Gegužės 7 d. minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui itin svarbi, nes primena laikotarpį, kai tautiečiai priešinosi carinei valdžiai, varžiusiai lietuviško žodžio laisvę. Dėl teisės reikšti mintis savo raštu kovojo daug tautiečių. Knygnešiai rizikavo savo sveikata ir gyvybe atkakliai kovodami dėl lietuvių kalbos išlikimo. Tai išskirtinė kova visos Europos istorijoje. Knygnešiai darė didžiulį ir reikšmingą darbą savo tėvynei. Už tai jie kentėjo kalėjimuose ir tremtyje Sibire. Toks galingas pasipriešinimas padėjo subręsti visos lietuvių tautos atgimimui, savimonei, siekiui atkurti savo nepriklausomą valstybę.
Išsaugoti lietuvišką žodį sparčiai globalėjančiame pasaulyje svarbu ir šiandien, ir dar svarbiau taps ateityje. Teisiniu požiūriu tai garantuoja Konstitucija, įstatymai bei poįstatyminiai aktai. Šiuo metu Lietuvos galiojantys teisės aktai numato, kad Lietuvos piliečių dokumentuose vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis. Asmenvardžių rašyba nusistovėjo kartu su lietuvių kalbos abėcėlės galutiniu susiformavimu daugiau kaip prieš šimtą metų. Nuostabą kelia dalis politikų, ypač Lietuvos lenkų rinkimų akcija (toliau LLRA), kurie bando griauti jau nusistovėjusią asmenvardžių rašybą. Norėdami išsaugoti asmenvardžių rašybą visuomenininkai, mokslo ir kultūros tautiškai susipratę žmonės, susibūrę į „TALKOS už Lietuvos valstybinę kalbą“ (toliau Talka) iniciatyvinę grupę, surinko per 70 tūkst. piliečių parašų dėl asmenvardžių rašybos lietuviškais rašmenimis pirmajame puslapyje. Kitame dokumento įrašų skyriuje leisti rašyti kitais rašmenimis, tuo palaikant brolišką latvių tautą. Lietuviai ir latviai jau tūkstančius metų esame kartu. Akademiko Eugenijus Jovaišos žodžiais, „mūsų tautos išaugo iš to paties aistiškojo kūno“.
Stebina faktas, kad Talkos grupės nariai turi aiškinti kai kuriems kalbininkams, kad rašyti valstybine kalba yra Konstitucinė priedermė ir kad tai nėra nusižengimas. Valstybinės kalbos komisijos išimtys dėl vardų, pavardžių rašybos kitais lotyniško pagrindo rašmenimis užsieniečiams, su užsieniečiais santuoką sudarantiems bei jų vaikams, sukuria pretekstą reikalauti tų pačių sąlygų ir Lietuvos piliečiams. Šios galimybės jau daugelį metų įžūliai reikalauja LLRA, prie jų prisijungė ir G. Kirkilas bei I. Šiaulienė. Tačiau šie nepagrįsti norai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimams ir kt. Piliečio pasas parodo ne tik asmens pilietybę, tačiau patvirtina jo nuolatinį teisinį ryšį su valstybe, asmens vardas ir pavardė turi būti lengvai perskaitomi visų Lietuvos piliečių. Lietuvių kalba susikalba visi Lietuvos piliečiai, todėl už jos išlikimą yra atsakingi ir Lietuvos žydai, rusai, lenkai, ukrainiečiai…
Prisiminkime LR Seime vykusią Konferenciją „Valstybinės kalbos politika ir asmenvardžių rašyba valstybės dokumentuose“, kurioje buvo kalbama apie valstybinės kalbos politiką Latvijoje bei Europos teisę ir asmenvardžių vartosenos praktiką, Lietuvos Respublikos piliečių iniciatyvos siekius valstybinės kalbos klausimais. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bei svečiai iš Latvijos. Ypač džiugino garsios Latvijos kalbininkės, mokslininkės, politikės Inos Druvietės pranešimas. Prof. Ina Druvietė – Latvijos universiteto prorektorė, buvusi Latvijos Švietimo ministrė, ilgametė Seimo narė, dešimties monografijų apie latvių kalbą ir jos apsaugą autorė. Ji atkreipė dėmesį, kad Latvijos kalbininkai ir politikai gerbia savo valstybės Konstituciją ir tvirtai saugo savo rašybos tradicijas. Valstybės Konstitucijos nuorodos į istoriją, kalbą, kultūrą suteikia stabilumo, leidžia tautai atpažinti save Konstitucijoje ir identifikuoti save su valstybe. Valstybės konstitucijos preambulė turi ne tik simbolinę ar politinę reikšmę. Ji stiprina argumentaciją rengiant konkrečias normas, tradicinių tikrinių daiktavardžių adaptavimo principus bei užtikrinant finansavimą kalbos tyrimams, apsaugai. Asmenvardžiai Latvijoje adaptuojami pagal latvių kalbos tradiciją ir rašomi pagal bendrinės kalbos normas. Asmenvardžiai rašomi pagal tarimą įtraukiant į latvių kalbos gramatinę sistemą ir pridedant galūnes.
Ypač svarbios prof. I. Druvietės išvados, kurias norisi pacituoti pažodžiui: „Valstybinės kalbos politika yra kompleksinė sistema, kurioje reikšmingas yra kiekvienas elementas. Latviai turi stabilią tikrinių daiktavardžių adaptavimo tradiciją, kurios keitimas gali turėti neigiamos įtakos valstybinės kalbos statusui. Atsisakius tradicinės praktikos, gali kilti daug sunkiai išsprendžiamų politinių ir lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“.
Todėl turime didžiuotis ir ginti išsaugotą ir išpuoselėtą svarbiausią mūsų tautos kultūros vertybę – lietuvių kalbą, žemai nulenkdami galvas jos puoselėtojų pasišventimui, ryžtui ir sunkiam triūsui vardan Lietuvos gyvasties.
Kuo toliau tuo labiau darkoma valstybinė kalba. Įmonių, parduotuvių pavadinimai visiškai nesuprantami, svetimi lietuvio ausiai. O tiek yra gražių, lietuviškų žodžių, kuriai derėtų vadinti įstaigas ar krautuves. Liūdna, kad griaudami savo kalbą įsivaizduojame, kad taip modernėjame. Iš tikrųjų taip tik rodome nepagarbą gimtąjai kailai ir savo vidinę tuštybę.
Taip taip – ,,Patriotas”, ,,modernėjame” 🙁