Visi politikai teigia besirūpinantys žmonių interesais, tačiau jų sprendimai kažkodėl žmones sužavi gana retai. Absoliuti dauguma Seimo narių turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau jų sprendimai dažnai kritikuojami kaip kvaili ir nevykę. Daugelis politikų veiklūs ir energingi, tačiau jų sprendimai dažnai vėluoja.
Šie paradoksai skatina išsamiau aptarti politinių sprendimų priėmimo psichologines ypatybes. Bene akivaizdžiausia politinių sprendimų ypatybė – politikoje nėra individualių sprendimų. Todėl juos reikia nagrinėti kaip grupinius sprendimus.
Lietuvių patarlė byloja „Trys galvos geriau nei viena“ Panašią mintį aptinkame ir Ganos, kurios vėliava labai panaši į Lietuvos, tautosakoje. Ten sakoma: „Viena galva nesurengs pasitarimo.“
Praktiškai svarbus klausimas, kiek galvų, tai yra kokio dydžio grupė yra optimali protingiausiam sprendimui priimti. Tyrimai leidžia į jį atsakyti, aptarti, kaip grupės dydis yra susijęs su jos konfliktiškumu bei dalijimusi į pogrupius.
Antai, vieno iš socialinės psichologijos pradininkų S. E. Ašo eksperimentai parodė, kad grupei, kurios narių skaičius yra 3–4 žmonės, būdingas didesnis konformizmas ir kiekvienas iš jos narių dažniau pritars kitų grupės narių nuomonei.
Grupės narių gausėjimas didina protingesnių sprendimų tikimybę, bet pasiekus tam tikrą grupės dydį – kokį, priklauso nuo sprendžiamų uždavinių, – grupės didėjimas nebedaro teigiamo poveikio, o jei grupė dar toliau gausėja, sprendimų kokybė menksta. Taigi, daugiau galvų kartais padeda, o kartais kliudo protingai pasielgti.
R. B. Zajoncas šį prieštaravimą aiškina taip: grupė veikia savo narius kaip „sužadintoja“– ji padeda geriau atlikti paprastas užduotis, o atliekant sudėtingesnes, kai atsakymas nėra iš anksto aiškus, grupinis sužadinimas tampa kvailų sprendimų paskata.
Linksmà, o drauge liūdnà teorinių psichologijos teiginių apie grupinę išmintį iliustracija – vyriausybės ministrų kabineto dydžio sąsajos su jo veiklos sėkme. Analizuojant Europos valstybių ministrų kabinetų sudėtį paaiškėjo, kad dažniausiai šiuos kabinetus sudarė 14–16 ministrų (Lietuvoje yra 14 ministerijų).
Jei ministrų kabineto narių skaičius išaugdavo virš 21, tokie kabinetai dažniau, nesugebėdami spręsti jiems iškilusių uždavinių, patirdavo nesėkmes. Politikų siekiai įtraukti į valdančią komandą daugiau narių ir taip užsitikrinti platesnį politinį palaikymą tokiais atvejais prieštaravo psichologiniams darnios komandos sudarymo dėsniams.
Politikos psichologas I. L. Janis tyrinėdamas grupinio mąstymo ypatumus, nustatė, kad grupės kvailai elgiasi, nes pervertina savo galią, atsiriboja nuo nepatinkančios informacijos ir dėl to nesvarsto visų galimybių, nekreipia dėmesio į rizikas ir siekia veikti ar bent galvoti vieningai.
I. L. Janis nurodo, kad visos jo tirtos politikų grupės buvo pernelyg optimistiškos ir tai kliudė joms įžvelgti pavojus. Grupės taip pat tikėjo savo kaip visumos dorybėmis ir todėl nesvarstė moralinių savo veiksmų vertinimų. Dėl nekritiško požiūrio į save ir galios iliuzijos politinės grupės daugiau laiko skyrė bandymams pateisinti jau priimtus sprendimus nei tiems sprendimams iš naujo įvertinti.
Nauja informacija ne skatino naujus situacijos paaiškinimus, o sustiprindavo grupės gynybiškumą ir teisinimąsi. (Aiškėja, kad politikų grupė kvailai apsisprendžia dėl tų pačių priežasčių kaip, pavyzdžiui, tetulė, mananti, jog tik ji viena yra tikrai dora, ir nenorinti girdėti jokios kitos nuomonės.)
Be to, politikai labiau nei kitos grupės siekia vieningumo, todėl politinių grupių nariai dažniau elgiasi konformistiškai, demonstruoja nepakantumą kitos nuomonės šalininkams.
