimas nesukūrė Lietuvos valstybės – jie žymėjo naują jos santykių su lotyniškąja krikščioniškąja Europa etapą.
Pastaraisiais dešimtmečiais Algimantas Bučys, tyrinėdamas viduramžių šaltinius, ne kartą atkreipė dėmesį, kad juose pagoniškos Lietuvos valdovai vadinami karaliais (rex), o ne kunigaikščiais.
Ši įžvalga skatina iš naujo permąstyti įsigalėjusį požiūrį, kad Lietuvos karalystė prasidėjo tik nuo Mindaugo krikšto ir popiežiaus pripažinto karūnavimo. Ji kviečia atidžiau pažvelgti į ankstesnį Lietuvos valstybingumą ir karališkosios valdžios sampratą.
Mindaugo krikštas ir popiežiaus pripažinimas – politinio sandorio dalis
Istorikai sutaria, kad Mindaugo krikštas pirmiausia buvo politinis žingsnis. Jis siekė nutraukti vidaus kovas, įgyti popiežiaus paramą ir apsisaugoti nuo Livonijos ordino puolimų.
Tačiau toks pripažinimas turėjo savo kainą.
Mindaugas priėmė katalikų krikštą, buvo vainikuotas popiežiaus valia ir įsipareigojo Ordinui užleisti dalį Žemaitijos. Šiandien tai dažnai aiškinama kaip sumani diplomatija.
Tačiau verta paklausti ir kitaip.
Ar valstybė, kuri siekia išlikti laisva, gali savo saugumą grįsti nuolaidomis tiems, kurie patys siekia ją pavergti?
Viduramžių karalius buvo daugiau negu valdovas
Šiuolaikiniam žmogui religija dažniausiai yra asmeninio apsisprendimo reikalas. XIII amžiuje taip nebuvo.
Viduramžių valdovas buvo ne tik kariuomenės vadas ar politinis lyderis. Jis buvo ir aukščiausias savo tautos sakralinės tvarkos sergėtojas. Valdovo valdžia rėmėsi religiniu teisėtumu, o religija buvo neatsiejama valstybės sandaros dalis.
Todėl valdovo tikėjimo pakeitimas reiškė kur kas daugiau negu asmeninį atsivertimą.
Kol Lietuvos valdovas rėmėsi protėvių religija, jo valdžios šaltinis buvo sava tauta, jos paprotys ir baltų dievų saugoma pasaulio tvarka. Priėmęs Romos krikštą jis įžengė į kitą civilizacinę sistemą, kurioje aukščiausias religinis autoritetas buvo popiežius.
Viduramžių žmogaus sąmonėje religinis ir politinis pavaldumas nebuvo aiškiai atskirti. Todėl krikštas buvo ne tik tikėjimo, bet ir geopolitinės orientacijos klausimas.
Apie vieną klaidinančią sąvoką
Šiandien beveik nebesusimąstydami vartojame sąvoką „Mindaugo karūna“. Ja neretai įvardijamas visas Lietuvos valstybingumas ar net Lietuvos karalystės pradžia. Tačiau toks vartojimas klaidina, nes sutapatina skirtingus dalykus.
Reikia skirti Lietuvos karaliaus valdžią nuo 1253 metų popiežiaus pripažinto Mindaugo karūnavimo.
Karaliaus valdžia ir karališkasis orumas nėra tapatūs Romos popiežiaus pripažinimui. Pastarasis buvo konkretus politinis ir bažnytinis aktas, įtraukęs Mindaugą į lotyniškosios krikščionybės politinę sistemą.
Todėl šiame straipsnyje sąmoningai skiriama Lietuvos karaliaus valdžia nuo 1253 metų popiežiaus pripažinto karūnavimo, nes tik taip galima tinkamai suprasti ano meto Lietuvos politinį ir civilizacinį pasirinkimą.
Ar popiežiaus pripažinimas sustiprino Lietuvą?
Dažnai teigiama, kad Mindaugo krikštas ir popiežiaus pripažintas karūnavimas galutinai įvedė Lietuvą į lotyniškosios Europos valstybių šeimą.
Tačiau istorijos eiga rodo ir kitą pusę.
Karai su kryžiuočiais nesibaigė. Ordinas neatsisakė savo tikslų. Lietuvos žemės ir toliau buvo puolamos, o politinė įtampa tik augo.
Jeigu karūnavimo tikslas buvo užtikrinti ilgalaikę taiką ir valstybės saugumą, tenka pripažinti, kad šis sumanymas nepasiteisino.
Durbės mūšis pakeitė viską
1260 metais žemaičių pergalė Durbės mūšyje tapo vienu didžiausių kryžiuočių pralaimėjimų Baltijos istorijoje.
Paaiškėjo, kad Ordinas nėra nenugalimas.
Po šio lūžio pasikeitė ir Mindaugo politika. Istoriniai šaltiniai liudija, kad jis nutraukė taiką su Ordinu, rėmė kovą prieš kryžiuočius ir atsitraukė nuo ankstesnės prokatalikiškos krypties.
Dėl jo religinės laikysenos paskutiniais gyvenimo metais istorikai diskutuoja. Tačiau mažai kas abejoja, kad jo politinė orientacija pasikeitė iš esmės.
Protėvių religija ir valstybės suverenitetas
Norint suprasti Mindaugo krikšto reikšmę, pirmiausia reikia atsisakyti šiuolaikinio požiūrio į religiją.
