A. Judžentis. Kai lietuvių kalba tampa kliūtimi internacionalizuotai Europai (24)

Artūras Judžentis | Alkas.lt nuotr.

Artūras Judžentis | Alkas.lt nuotr.

Kovo 30 dieną Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK), siekdama didinti aukštųjų mokyklų tarptautiškumą, nutarė kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją ir siūlyti „keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Rektorių manymu, aukštųjų mokyklų vadovams neturėtų būti taikomas reikalavimas mokėti valstybinę lietuvių kalbą, tokiu būdu atveriant galimybę dėl vadovaujančių pozicijų konkuruoti ir užsienio šalių piliečiams“. Balandžio 11 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbtas Aušros Lėkos straipsnis „Iškreiptas lietuviškumas“, kuriame kalbinami Artūras Žukauskas, Giedrius Viliūnas, Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas. Jie bandė tokią nuostatą pagrįsti detaliau.

LURK atkreipė dėmesį, kad „Valstybinės kalbos įstatymo norma nedera su kitais teisės aktais ir valstybės aukštajam mokslui nustatytais prioritetais, tarkime, tarptautiškumo lietuvių kalba, valstybinė kalbaplėtra“. Tai, kas pastaruoju metu Lietuvoje vadinama tarptautiškumu, iš tiesų yra iškreipta jo samprata. Juk pats terminas sako, kad tarptautiška gali būti tai, kas yra „tarp tautų“, t. y. kas tautoms yra bendra, kas jas sieja. Jis grindžiamas tautos sąvoka. O radikali kairiojo neoliberalizmo ideologija nepripažįsta jokių ribų ar sienų – nei tautinių, nei religinių, nei valstybinių. „Tarptautiškumas“ joje išreiškia ištautinimo ir išvalstybinimo siekį ir daug kuo siejasi su kadaise Lietuvoje patirtu „proletarinio internacionalizmo“ principu. „Internacionalizmo“ lietuviškas atitikmuo kaip tik ir yra „tarptautiškumas“, tik dabar jau nebe proletarinis (darbininkų).

LURK nuomone, reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai „kertasi su Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame nurodyta, jog mokslas yra grindžiamas lygių galimybių, orientavimosi į tarptautinius kokybės standartus, dalyvavimo tarptautinėje ir Europos mokslinių tyrimų erdvėje principais“.  Lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas lygių galimybių principui neprieštarauja, nes lygių galimybių sąvoka apima ir tai, kad bet kuris mokslininkas yra kokios nors valstybės pilietis ir moka jos kalbą. Vadinasi, užtikrinti lygias mokslininkų galimybes galima tik tautinės valstybės ribose. O taikyti į tarptautinius kokybės standartus (jeigu tokie yra) ir dalyvauti tarptautinėje bei Europos mokslinių tyrimų erdvėje (!) galima ir mokant lietuvių kalbą.

Reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai, LURK nuomone, „netiesiogiai diskriminuoja kitus Europos Sąjungos piliečius“. Taip teigti yra nepagrįsta ir neatsakinga. Juk kiekvienas iš jų turi savo gimtąją šalį ir moka jos kalbą. Reikalavimas išmokti šalies, kurioje ketinama dirbti, kalbą yra savaime suprantamas dalykas. Jeigu tokio reikalavimo Lietuvoje nebūtų, tai priešingai, diskriminuojami būtų jos piliečiai, nes (jų) valstybė neužtikrintų jiems socialinės ir kultūrinės apsaugos.

LURK teigimu, lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas „pažeidžia laisvą darbuotojų judėjimą ES“. Švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas patikslina: „laisvo intelekto judėjimo principą, kuriuo vadovaujamasi Europos mokslinių tyrimų erdvėje“. Laisvas intelekto judėjimas – ekonominė neoliberalizmo sąvoka, kai mokslininkai (kaip ir menininkai, kūrėjai) prilyginami darbo jėgai, o mokslinis darbas – paslaugų teikimui (arba prekių gamybai). Ši sąvoka rodo, kad neoliberalizmo ideologijoje tarp mokslinės veiklos (protinio darbo, kūrybos) ir fizinio darbo (tiksliau, skirtumai laikomi nereikšmingais) nedaroma skirtumo, viena prilyginama kitam.

