G. Skamaročius. Sūduvos pavadinimas ir pareiga jį teisiškai susigrąžinti

„… sūduviai yra vietiniai gyventojai, labai tvirtai laikosi savo papročių, ši gentis visada atkakliai troško išsaugoti savo protėvių rūbus, papročius ir apeigas, nesituokė su kaimynais prūsais ir NIEKAM IŠ SAVIŠKIŲ NELEIDO ELGETAUTI“ – taip apie sūduvius 1535 m. rašė vokiečių teologas Johanesas Polianderis (tikroji pavardė Grammann).

Taigi, netgi po didžiausių karų (X-XV a.) ilgą laiką neelgetavome ir nesižeminome, vėliau dalis mūsiškių dėl religinių karų, mūsų krašto padalijimų, okupantų teroro, duonos kąsnio ar godumo pradėjo pasiduoti, ypač viešoje aplinkoje. Nepasidavė stipriausi.

Nors dalis mūsų tapo kitų tautų ar etninių grupių gynėjais, bet kraujo ryšyje visi išlikome sūduviais, o gavę galimybę – grįždavome į savo šeimą.

Sūduviai ar suvalkiečiai“ – tai nėra vien tik pavadinimo klausimas, tai ir savigarbos, istorinio teisingumo ir mūsų teisių gynimo reikalas.

Istoriją mažiau tyrinėję, bet geri eiliniai žmonės yra prisirišę prie jaunystės dainų ir anekdotų su žodžiu „suvalkietis“, jų niekas iš nieko neatims – tai jų pasirinkimo reikalas. Žinau, kad dauguma jų myli ir tūkstantmetę, vis dar tęsiamą sūduvių istoriją, šimtmečių sūduvių kankles, tautinius drabužius, tarmę.

Problema yra ne su asmeniniais pasirinkimais, problema yra su dalimi institucinių žmonių, kurie dėl duonos kąsnio, durnumo ar nesuvokimo, sūduvius drįsta vadinti nebe lietuviais, o mūsų krašto dabartinius žmones – krašto kolonistais, nes atseit, visus šio krašto senuosius gyventojus sūduvius dar XIII a. „išnaikino arba jie patys išsilakstė“. Tai jų pagrindinis argumentas, bandant penkis dešimtmečius neleisti mums susigrąžinti sūduvių ir Sūduvos pavadinimų.

Jėgos ir melo pasaulyje įprasta, kad padarius „niekieno“ žemę, į ją tarsi gali pretenduoti bet kokie okupantai ar kolonistai, ypač tie, kurių „dantys didesni“ – tai nėra vien tik istorija, tai – grėsmės pradžios požymiai, kurių turime išvengti. To neišvengus, buvo pradėtos drąskyti tautos, etninės grupės, valstybės.

Būtent, prisidengdamas ukrainiečių ir Ukrainos neigimo propoganda (istorijos klastojimu), Rusijos vadovas pradėjo 2014 m. bei 2022 m. atnaujintą karą prieš Ukrainos valstybę; jis tikėjosi, kad pasaulis tuo patikės ir liks „žiūrovu“. Ir ne tik Ukraina, ir ne tik jie, ir ne tik šioje pasaulio vietoje.

Išsilaisvinus iš propogandos, esamos ar buvusios „kolonijos“ ar jų dalis, daugumoje atvejų išsivaduoja ar ilgam pabėga nuo buvusių okupantų spaudimo ir ant istorinių vertybinių pamatų kuria laisvesnę ateitį.

Mūsų Valstybėje politinius, įstatymų, teisės aktų klausimus sprendžia piliečių pasitikėjimą gavę Seimo nariai.  Ačiū praeitos kadencijos Seimo nariams, kad jie 2022 metus paskelbė Sūduvos metais, ačiū dabartinės kadencijos nariams, kad jie 2026.06.30 pradėjo procedūrą dėl Sūduvos pavadinimo susigrąžinimo į teisės aktus. Ačiū visiems palaikantiems.

Turintiems noro ir galimybes geriau pažinti istoriją ir įvertinti situaciją, kviečiu perskaityti visą tekstą, ypač suprasti „1977 m. nurodymus“.

Sūduvos pavadinimas ir jo paminėjimai

Svarbu suprasti ką vardas ar pavadinimas reiškia, kas ir kokiu tikslu jį pradėjo naudoti, keisti. Supratus – apsispręsti dėl jo tolesnio naudojimo ir asmeniškai, ir Valstybės lygiu. Kas dėl norimų dainuoti dainelių, kas jausdamas pareigą dėl Valstybės įstatymų ir ateities.

Sūduviai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 77 metais, Sūduvos kraštas – 150 metais. Lietuvoje nėra senesnių – senieji vardai ir pavadinimai yra mūsų vertybės, savigarba, pasididžiavimas. Sūduviai šiame krašte gyvename apie 2000 metų, nors mūsų pavadinimus okupantai kaitaliojo, nors mūsų kiekis vis keitėsi, bet išlikome šio krašto šeimininkais.

Sūduvių niekas niekada neišnaikino

Žmonėmis ir kitais turtais gausus sūduvių kraštas visada gundė grobikus iš pietų ir rytų, o vėliau ir vakarų. Grobikai varžėsi tarpusavyje ne tik ginklais, bet ir propaganda – kaip ir šiais laikais.

Deja, Bizantijos stačiatikių ordinai dalį pietų ir rytų Sūduvos, o tame tarpe ir Lietuvos, užgrobė bei pradėjo naikinti mūsų paveldą dar IX-XIII a., bizantiška krikščionybe apkrikštytus, o vėliau ir likusius sūduvius pradėjo vadinti jotvingiais (jatčvingi ir pan.). Kryžiuočių ordinas Sūduvą iš vakarų pradėjo plėšti XIII a.

Norėdami kitiems grobikams įrodyti savo „didesnes teises“ į mūsų kraštą, mozūrai XIII a. paskleidė melą, kad atseit jie jau išnaikino „visus sūduvius“. Tai buvo melas – mozūrai mūsų neišnaikino, nes sekančiuose mūšiuose nuo sūduvių vėl gavo į kaulus.

Po 1422 m. Melno taikos sutarties Ordinui (Prūsijos karalystei) likusioje vakarinėje Sūduvoje, čia sūduvių ir Sūduvos pavadinimų netgi žemėlapiuose nenaikino iki 1815 m., bet vėliau, po karų su Napoleonu ir lietuvių dalyvavimo abejose fronto pusėse – pradėjo slopinti lietuviškumą abeji mus pasidaliję okupantai.

Po III Lietuvos ir Lenkijos Respublikos užgrobimo ją pasidalinant (1795 m.), Rusijos ir Vokietijos (Prūsijos) imperijos Sūduvos kraštą vėl dalinosi, žmones kankino, trėmė, turtą grobė, kultūrą naikino. Rusijos imperijos užgrobta Sūduvos dalis buvo įtraukta į Vilniaus, Augustavo gubernijas. Paskutinio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos vadovo Augusto vardas mums priminė apie buvusią nepriklausomybę, todėl kėlė nerimą Rusijos imperijai, tad nuo 1867 m. krašto okupantų Augustavo gubernija pervadinta į Suvalkų guberniją. Rusiškai ir lenkiškai gubernija pradėta vadinti jos centro – Suvalkų miestovardžiu – „suwalszczyzna“, o miesto ir jo regiono (tuomet gubernijos) gyventojai – „suwalszczani“, šiuos pavadinimus išvertus į lietuvių kalbą buvo padaryta „Suvalkija“ ir „suvalkiečiai“.

Dauguma šviesių žmonių kovoję su okupacijomis jų metu ir vėlesniais laikais, kraštą vadino ir dabar tebevadina Sūduva, o žmones – sūduviais. Taigi, sūduvių niekas nei XIII a., nei vėliau neišnaikino, tik keitėsi įvairiose erdvėse (tame tarpe ir tremtyse) gyvenančiųjų kiekis, buities ir darbo priemonės.

Natūralu, kad visų lietuvių kalba, o tuo pačiu ir sūduvių tarmė per paskutinius 800 metų truputį keitėsi, radosi naujų žodžių, užmiršome dalį mažiau vartotų.