Šiandien religiją dažniausiai suvokiame kaip asmeninį žmogaus apsisprendimą. XIII amžiaus pasaulyje taip nebuvo. Tuomet religija buvo neatsiejama nuo valstybės sandaros, teisės, papročių ir pačios valdžios teisėtumo. Nebuvo aiškios ribos tarp to, ką šiandien vadiname politine ir dvasine valdžia.
Baltų pasaulyje valdovas buvo ne tik karo vadas ar žemių valdytojas. Jis buvo visos bendruomenės santarvės, paprotinės teisės ir šventosios tvarkos sergėtojas. Jis globojo šventvietes, vadovavo svarbiausiems valstybės sprendimams, dalyvaudavo religinėse apeigose ir veikė drauge su žyniais. Valdovo autoritetas kilo ne vien iš kalavijo jėgos, bet ir iš ištikimybės protėvių nustatytai pasaulio tvarkai.
Todėl senoji baltų religija buvo ne vien apeigų ar tikėjimo visuma. Ji buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės pamatų. Per šventvietes buvo saugoma krašto vienybė, per apeigas įtvirtinama valdovo teisė valdyti, o per bendrą pasaulėžiūrą buvo grindžiama tautos dorovinė ir politinė bendrystė.
Šiomis aplinkybėmis Mindaugo krikštas įgauna kur kas platesnę prasmę. Jis reiškė ne vien asmeninį religinį pasirinkimą ar diplomatinį žingsnį. Kartu jis žymėjo Lietuvos valdovo įsijungimą į kitą civilizacinę ir sakralinę erdvę, kurioje aukščiausiojo religinio autoriteto vietą užėmė Romos popiežius.
Viduramžių žmogaus sąmonėje toks pokytis negalėjo būti vien privatus. Valdovo religija buvo visos valstybės tapatybės dalis. Todėl Mindaugo krikštas neišvengiamai palietė ir pačią Lietuvos valstybės sampratą.
Po Durbės mūšio Mindaugo politinis kursas iš esmės pasikeitė. Jis nutraukė sąjungą su Ordinu, grįžo prie kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir atsisakė krikščionybės.
Jeigu ši istorinė rekonstrukcija teisinga, tuomet Mindaugo žingsnį galima suprasti ne vien kaip politinės krypties pakeitimą. Jį galima aiškinti ir kaip siekį atkurti valstybės dvasinį savarankiškumą – teisę pačiai Lietuvai remtis savo religine tradicija, savo papročiu ir savo valdžios teisėtumo samprata.
Galbūt būtent čia ir slypi didžiausia Mindaugo gyvenimo drama. Pirmiausia jis pasirinko politinių nuolaidų kelią, kuris turėjo išgelbėti valstybę.
Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, jis, regis, suvokė, kad tikrasis Lietuvos stiprumas glūdi ne svetimų valdovų pripažinime, o savo tautos dvasinėje vienybėje ir jos ištikimybėje savo protėvių tradicijai.
Jeigu taip, tuomet didžiausia Mindaugo istorinė pamoka slypi ne pačiame popiežiaus pripažintame karūnavime. Didžiausia jo pamoka – suvokimas, kad valstybės suverenitetas prasideda ne nuo tarptautinio pripažinimo, o nuo ištikimybės savo civilizacijai, savo pasaulėžiūrai ir savo dvasinei tradicijai.
Ką iš tiesų švenčiame?
Šiandien Liepos 6-oji jau seniai peržengė XIII amžiaus įvykio ribas. Ji tapo šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir tautos vienybės diena. Tokia jos prasmė yra svarbi ir verta pagarbos.
Tačiau tai neturėtų trukdyti blaiviai vertinti pačią Mindaugo krikščionišką karūnaciją.
Ji buvo drąsus, bet labai rizikingas politinis bandymas išsaugoti valstybę. Tai buvo sandoris, davęs tarptautinį pripažinimą, tačiau pareikalavęs ir skaudžių nuolaidų.
Galbūt todėl svarbiausia Liepos 6-osios pamoka slypi ne pačiame Mindaugo krikšte ir popiežiaus pripažintame karūnavime.
Kur kas svarbesnis yra klausimas, kokiai Lietuvai Mindaugas galiausiai pasirinko tarnauti.
Lietuvai, kurios valdžios teisėtumas kyla iš svetimos civilizacijos pripažinimo?
Ar Lietuvai, kurios valstybingumas remiasi savo tautos valia, sava pasaulėžiūra ir savo dvasine tradicija?
Istorija nepateikia vienareikšmio atsakymo. Tačiau Mindaugo politinis posūkis po Durbės mūšio leidžia manyti, kad paskutiniais savo gyvenimo metais jis pasirinko savo protėvių, savo Dievų Lietuvą.
Kad ir kaip šiandien įprasmintume Liepos 6-ąją, ji mums turi priminti ne vien XIII amžiaus istorinį įvykį, ši diena turi kasmet kelti į mūsų sąmonę vieną svarbiausių Lietuvos istorijos klausimų – kas lėmė ir kas tebelemia mūsų valstybės likimą?
Karaliaus Mindaugo pavyzdys moko, kad tikrasis valstybės tvirtumas kyla ne iš svetimų valdovų suteiktų titulų, ne iš išorinio pripažinimo ir ne iš politinių nuolaidų. Jis kyla iš tautos ryžto telktis ir pačiai spręsti savo likimą, iš ištikimybės savo žemei, savo kultūrai ir protėvių dvasiniam paveldui.
Puikus straipsnis! Ačiū.