Tyrimai patvirtino, kad antra nuomonė dažnai priklauso nuo pirmos, o trečia būna dar labiau paveikta, jeigu tik ją išsakantis žino pirmąją ir antrąją. Grupinio kvailumo nesunku išvengti suvokus, kad nuomonę palaikančiųjų gausa nėra tiesos garantas. Grupei pasielgti kvailai pavyksta kai kiekvienas jos narys „įsiveda savicenzūrą, bando nuslopinti abejones.
Spaudimas neardyti sutarimo kuria iliuziją, kad ne tik grupės narių, bet visos visuomenės nuomonė yra vieninga. Todėl politikai nustoja dalytis informacija, neatitinkančia daugumos nuomonės. Galiausiai visa grupė nustoja ieškoti naujo požiūrio, o kai visi galvoja vienodai – negalvoja niekas.
Nustojant galvoti reikia atrodyti labai rimtai, todėl ir sveikas protas, ir psichologės J. Brender‑Ilan tyrimai, patvirtina racionalesni priimantys aukštesnės kokybės sprendimus žmonės yra draugiški ir pasižymi humoru, padedančiu rasti netikėtus problemų sprendimus.
Išanalizavęs politiškai sėkmingus sprendimus, I. L. Janis siūlo ir rekomendacijas, kaip politikams pradėti elgtis protingiau, išvengti grupinio mąstymo trūkumų. Jo nuomone, svarbu, kad grupės lyderis prieš priimant sprendimą neremtų nė vieno grupės nario nuomonės, bet nepritariančius daugumai paskatintų išsakyti savo mintis.
Grupei taip pat derėtų sužinoti, ką mano nepriklausomi ekspertai ir nedalyvaujantys priimant sprendimą, bet artimi žmonės, taip pat nors retkarčiais susiskirstyti į pogrupius ir rengti skirtingas sprendimo alternatyvas. Kartais naudinga paskirti vadinamąjį „velnio advokatą“– ginčininką, kuris kritikuoja sprendimą ne todėl, kad juo netiki, o tam, kad būtų aptarti priešingi argumentai.
To nedarant patiriama įvairiapusė žala, nes grupės dažnai kuria bendras iliuzijas, kurios padeda išlaikyti vidinę darną, bet trukdo matyti realybę. Taip politikai sąmoningai ignoruoja neigiamą informaciją, įkrenta į „kolektyvinio neigimo“ spąstus, kurie leidžia išsaugoti optimizmą. Toks elgesys būna „užkrečiamas“ nes vienam politikui ignoruojant blogas naujienas, kiti daro tą patį.
Remiantis psichologų tyrimais, kelias į protingesnę politiką nebūtų klaidus. Seimo ir Vyriausybės nariams reikėtų susipažinti su įvairiais požiūriais, nors kartą per savaitę peržvelgti „Alko“ tekstus ir perskaityti šį straipsnį. Be to praverstų vengti pikto sarkazmo ir lavinti humoro jausmą.
Pagal knygą „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai“ 
Autorius yra psichologas konsultantas, šeimos psichologas ir psichoterapeutas, politikas, publicistas, psichologijos populiarintojas
Mano nuomone, geriau, kai tariasi du žmonės, o ne trys, kadangi, atsiradus trečiajam pašnekovui, prasideda vaidyba, sarkazmas ar noras pasityčioti. Dviese žmonės tampa natūralūs ir nuoširdūs.
Geros mintys. Knyga gal irgi bus gera. Reikės įsigyti.
Keista, kad autorius ignoruoja Vytauto Graičiūno mokymą šiuo klausimu. O sakoma, kad tai labiausia cituojamas lietuvių mokslininkas.
Jau spėjot perskaityti knygą? Kaip nustatėt, kad ignoruoja?
Trys galvos geriau nė viena.
Bet svarbiausia, jeigu savo galvos neturėsi, tai liksi tik pastumdėliu manipuliatorių rankose
Gediminas Navaitis, citatos: a) “Lietuvių patarlė sako: “Trys galvos geriau nei viena” ir b) “Daugiau galvų kartais padeda, o kartais kliudo protingai veikti”. Pažvelkim į DANIJOS konstitucinę santvarką: 1. Danijos vykdomoji valdžia priklauso KARALIUI ir jo skiriamai 2. VALSTYBĖS TARYBAI. Įstatymus leidžia karalius ir 3. Vienų rūmų PARLAMENTAS, renkamas 4 – iems metams tiesioginiais visuotiniais rinkimais. GAUNASI: kaip kad lietuvių patarlė sako, jog “trys galvos geriau kaip viena”, – taip yra Danijoje su rezultatu, – DANIJA…su rekordiškai aukštu BVP vienam gyventojui…turi oficialią imigravimo politiką. Išvada: Lietuvai reikia KARALIAUS. Dėkoju.