Tiesa, mokslų lengviau gavo sūduviai gyvenę Prūsijos valstybėje (dabartiniuose Karaliaučiaus krašte ir šiaurinėje Lenkijoje) ar greta jos, nes Prūsijos valdžia kas metai būtent sūduviams skirdavo po 8 stipendijas mokymuisi Karaliaučiaus universitete.

Kalbininkas akademikas, prof. Zigmas Zinkevičius rašė, dabartinio: „Karaliaučiaus krašto pietinėje dalyje gyvenusių lietuvių tarmė buvo pati archaiškiausia iš visų lietuvių kalbos tarmių. Jos pagrindu XVII a. viduryje susiformavo bendrinė rašomoji lietuvių kalba, kuri XIX a. pabaigoje įsivyravo ir tuomet Rusijos valdomoje Didžiojoje Lietuvoje“.

Taigi, vakariniai ir rytiniai sūduviai bendravome, keitėmės, atlaikėme daug okupacijų ir ne tik išlikome, bet ir padėjome suformuoti bendrinę rašomąją lietuvių kalbą, telkti visą lietuvių tautą ir atkurti Lietuvos valstybę.

Suvalkiečiais šiandien yra tik Suvalkų miesto ir rajono gyventojai, tą patį teigia ir to krašto dauguma žmonių. Dabar mūsų regiono centras yra Marijampolė, tad pagal miestovardį ir jo aplinkinę teritoriją esu marijampolietis, pagal istorinio etninio regiono grupę – sūduvis, tautybė – lietuvis.

1867 m. ir 1977 m. represijų gniaužtai Sūduvai

Rašant apie sūduvių ir Sūduvos pavadinimus puoselėjančius, turiu paminėti, kad dalis asmenų yra nepakankamai informuoti (neutralūs) ir dalelė prieštaraujančių.

Dalis institucinių prieštaraujančių žmonių sako, kad jie dabartinius sūduvius turėjo vadinti „suvalkiečiais“, nes buvo toksai 1977 m. nurodymas („nutarimas“).

Tokie „nutarimai“ yra labai svarbi, tipinė detalė ne tik sūduvių ir Sūduvos, bet ir kitiems Lietuvos istorinio teisingumo atvejams. Jie padeda geriau suprasti, kas ir kaip įtakojo tuometinius nurodymus, kurie iki dabar supančioję dalį buvusių bei esamų specialistų ir pareigūnų mele, gėdoje ar baimėje pri(si)pažinti klydus.

Karo ir pokario metais okupantai lietuvius trėmė ir kankino prisidengdami kova su Nepriklausomos Lietuvos gynėjais. Prie gerokai vėliau gimusiųjų masės ilgokai nebuvo kaip politiškai priekabiauti.

Represijų asmeniškai nepatyrę, savo kraštą mylintys lietuvių studentai (daugumoje vadinamieji žygeiviai) vis dažniau lankė etnografinius kaimus, klausinėjo senolių apie lietuviškus papročius, mokėmės tradicinių dainų. Vis dažniau užkopdavo ant protėvių piliakalnių, kur draudžiamas tautiškas dainas dainavo, vis drąsiau per Vėlines žvakutes degė ant apleistų pilkapių. 1967-aisiais pirmą kartą Kernavėje suorganizavo gražiausią vasarvidžio šventę – Rasas.

Į Lenkiją įjungto Punsko valsčiaus lietuviai 1956 m. pastato paminklą knygnešiui P. Matulevičiui, atminimo lentoje nurodydami vietą – Kreivėnai, SŪDUVA.

Marijampolėje (tuomet vadintame Kapsuku), aprimus pokario trėmimams bei terorui, 1955 m. atidaromas kino teatras SŪDUVA, 1957 m. įkuriamas fotoklubas SŪDUVA, 1963 m. – stadionas SŪDUVA, 1968 m. futbolo klubas GRĮŽO prie pirminio pavadinimo SŪDUVA (įkurtas 1942 m., metus gyvavo su pavadinimu SŪDUVA); 1969 m. suburiamas vyrų ansamblis „Sūduvietis“; anksčiau gavus leidimą, 1977 m. dar spėjama atidaryti ir viešbutį (su restoranu) – taip pat SŪDUVA.

Bet … . Lietuvių tautinio atgimimo užgesinimui į Lietuvą 1967 m. atsiunčiamas KGB pirmininko Aleksandro Šelepino vaikystės draugas, irgi KGB’istas Valerij Inokentjevič Charazov.

Jis, kaip ir kiti iš Maskvos atsiunčiami KGB’istai, formaliai paskiriamas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) antruoju sekretoriumi, neformaliai – Antano Sniečkaus (LKP CK, formaliai pirmojo sekretoriaus) prižiūrėtoju, neoficialiu Lietuvos TSR vadovu.

KGB’istas kontroliavo okupuotos Lietuvos politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą. Vykdė rusinimo politiką. Prieš tokią politiką protestavus ir 1972 m. susideginus R. Kalantai, prieš demonstrantus Kaune panaudojo represijas, šimtus sulaikė, kalino, terorizavo.

1974 m. Lietuvoje Charazovas organizavo šmeižto kampaniją prieš A.Solženicyną, nebuvo pasyvus, kad išnyktų nepriimtinu tampantis A. Sniečkus (formali jo mirties priežastis – „per karšta vonia sanatorijoje“). Po A. Sniečkaus, jo prižiūrėtojas pasistengė, kad 1974 m. LKP CK pirmuoju sekretoriumi būtų paskirtas rusifikatorius „draugas“ Petras Griškevičius. Primenu – rusifikatorius tai tas, kuris naikina viską, kas nerusiška, o mūsų atveju – naikina viską, kas yra ar primena ar galimai gali priminti lietuviškumą.

Tai štai, tokioje aplinkoje, 1977 m. buvo surengtas susirinkimas, į kurį, kaip priklauso, buvo pakviesta dalis to meto etnologų, archeologų, kalbininkų ir kitų specialistų, ir padiktuotas sprendimas – atsisakyti vartoti per daug lietuvišką pavadinimą sūduviai, dabartinius gyventojus nurodant vadinti „suvalkiečiais“, o kraštą „Suvalkija“.

Pavadinimą Sūduva buvo leista naudoti tik istoriniuose tekstuose, paklusniems „įkalant“, kad sūduviai buvo tarsi išnaikinti dar XIII a. 1867 m. iš sūduvių „suvalkiečius“ darė Rusijos imperijos žandarai, po 110 metų tai tęsė tarsi kitokios, bet vistiek represinės Rusijos kgb’istai ir jų įrankiai.

Vyresni atsimename, o jaunesni tikriausiai suprato, kad tais laikais visi susirinkimai, o ypač idealoginės krypties, vykdavo tik su KGB’istų nurodymu ar suderinimu, jų atstovams viešai ar, apsimetant kitu darbuotoju, dalyvaujant slapta.

Šie, 1977 m. nurodymai buvo privalomi etnologams, kalbininkams ir artimų krypčių mokslininkams, dėstytojams, studentams, tyrimų organizatoriams, spaudos darbuotojams ir … naujiems KGB darbuotojams. Suprantama, KGB šešėlio uždengimui protokoluose būdavo ir nekaltų argumentų su antraeilėmis detalėmis, į jų veiksmus buvo įtraukiami eiliniai žmonės, kurie galimai to net nesuprasdavo.

KGB’istų nurodymų tuo metu nesilaikantieji, geriausiu atveju buvo šalinami iš pareigų ar studijų, o aktyvesniuosius baudė represijomis.

Visada svarbu lietuvius išsaugoti Lietuvoje, ypač okupacijų metu, todėl 1977 m. susirinkime dalyvavusių ir jo nurodymus iki 1990.03.10 vykdžiusių specialistų (išskyrus KGB buvusius ir esamus darbuotojus ar agentus) nesmerkiu, tik klausiu jų: kada nustos vykdyti 1977 m. ir panašius nurodymus, kada išdrįs visuomenei pripažinti, kad

SŪDUVIAI NIEKADA NEBUVO IŠNAIKINTI, KAD JIE SUSILAUKĖ SAVO PALIKUONIŲ, T.Y. MŪSŲ PROTĖVIŲ, SENELIŲ, TĖVŲ, IŠ KURIŲ IŠAUGOME IR MES, DABARTINĖS SŪDUVIŲ (LIETUVIŲ) KARTOS – TIKRIEJI SŪDUVOS KRAŠTO ŠEIMININKAI IR ŠIOS KULTŪROS TĘSĖJAI.

Nesmerkiu tų „padiktuotą“ mokslą neseniai baigusių jaunųjų specialistų, kurie nežinojo kitokios istorijos ir turėjo galimybę mokytis tik iš pagal nurodymus parašytų vadovėlių, iš nurodymus vykdžiusių mokslininkų, pedagogų, dėstytojų. Aš taip pat mokiausi iš panašių knygų, nes kitaip tada nebuvo galima.

Dabar galime ir privalome ieškoti visokių istorijos šaltinių ir iš jų visumos nebijoti rinktis savo istorijos ir kultūros su pagarbiu loginiu ryšiu.

Nesunku suprasti, kad sūduviai (lietuviai) šiame krašte gyvename ne mažiau nei du tūkstančius metų. Tikriausiai suprantate, kad carinę guberniją ir „suvalkiečius“ darė tuo metu buvusioje sūduvių kultūroje, kad iki tol ir dabar vis dar grojame pagal tą patį „kurpalių“ pagamintomis sūduvių kanklėmis, kalbame tų pačių sūduvių tarme, branginame dar iki okupacijų susiformavusią simboliką, aprangos raštus.

Pasikeitė darbo priemonės, dalis naujų dainų ir smulkioji tautosaka, su nevisada mus gerbiančiais anekdotais.

Atseit sūduviai net nebuvo lietuviais

Tai vienas iš paklydimų, tarsi argumentas panaudotas dalies kitaip rašančių – „17 etnologų“ 2026.08.13 rašte Seimui, Kultūros ministerijai, EKGT.

Dalelė prieštaraujančių sūduviškumui bando griebtis ir visai absurdiškų prasimanymų (cituoja melagienas iš antilietuviškų „šaltinių“), cituoju jų raštą: „NEMAŽAI mokslininkų yra įrodę, kad sūduviai nebuvo lietuviai, kad jie buvo jotvingių gentis ir kad ji ir jos kalba yra galutinai išnykusi“, todėl „dabar lietuviškai kalbančių mūsų krašto žmonių negalima vadinti sūduviais“. Tokie teiginiai sutampa su Lietuvos priešų šimtmečiais naudotais teiginiais, bandant pateisinti Lietuvos ar jos dalies okupacijas bei žeminti lietuvių tautą ir sūduvių etninę grupę.

Prieš tokius „argumentus“ Kapčiamiesčio poligonas nepadės.  Su panašios orientacijos „argumentais“ buvo pradėtas karas prieš Ukrainą, tada dalis suklaidintųjų perbėgo į okupanto pusę. Tokiems nepadės švari istorija, o norintiems neabejoti mūsų lietuviška praeitimi, lygtai pakanka priminti tik vieną – akademiko, prof. Z. Zinkevičiaus teiginį apie mūsų tarmės archaiškumą (t.y. sūduvių labai labai seną buvimą lietuvių kalbos pamatais) bei įtaką bendrinės rašomosios lietuvių kalbos suformavimui.

Atseit pasikeitė Sūduvos teritorijos dydis, todėl „negalima“ jos vadinti tuo pačiu senuoju vardu

Prisiminkite, teritorijų dydis keitėsi visose valstybėse ir etniniuose kraštuose, tame tarpe ir Lietuvos. Dėl tokios detalės mes neatmetame senųjų pavadinimų Lietuva, lietuviai, tad lygiai taip pat tęsiame Sūduvos ir sūduvių pavadinimus, juos abejus toliau puoselėjame tose teritorijose, kuriose mes galime tai daryti.

Kitas jų, tarsi argumentas – atseit nebuvo gyventojų … apklausos – taip nesąžininga, nes apklausų buvo dar 2013 m. ir vėliau, jos buvo Sūduvos pavadinimo naudai; bet, kitu rašto sakiniu „17“ patys prieštarauja sau patiems: „Kita vertus, net ir tokia apklausa … prieštarautų faktams“.

Šie sūduviškumui prieštaraujantys nuslėpė, kad šį klausimą EKGT svarstė 2022.05.10 ir, būtent, daugumos balsais nutarė PRITARTI Suvalkijos (Sūduvos) regioninės EKGT prašymui kreiptis į Seimą ir prašyti teisiškai įteisinti Sūduvos pavadinimą.