G. Viliūno nuomone, reikia siekti „padidinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijų konkurencingumą“. Ekonomikos sąvoka konkurencingumas, griežtai imant, negali būti taikoma nei mokslo, nei švietimo srityje. Švietimo todėl, kad mokomi turi būti visi valstybės piliečiai, nepaisant jų gabumų, pomėgių ir mokymosi įgūdžių, o tai švietimo įstaigų (vidurinių, didele dalimi ir aukštųjų mokyklų) konkurenciją daro neįmanomą. Mokslo srityje konkurencija yra iš principo neįmanoma todėl, kad mokslas nemaža dalimi yra (ar bent turi būti) tam tikra kūryba. Palyginti kūrybos rezultatus vien kiekybiniais kriterijais neįmanoma. O konkurencingumas kaip tik matuojamas (daugiausiai) kiekybiniais, o ne kokybiniais rodikliais.

G. Viliūno noras „sudaryti vienodas sąlygas visų šalių mokslininkams ir dėstytojams dirbti Lietuvos aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų institutuose“ yra iš principo neįgyvendinamas, nes užsienietis niekada neįgis gimtosios lietuvių kalbos jausmo, jis niekada nepajaus dvasinės vienovės su lietuvių kultūra, susitapatinimo su ja, „ištirpimo“ joje. Jis visada liks svetimas. Galima sudaryti tik vienodas materialias (medžiagines) sąlygas užsieniečiams dirbti Lietuvoje, tačiau tik išmokus lietuvių kalbą.

Nuolat kaip savaime suprantamais dalykais remiantis „europine patirtimi“, „Europos Sąjungos kriterijais“ norima priimama už esama. Europa yra skirtinga ir įvairi. Europa yra tautų ir valstybių darinys. Politinis vieningos federalistinės Europos Sąjungos projektas jau yra žlugęs, todėl juo vadovautis yra neišmintinga ir trumparegiška.

Vilniaus universiteto rektorius A. Žukauskas minėtame straipsnyje netiesiogiai teigia, kad Lietuvos universitetai rengia absolventus globaliai rinkai. Lietuvos universitetai – aukščiausia tautinės mokslo sistemos grandis, lietuvių tautos kultūros ir mokslo židiniai bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos. Absolventus jie privalo rengti Lietuvos valstybės poreikiams patenkinti ir lietuvių tautos gyvastingumui užtikrinti. Tai turėtų būti jų pirmasis ir aukščiausiasis tikslas bei paskirtis. Orientuodamiesi į globalią rinką, absolventus jie rengia emigracijai. Tautinės valstybės atžvilgiu tai yra nenormalu ir tuojau pat taisytina. Rektoriai, Lietuvos universitetams keliantys tikslą „parengti globalioje rinkoje gebančius veikti absolventus“, vykdo prieš tautą nukreiptą, jos valstybės interesų neatitinkančią politiką.

Šio universiteto Tarybos narys P. Subačius moko, kad „neturėtume aukštojo mokslo tarptautinių galimybių varžyti smulkmeniškais apribojimais“. „Smulkmenišku“ jis vadina reikalavimą mokėti valstybinę kalbą. Jam antrina Seimo narys M. Adomėnas. Valstybės pareigūnai, kuriems reikalavimas mokėti valstybinę kalbą yra tik smulkmena, tik kliūtis tapti rektoriumi, nusikalsta tautai, nes paniekina jos pamatinę vertybę – kalbą.

Noras į Lietuvą „pritraukti pasaulinio lygio mokslininkų ir mokslo vadovų“ atrodo gražus, tik, deja, ne visada taip jau aišku, kas yra tas „pasaulinis lygis“. Manyčiau, kad ir mes, čia, Lietuvoje, turime tokio lygio mokslininkų, o jau mokslo vadovų – tai tikrai.

Jei norime būti lygiaverčiai Europos Sąjungos nariai, tai privalome ugdyti savo tautos kultūrą, puoselėti lietuvių kalbą ir palaikyti valstybės jai suteiktą teisinę apsaugą. Tik tokia – savitų ir stiprių tautų Europa turi ateitį.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *