E. Drungytė. Lietuvių kalba – mūsų visų dvasinė bambagyslė su Tėvyne

Kalbą mus mokina suprasti kaip bendravimo, susižinojimo priemonę. Tačiau lietuviams kalba nėra tik komunikavimo instrumentas. Kiekvienas lietuvis, net ir negalėdamas savo minčių artikuliuoti įmantriais terminais, suvokia kalbos metafizinę prasmę.

Viešumoje niekas apie tai nekalba – politikai, valdininkai, inspektoriai, amatininkai mėgina išsisukti postringaudami apie kalbą, kuri neturi ryšio su gyvastingumu, su dvasingumu, su kūryba. Ją varto rankose kaip daiktą, kaip prekę, kaip priemonę, kuria galima pasinaudoti, kurią galima panaudoti, kurią galima gaminti ir parduoti.Tačiau lietuvis ne tik žino, bet labai giliai jaučia, kokia galia slypi žodyje, kalboje. Jaučia, kad ir vienas rašmuo pakeičia visuminę prasmę ir įgalina kalbą skleisti visai kitą energiją. Šitiek metų puoselėdami savo gimtąją kalbą ir valydami ją kaip vandenį nuo teršalų, nuo svetimžodžių, nuo mums svetimų sintaksės struktūrų, mes mokėme savo tautiečius ir švaraus mąstymo. Tai neatsiejami dalykai. Kaip iš prasmingų garsų, sujungtų į žodį, išauga visa mūsų esmių lauką apglėbianti kalba, taip iš kalbos gimsta tauta, kurią jungia dvasiniai ryšiai, glūdintys kalboje.

Kalba yra mūsų savastis, mūsų tautos kraujas, maitinantis jos kojas, rankas, bet ir širdį, ir smegenis. Tautos niekada nesunaikins fiziniai nepritekliai, ekonominės krizės, kaip jos nesunaikino karai, okupacijos, baudžiavos. Bet kalba yra svarbiausia mūsų Tautos ašis, šventuma. Šventumą darkyti tyčia, šaipytis, niekinti yra šventvagiška. O šventvagystė yra sunkus nusikaltimas.

Lietuvių kalba savyje saugo visą praeuropietišką kalbos būties esmę. Mes turime sąmoningai prisiimti atsakomybę ir išsaugoti tai, ką iki šiol gebėjo savyje išsaugoti mūsų kalba. Todėl negalima manipuliuoti kalba, negalima lengvabūdiškai elgtis. Visi demagoginiai plepalai yra tikras nuodas, kurį vėliau reikės gerti iš bendros taurės. Kalba, kaip ir teritorinis vientisumas, negali būti liečiama jokiu pretekstu. Kalbą paniekinti šiandienos politikavimo reikmėms gali tik nusikaltėlis. Ir kas bus rytoj? Kas prisiims atsakomybę po metų, po dešimties, kai reikalai pasikeis? O reikalai pasikeis į blogąją pusę kaip tik dėl tokio grubaus, neatsakingo, grafomaniško, diletantiško požiūrio į kalbą. O kas atgailaus?

Ir jei, pasak Antano Maceinos, savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba, tai koks gi pagaliau yra norinčiųjų pakeisti Lietuvos valstybinę kalbą tikslas? Ko siekia ne rusai, ne totoriai, ne armėnai, gyvenantys Lietuvoje, o lenkai? Ko siekia lenkams norintys įsiteikti politikai? Ar jie suvokia, ką ketina padaryti, įterpdami svetimus rašmenis? Ar apskritai dar mąsto?

Žinoma, būties klausimai mūsų politikų neliečia. Jie apskritai nežino, kas yra vertikalė. Tačiau ponai politikai iš lenkų sparno, viską matuojantys dieviškumu, kalbantys apie nuodėmę ir visuomenės gyvenimo organizavimą, paremtą krikščioniškąja doktrina, puikiai supranta, kas yra dvasinė dimensija. Jeigu supranta, tai neturėtų kėsintis į mūsų kalbą. O jeigu kenkėjiškai veikia suprasdami, tai kas tuomet jiems pažadėjo atleisti jų nuodėmes? Dėl švento lenkų reikalo? Bet jūs veikiate Lietuvoje, ponai, jeigu pamiršote.

Kalbos klausimas nėra klausimas apie eksportuojamas ar importuojamas prekes. Apie dujų kainas. Apie manipuliacijas – „padarykime nuolaidų, kad mums būtų padaryta taip pat“. Kalbos klausimas yra esminis klausimas. Negali būti jokio suabejojimo nei dėl teritorijos, nei dėl kalbos. Nebent mes atsisakome valstybingumo.