P. S. Su oficialia imigravimo politika.
Tad Danijos Valdžios struktūra tokia pati kaip Lietuvos.
1. “Visi politikai teigia besirūpinantys žmonių interesais”, tačiau reikia ne klausyti ką teigia, o žiūrėti ką daro.
2. “Visi politikai teigia besirūpinantys žmonių interesais”, tačiau ar nuoširdus toks teiginys, kuomet nežinomas tikslas.
3. Šiuo metu Valstybė neturi tikslo. Konstitucijoje nėra įtvirtintas Valstybės tikslas. Dabar yra: 2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
4. Siūlau Konstitucijos pataisą: 2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta, o valstybė užtikrina Tautos išlikimą ir gerovę. Suverenitetas priklauso Tautai.
5. Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių, t. y. ne mažiau nei 36 Seimo nariai. Kas atsakys ar yra tokių narių Seime?
Jei valstybę kuria tauta, ir tauta yra suverenas, tai valstybės tikslas, pagal nutylėjimą, turėtų būtų tautos gerovė ir, jau mažų mažiausia – tautos išlikimas. Ir valstybės saugumo tarnybos tikslas, ir visų kitų valdžios šakų tikslas būtų tai užtikrinti.
Žmogus, kam nors patikėdamas savo turtą, nesitenkina vien kitų gera valia, bet perdavimo dokumente surašo jam rūpinamas sąlygas. Jei savo turtą tvarkyti kam nors paveda tauta, turėtų būti panašiai – visuose svarbiausiuose dokumentuose turėtų būti įrašyta sąlyga, kad visas šis turtas turi būti naudojamas tautos labui ir pirmiausia – tautos ir jos kultūros išlikimui amžinai. Kaip tai įrašyta Estijos strateginiuose planuose. Bet Lietuvos strateginiuose planuose apie tai net neužsimenama. Nors lietuvių tauta yra viena iš sparčiausia nykstančių. Atrodo, kad mūsų valdininkija nesupranta kokį brangų turtą jiems patikėta valdyti. Atrodo, kad net pats suverenas iki galo nesupranta, kad valstybė, tauta, jos kalba ir kultūra jai atiteko kaip ankstesnių kartų palikimas. Žmonės aukojo savo laiką, jėgas ir gyvybes už Lietuvą ir jos laisvę, kalbą, raštą, kultūrą. O dabartinis kolaborantų luomas niekina savo kultūrą, kalbą, net vėliavą.
Tai 200 % teisingos mintys, tai atmintinė kiekvienam į valdžią einančiam ar balsą už jį atiduodančiam asmeniui.
Pridurčiau, kad niekinama ne tik vėliava, bet ir himnas, jį giedant Žalgirio arenoje prieš komercines Eurolygos rungtynes. Mano supratimu, jis giedotinas tik žaidžiant Lietuvos rinktinėms.
Be to, tautos išlikimą derėtų suprasti ne kaip žmogaus išlikimą fizine prasme, o kaip lietuviškumo, lietuvybės išlaikymą gyvenime ją puoselėjant, brandinant valstybiškai. .
Gedimino tekstai (straipsniai ir knygos) visada paskatina link protingų pasvarstymų
Ne monarchai ar kokie diktatoriai turi valdyti valstybę, o šviesūs ir k o m p e t e n t i n g i žmonės
„Viena galva nesurengs pasitarimo.“ O yra Lietuvoje antra galva ? Kas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ?
Yra tokių. Bet be norų dar reikia gebėjimo valdyti. O prieš tai – gebėjimo ten patekti. O kas iš ten esančių norės, kad jie ten patektų ? Todėl žmogus turi būti gan karingas ir gudrus.
Bet juk Laisvė ir Nepriklausomybė esti Žmogaus Tautos esminė Sąlyga išgyvenimui. Neįmanomas pilnavertis gyvenimas vergovėje. Viskas ok , jei turi stogą ? Netikiu…
Žmonės nebūna visiškai laisvi ir nuo nieko nepriklausomi. Juos riboja gebėjimai, pareigos, sveikata, amžius. Ir laisvę žmonės supranta skirtingai. Kūrėjui svarbiausia kūrybinė laisvė, mokslininkui – akademinė. Įsimylėjėlis neįsivaizduoja pilnaverčio gyvenimo be savo mylimosios, patriotas – be tėvynės. Nors ir pavergtos. Žmonės sugeba jaustis laisvi ir be stogo.
Nuostabiai protingai pasakyta. Pagarba.
Akivaizdu, kad straipsnis sukelia minčių. Knyga neturėtų būti blogesnė. Užsakiau ją tiesiai iš leidyklos tinklalapio. Visas knygas taip reikia pirkti. Tikrai pigiau nei knygynuose.
Labai geras patarimas