Pritarčiau trečiam jų teiginiui, kad: „Suvalkija ir Sūduva nėra analogiški ar laisvai sukeistini pavadinimai“, nes Sūduva yra laisvos Lietuvos, o pavadinimas „Suvalkija“ okupacijos paveldas. Taigi, nereikėjo nei rusiškų carinių, nei rusiškų bolševikinių laikų aktyvistams trinti Sūduvos pavadinimo nei tada, nei dabar.

Ar tikrai prie okupantų buvo gerai

Visišką „17“ realybės nesuvokimą demonstruoja sekanti jų teiginių grupė, cituoju: „Suvalkija yra etnografinio regiono pavadinimas, siejamas su XIX a. pab. – XX a. pr. tradicinės kultūros bruožais … Būtent šiuo laikotarpiu ryškėjo tie etnografiniai požymiai, kuriais remiantis apibrėžiami Lietuvos etnografiniai regionai … Suvalkijos pavadinimas susijęs … su modernios lietuvių kultūrinės bei tautinės tapatybės istorija … “. Ar prisimenate, kad būtent paminėtas laikotarpis yra okupacinės Rusijos imperijos primesto Suvalkų gubernijos ir jos centro – miestovardžio pavadinimo laikotarpis – 1867-1915 ?

Kodėl mums nuolat vis dar bandoma teigti, kad prie rusiškų okupacijų buvo gerai, kad būtent tuo laikotarpiu (o potekstėje, tarsi tų okupantų dėka) suklestėjo mūsų kultūra.

Mūsų kultūros vertybės dar iki rusiškos okupacijos aprašytos Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Motiejaus Pretorijaus, Kristijono Donelaičio, Liudviko Gedimino Rėzos, Eduardo Gizevijaus ir kitų rašytiniame palikime – tai taip pat mūsų lietuvių etninė kultūra. Tai laikais mūsų ir gretimuose kraštuose buvo tik sūduviai ir Sūduva (nors ir padalinta), nebuvo jokių „suvalkiečiai“, nei jokio rusiško imperinio guberninio dvoko.

Ne okupantai, o priešingai, būtent labiausiai prieš visus okupantus kovoję ir tėvynei pasiaukoję lietuviai padėjo suformuoti tiek lietuvių tautinę, tiek ir sūduvių regioninę tapatybes, išsaugoti pagrindines lietuvių vertybes. Ir ne tik jų paminėtu okupaciniu laikotarpiu, bet ir keliais šimtmečiais anksčiau, Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, taip pat ir vėliau, tarpukario Lietuvoje, emigracijoje.

Etnologė Marija Liugienė mūsų neseno pokalbio metu sutiko, kad jeigu kalbėsime apie platesnį nei vien tik gubernijos laikotarpį, tada jos nuomone „sūduviai turi teisę susigrąžinti savo istorinį tikrąjį pavadinimą“. Primenu, Sūduvos regioninės EKGT pirmininkas Andrius Milinkevičius taip pat yra etnologas pasisakantis už Sūduvos ir sūduvių pavadinimų teisinį susigrąžinimą.

Klausimas prieštaraujantiems, kada jie sustos ir susimąstys, ką bando ginti, kada įvertins bendrą etninės kultūros kritimo būseną, kada padės parengti vadovėlius ir pagalbinę mokymo medžiagą, kada padės etninę kultūrą grąžinti į studijų programas, darželius, mokyklas.

Į kasmetines etninės kultūros olimpiadas atvyksta vis mažiau moksleivių, o iš mokslininkais gausiausio Vilniaus šiais metais atvyko tik … 1 moksleivis, praeitais lygtai 1 ar 2.

Seimo partijoms prieštaravimą rodantis ir politikuojantis Kazlų Rūdos savivaldybės meras virkauja, kad Seimas jam tarsi trukdys dainuoti „suvalkietiškas“ dainas ar tarsi reikalaus keisti lenteles su gatvių pavadinimais. Artinantis rinkimams naudojasi proga prieštarauti bet kam, ką pasiūlys jo politiniai oponentai, tad atsibudo rodyti didesnį susirūpinimą krašto etnine kultūra. Pigoka, nes iš jo vadovaujamos savivaldybės į moksleivių etninės kultūros olimpiadas jau keli metai neatvyksta nei po 1 moksleivį.

