M. Kundrotas. Ar lietuvių kalba vis dar valstybinė?

Diskutuojant apie valstybinį lietuvių kalbos statusą dažniausiai kalbama apie kitataučių piliečių asmenvardžių ir vietovardžių rašybą. Išties fundamentalus klausimas, ar bet kurios tautybės pilietis privalo mokėti valstybinę kalbą. Į šį klausimą vienintelis atsakymas – trumpas ir vienareikšmis – taip. Jei apskritai egzistuoja valstybinė kalba.

Iš tiesų daugelis kitataučių piliečių moka valstybinę kalbą, o kai kurie jų atstovai ją moka geriau, nei kai kurie etniniai lietuviai. Tikrinių vardų rašyba kai kuriems kitataučiams veikiau – principo reikalas, taip jie supranta tautinį orumą. Jei tam tikra tautinė bendrija Lietuvoje gyvena daugelį šimtmečių ir yra integrali Lietuvos valstybės dalis, jei Lietuvoje visų tautybių piliečiai lygūs, tai kai kam atrodo pakankamu pagrindu ir kalbų lygybei.

Iš tikrųjų valstybinė kalba yra vienas esminių pačios valstybės buvimo požymių. Šalia valstybės herbo, vėliavos, himno, sostinės ir centrinės valdžios. Kvestionuojant valstybinę kalbą loginis nuoseklumas leistų kvestionuoti ir kitus valstybės atributus. Jei visi piliečiai lygūs – aukščiau pateiktąja prasme – galima, o gal net ir derėtų kiekvienai tautinei bendrijai suteikti po herbą, vėliavą, himną, kurie būtų naudojami lygiagrečiai su Vyčiu, Trispalve ir Tautine giesme. Šalia to įsteigtume dar bent porą valstybinių sostinių – Šalčininkuose ir Visagine, ir atleistume kitataučių bendrijas nuo pavaldumo centrinei valdžiai. Kas tuomet liktų iš valstybės?

Vis dėlto valstybinės kalbos klausimas pernelyg dažnai suvedamas vien tik į santykius tarp lietuvių ir kitataučių piliečių. Tai – ydingas „savo-svetimo“ skirties suvokimas. Kur kas didesnė problema valstybinės kalbos fronte – pačių lietuvių tautinio ir pilietinio sąmoningumo stoka. Netgi tie lietuviai, kurie laiko save patriotais, o dalis jų tokie ir yra, dažnai taip prisodrina savo kalbą svetimos kalbos žodžiais ir žargonais, kad sunku suprasti, ar kalba lietuvis.

Žinoma, kiekvienu atveju gali pasitaikyti kraštutinumų. Tarkime, perteklinė kova su tarptautiniais žodžiais be konstruktyvaus lietuviškų alternatyvų siūlymo susina mąstymą lygiai taip pat, kaip ir savos kalbos darkymas ar šiukšlinimas. Dėsninga, jog daugelis tokių kovotojų pasirodo esą paprasčiausi veidmainiai. Jie mielai naudoja buitines tarptautines sąvokas, kaip kompiuteris ar televizorius, bet šventeiviškai piktinasi mokslinėmis tarptautinėmis sąvokomis, ypač – tokiomis, kurių dar nėra lietuviškuose tarptautinių žodžių žodynuose.

Iš to aiškėja, kad dažno tokio kovotojo motyvas nėra kalbos gynimas ar gryninimas, o veikiau – menkai išsilavinusio žmogaus įniršis labiau išprususių žmonių atžvilgiu. Pasaulio mastu mokslas, žinija ir mąstymas žygiuoja į priekį septynmyliais žingsniais. Todėl naujos sąvokos, atspindinčios naujus išradimus ir atradimus, pasiekia mus greičiau, nei rašomi nauji žodynai ar sukuriami derami atitikmenys mūsų kalboje. Atmesti šias sąvokas reiškia atmesti pačią pažangą.

Davatkiška būtų ir grumtis su retai pasitaikančiais svetimžodžiais ar žargonais, naudojamais kaip prieskoniai, pipiriukai pagyvinti kalbą. Vis dėlto, kai prieskonių per daug, maistą tenka išmesti. Jei svetimi, o dažnai dar ir iškraipyti, žodžiai kartojami nuolatos, kyla klausimas, ar norima pasodrinti savo kalbą, ar pasimaivyti, pasipuikuoti svetimų kalbų mokėjimu.

Dar keisčiau, kai svetimų kalbų žodžiai atsiduria viešuose užrašuose. Užsienio bei tarptautines įmones, tarptautinių „brendų“ naudotojus galima suprasti: jei pleti veiklą į skirtingas šalis, bene kiekvienąsyk versi savus pavadinimus ar ženklus į vietines kalbas? Liūdniau, kai savi verslininkai savo įmones vadina užsienietiškai, pavyzdžiui – „Maxima“ ar „Forum Palace“.

Diskutuotina, ar čia reikalingas švietimas ir atviras dialogas, ar įstatymo ranka. Veržiantis į tarptautines rinkas atitinkamai kuriami pavadinimai ir prekių ženklai. Tai suprasti galima, bet… Šį rugsėjį pasigirdo žinia, jog į Lietuvą kviečiamas lenkų prekybos tinklas. Spėliota, ar tai bus „Biedronka“, ar „Żabka“. O dabar paspėliokime, ar Lietuvoje šie tinklai keis pavadinimus? Vargu. Nekeitė nė „Orlen“. Lenkiškam tinklui – lenkiškas pavadinimas. O lietuviškam?

Darsyk nusileiskime. Privačios įmonės yra privačios įmonės. Bet kaip suprasti viešus užrašus savivaldybių iniciatyva? Lenkiškąsias savivaldybes kol kas palikime ramybėje, pirmiau apsišluokime lietuviškus kiemus. Vilniaus miesto mero iniciatyva pakabintos gatvių lentelės įvairių tautinių bendrijų kalbomis – lietuvių darbas. Kauno miesto savivaldybė atrodytų patriotiškesnė – ji net sutiko priimti Vilniaus vadovų atmestą Vytį. Bet ar tai nėra tik viešųjų ryšių akcija? Ne taip seniai pasirodė savivaldybės iniciatyva „Like Bike“…

Iš tiesų gražus sąskambis, gera iniciatyva, kad kauniečiai ir miesto svečiai gyventų sveikiau, daugiau sportuotų, mažiau terštų aplinką. Bet tiek pačią iniciatyvą, tiek viešus užrašus apie ją galima buvo įvardyti lietuviškai. Geras reklamos specialistas tikrai galėjo pasiūlyti išradingą, patrauklų ir smagų sprendimą, prilygstantį šiam dviejų angliškų žodžių sąskambiui.

Panašu, jog tiek daugiatautis, liberalų valdomas Vilnius, tiek lietuvių dominuojamas ir „valstiečių“ draugų valdomas Kaunas išgyvena tą pačią krizę. Remigijus Šimašius didžiuojasi savo naryste Šaulių sąjungoje, Visvaldas Matijošaitis žada priimti Vyčio paminklą, bet kalbinė savimonė vienodai silpnoka abiem šiais atvejais. Iš atviro liberalo bent žinai, ko laukti, bet kai tą patį daro politikas, deklaruojantis patriotizmą, pastarasis ima kelti rimtų abejonių.

Apibendrinant galima teigti, jog visuomenėje reikia daugiau diskusijų, o kai kuriais atvejais – ir griežtesnių taisyklių. Šiame kontekste džiugu, jog Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vadovu tapo vienas objektyviausių ir lanksčiausių Lietuvos žurnalistų, o kartu – principingas tautininkas plačiąja šio žodžio prasme. Brėkšta viltis, jog diskusinė patirtis bus pritaikyta tiek santykiuose su kalbinės savimonės stokojančiais lietuviais, tiek su kitataučiais piliečiais, o prireikus bus įsakmiai pagrūmota pirštu.

Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas, o vienas iš lietuvių tautos pagrindų – lietuvių kalba. Taigi, lietuvių kalba tam tikra prasme yra ir vienas iš Lietuvos valstybės pagrindų. Už šią vertybę daug kas aukojo savo jėgas, sveikatą ir net gyvybes. Nejau visa tai buvo veltui?

Nuosaikesnis žmogus paklaus: argi vienas kitas užrašas kita kalba, vienas kitas svetimžodis, vienas kitas žargonas sunaikins lietuvių kalbą? O kai kam pasirodys, jog apskritai ciniška lyginti lietuvių kalbos draudimą ankstesniais laikais su kitų kalbų įteisinimu šioje epochoje. Šios abejonės visiškai teisingos. Bet tiktai iki tam tikro laipsnio. Kol svetimas žodis tėra išimtis – tiek to pavojaus. Bet kuo toliau, tuo labiau tai tampa taisykle. Draudimas nuo įteisinimo, žinoma, skiriasi, tiek moraliai, tiek pačia savo esme, o štai jų pasekmės gali būti labai panašios.

Istoriškai lietuvių tauta išgyveno tiek draudimų, tiek įteisinimų laikotarpius. Abiejų Tautų Respublikoje ir dar iki jos įkūrimo vargu, ar kas draudė lietuvių kalbą valstybės mastu. Lenkų kunigai, aiškinę valstiečiams, jog Dievas geriau supras lenkų kalbą, atskiras atvejis. Būtent valstiečiai ilgiau ir geriau išsaugojo lietuvių kalbą. Tuo tarpu aukštuomenė lenkėjo savanoriškai. Atėjus laikui absoliuti jos dauguma įsijungė į atgimusią lenkų tautą. Vokiečių valdomose lietuvių žemėse vokietinimas vyko palaipsniui, o štai rusai bandė surusinti lietuvius greitai ir brutaliai. Pasirodė, jog atvira prievarta ir draudimai pasiteisino menkiausiai.

Lietuvis – toks jau žmogus, kuris atvirai prievartai priešinasi, o subtiliam spaudimui pasiduoda. Šia prasme savasties draudimas net mažiau pavojingas, nei svetimybės įteisinimas. Savo laiku lenkų, vokiečių, rusų kalbos buvo pateikinėjamos, kaip aukštesnės kultūros, netgi aukštesnės žmogiškumo prabos žymenys. Dabar panašiai pateikiama anglų kalba. Rusų politika žlugo dėl staigios ir atviros prievartos, o štai lenkų ir vokiečių asimiliacijos projektai prasidėjo švelniai, paruošta dirva, ir tiktai po to prievarta imta naikinti lietuvybės likučius. Ten, kur lietuvių išliko daugiau, toji prievarta irgi paskatino pasipriešinimą ir tautinį atgimimą.

Žinoma, juokinga būtų teigti, kad anglų kalba pavers lietuvius anglais. Šiandien ši kalba – veikiau kosmopolitizmo, nei anglų tautos žymuo. Svarbu ir būtina ją mokėti, ir mokėti gerai. Bet ką sakyti, kai universitetuose jau siūloma mokslo darbuose pirmenybę teikti anglų kalbai? Lieka viltis, kad šie pirmieji prievartos ženklai sukels tai, ką sukeldavo ankstesni prievartos atvejai. Bet kol kas daugiau veikiama subtiliai – tai labiausiai ir baugina.

Totorių ar vokiečių kalbos Vilniaus gatvių lentelėse – mažiausia problema. Tai labiau principo, nei praktikos klausimas: arba valstybinė kalba Lietuvoje yra, arba jos nėra. Taigi, praktinė šių atvejų žala reiškiasi tiek, kiek pakertamas bendras principas, atskiriant valstybę ir viešąjį gyvenimą nuo lietuvių kalbos. O štai lenkų kalbos faktinis statusas Pietryčių Lietuvoje vis labiau stiprina lenkakalbių lietuvių atskirtį nuo Lietuvos ir sąsajas su Lenkija.

Šiuo atveju reikia tiek principingumo, tiek didelės išminties. Pripažįstant absoliučią šio krašto gyventojų teisę laikyti save tiek lenkakalbiais lietuviais, tiek Lietuvos lenkais, gerbiant jų kalbą tiek privačiu, tiek visuomeniniu lygiu, būtina stiprinti jų ryšį su Lietuvos valstybe. Čia sunkiai apsieisime be lietuvių kalbos, kaip valstybinės, įtvirtintos kaip tokios ir savivaldos lygmeniu. Lygiagrečiai būtina sudaryti kuo platesnes sąlygas šio krašto žmonių kultūros plėtrai, socialinei gerovei, politiniam įsitraukimui į valstybės gyvenimą.

Neturi likti nuošalyje ir lenkų kalba, o ypač – savitos, unikalios vietos lenkų tarmės, kurių studijos ir vartojimas viešame gyvenime turi būti tiktai skatinami. Bet viešasis gyvenimas šiuo atveju nėra tas pats, kas valstybės gyvenimas, įskaitant savivaldą, kuri yra valstybės įstaiga. Vietoje to reiktų investuoti į vietos žiniasklaidą ir kultūros įstaigas, kurios propaguotų lojalumą Lietuvai. Lenkakalbiams Lietuvos gyventojams būtina parodyti, kad principinga laikysena dėl valstybinės kalbos jokiu būdu nėra kova su lenkų kalba ar pačia bendruomene kaip tokia.

Lenkiški laikraščiai, lenkiška televizija, lenkiškas radijas, lenkiški renginiai yra viena, o valstybiniai dokumentai, oficialūs gyvenviečių, kitų vietovių, gatvių pavadinimai – kita. Tai galėtų būti diskusinė pozicija abipusiai priimtinam kompromisui.

Lietuvos istorinė patirtis kitokia, nei valstybių, kuriose veikia daugiakalbystė valstybiniu lygiu. Tuo labiau, kad sėkmingų atvejų, kur tokiu būdu integruotos skirtingos tautos, net Europoje maža. Iš esmės tai – Šveicarija ir Suomija. Šveicariją sudaro keturios tautos, iš kurių trys turi savo valstybes kaimynystėje, bet Šveicarijos vokiečiai grūmėsi su Austrijos vokiečiais už Šveicariją, kaip ir Šveicarijos prancūzai – su Prancūzijos prancūzais. Suomijos švedai tokio pasirinkimo išvengė, nes Suomija savo valstybingumą atsikovojo iš Rusijos, o ne iš Švedijos. Nebuvo net kalbos, kad Suomijos švedų bendruomenė būtų masiškai siekusi Švedijos valdžios.

Daugelis šalių, kuriose veikia daugiakalbystės principas valstybės ar savivaldos lygiu, turi labai rimtų tautinių įtampų, pradedant Belgija ir Ispanija, baigiant Rumunija ir Ukraina. Pirmoji iš jų apskritai yra dirbtinė šalis, Ispanija bei Rumunija laiko užėmusios teritorijas, kurios nuo seno priklauso kitoms tautoms, o Ukrainoje veikusi dvikalbystė buvo rusifikacijos pasekmė. Ši dvikalbystė ilgai trukdė susiformuoti vieningai pilietinei visuomenei ir iš dalies ji sąlygojo pilietinį konfliktą, kuriuo pasinaudojo Rusija, pradėjusi agresiją prieš Ukrainą.

Baltarusijoje dvikalbystė, faktiškai įtvirtinusi rusų kalbos viršenybę, žengė drauge su politine rusifikacija, o Airija – priešingas pavyzdys, kur atsikovojus valstybę oficialiai imta skatinti gėlų kalbą, drauge vartojant daugumai airių įprastą anglų kalbą. Vis dėlto intencija – visiškai priešinga, nei Baltarusijoje: Airijoje nuo svetimos kalbos bandoma grįžti prie savos.

Lietuvoje XIX–XX a. susiklostė, kad pasirinkę lietuvių kalbą liko lietuviais, o pasirinkę lenkų kalbą – su gerbtinomis išimtimis – pasirinko tiek lenkų tautą, tiek Lenkijos valstybę. Šis istorinis pavyzdys nėra skirtas tam, kad šiandien badytume juo akis bendrapiliečiams lenkams. Gink, Dieve. Bet šis pavyzdys reikalauja sprendimo, kuris galėtų būti toks: sudarant kuo geresnes sąlygas Lietuvos lenkų tautiniam tapatumui skatinti juose Lietuvos pilietinį tapatumą.

Viena esminių sąlygų tam glūdi kalbos srityje. Oficiali valstybinė kalba leidžia aiškiau suprasti, jog šie mūsų bendrapiliečiai gyvena Lietuvoje, o ne Lenkijoje ar kokioje nors saloje. Tas pats galioja bendrapiliečiams rusams, baltarusiams, žydams ir visiems kitiems. Valstybinė kalba sudaro vienodas sąlygas visiems piliečiams saistytis su konkrečia valstybe. O privačiu ir visuomeniniu lygiu kiekvienas gali vartoti savo kalbą visiškai laisvai.

Išsaugokime valstybinę kalbą valstybine. Išsaugokime Lietuvą – mūsų visų bendrą Tėvynę.