Kažkaip tai vaikiškai skamba jo pagraudenimai, ypač žinant, kad į mero sostą veržiantis labai gerai tiko rinkimų komiteto „Jaunoji SŪDUVA“ pavadinimas. Kai po viešai išrėkto prieštaravimo gavo viešas pastabas dėl manipuliavimo pavadinimais ir susivokė apsijuokęs, tai dabar jau matome, kad dar kartą keis savo rinkimų komiteto pavadinimą.

Tai štai, dauguma tokie yra garsiausiai prieštaraujantys Sūduvos pavadinimo susigrąžinimui į teisės aktus.

Dirbkime Sūduvai ir jos ateinančioms kartoms

2028 m. minėsime etnologo, etnografo, kraštotyrininko, lietuvių kalbos mokytojo, Sūduvoje 1798 m. gimusio ir augusio (Elkas, Seinai, Suvalkų apskritis, … ) Eduardo Gizevijaus 230-ąsias gimimo metines. Atliktų darbų kiekiu – tai žmogus besilygiuojantis į savo mokytoją Liudviką Gediminą Rėzą.

Per keletą metų aplankiau jo gimtąsias, mokslo ir darbo vietas dabartinėje Lenkijoje bei Karaliaučiaus krašte, kalbėjausi su tų kraštų istorikais, etninės kultūros specialistais. Mano siūlymui geriau pažinti savo kraštiečio gyvenimą ar kūrybą pritarė Sūduvos r. EKGT, pati EKGT, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovė ir darbuotojai, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, … Mažosios Lietuvos r. EKGT taip pat žada prie to prisijungti.

O jūs ar žinote šį iškilų sūduvį, ar sūduviškumą garsiausiai kritikuojantys tikri ir apsimestiniai mokslininkai pasirūpino, kad 1998 būtume paminėję jo gimimo 200-metį?

Mūsų etninės grupės ir krašto pavadinimai yra patys seniausi Lietuvoje, turime pasididžiavimo vertą pasaulinę istoriją, bet iki šiol dar nesusitelkę SŪDUVOS krašto muziejaus įsteigimui.

Su MRU ir prie jo esančios Sūduvos akademijos vadovais kalbamės apie galimybę prie akademijos ar kita forma steigti Sūduvos istorijos ir kultūros tyrimų institutą, nes aplinkybės reikalauja vykdyti nuolatinius tęstinius tyrimus.

Internetinėje erdvėje daugėja mūsų ir kitose šalyse esančių, anksčiau nematytų suskaitmenintų, e.dokumentų, kurie lengviau ir pigiau pasiekiami. Jų dėka radau istoriją apie pirmą kartą 77 m. Plinijaus Vyresniojo paminėtus sūduvius, 1665 m. žemėlapį su lotynišku įrašu „Prūsijos kunigaikštystė SŪDUVOS sritis Letspilio rajonas“ (Letspilis – dab. lenk. Gižycko), … . Nauji dokumentai padeda plačiau matyti visą senosios Lietuvos, tame tarpe ir Sūduvos istoriją, kultūrą. Šių ir kitų dokumentų surinkimas bei susisteminimas labai platus ir daug laiko bei žmonių reikalaujantis darbas, kurį taip pat dalimis turime padaryti.

Manau, kad Sūduvos pavadinimo puoselėjimas padės labiau stiprinti ne tik mūsų sūduvišką, bet ir bendrą – lietuvišką tapatybę.

Teisingumas ir valstybiškumas ateičiai svarbus

Seimas valstybišką sprendimą dėl Sūduvos pavadinimo teisiško susigrąžinimo į Valstybės teisės aktus priima su labai simboliniu akcentu – jis įsigalios 2027 m. sausio 1 d., t.y. į dar vienus „septintus“ metus įžengsime jau su išlaisvintu ir teisiškai atkurtu Sūduvos pavadinimu.

Puoselėdami Sūduvą, joje randame daugiau savo pasaulio ir vertybinės ateities, tad kviečiu – susitelkime būtent tam.

Autorius yra Sūduvos regiono tarybos pirmininkas