G. Navaitis. Laikas: bėga kai stabdome, slenka kai raginame

„Kodėl laikas bėga ir jo trūksta?“

Tai klausimas ypač dažnas prasidedant adventui, artėjant Šv. Kalėdoms. Gruodžio dienos atrodo trumpesnės nei bet kada: darbai spaudžia, dovanos dar neišrinktos.

Laikas, kurį turėtume skirti džiaugsmui ir artumui, išsibarsto tarp mažareikšmių rūpestėlių, susitikimų ir darbų. Neretas bando nori suspėti visur, bet pamiršta, kas iš tiesų svarbu.

Laikas nėra guminis, tačiau jį galima ištempti, jei gebama jį valdyti. Žmonės, kurie mano, kad jų gyvenimas džiugus moka laiką tvarkyti ir suvokia laiką kitaip nei tie,  kurie nesijaučia esą sėkmingi.

Ir pirmųjų, ir antrųjų galima paklausti į ką panašus laikas? „Alko“ skaitytojai irgi gali pamėginti atsakyti į šį klausimą, nuspręsti ar jiems laikas primena lekiančią strėlę? beribį vandenyną?

Tyrimo apibendrinimas

Daugiau uždirba ir žymesnę karjerą padaro tapatinantis laiką su strėle. Mažiau materialiai sėkmingi tie, kuriems laikas buvo panašus į bekraštį vandenyną. Tačiau atsakiusių, kad yra laimingi tarp jų buvo penktadaliu daugiau nei tarp „strėlininkų“.

Jeigu laikas panašus į strėlę, tai kur ji nukreipta, – į viršų, žemyn, iš kairės į dešinę? Skirtingomis kalbomis šnekantys žmonės atsakys, o drauge ir suvoks laiką skirtingai. Lietuviai ir anglai praeitį suvoks kaip kažką sau už nugaros, o laikas jiems dažniausiai judės iš kairės į dešinę.

Australijos aborigenams laikas visada juda iš rytų į vakarus. Kinams laikas vertikalus ir ateitis yra žemiau nei praeitis. Antikos graikai suvokė laiką kaip trimatį. Jiems jis buvo didelis arba mažas, o mums įprastas posakis „ilgas laikas“ jiems buvo beprasmis.

Mes gyvename tam tikru laiku, tačiau vis dar menkai suprantame, kas jis yra. Užtenka trupučio psichotropinės medžiagos – LSD, – ir žmogus praranda laiko suvokimą, gali kaip Baltas Triušis iš L. Kerolo knygos „Alisa stebuklų šalyje“ atsakytų, kad amžinybė trunka tik sekundę.

Dienų kaita yra pradinė laiko suvokimo priežastis, tačiau diena gali būti ilga vasara ir trumpa žiema. Aristotelis manė, kad jei niekas nesikeičia, laikas sustoja. I. Niutonas laikėsi priešingos nuomonės ir skyrė santykinį, tariamą laiką nuo absoliutaus, tikrojo laiko, kuris savo esme neturi jokio ryšio su žmogaus patirtimi. A. Einšteinas įrodė, kad kuo greičiau daiktas juda, tuo lėčiau jam eina laikas.

Psichologinis laikas gali lėkti arba slinkti, gali būti turiningas arba tuščias, jis gali žmogų „stumti“ arba paskui jį tenka „bėgti“. Ekrane kelis kartus iš eilės pamačius tą patį vaizdą, atrodys, kad kaskart jis rodomas vis trumpiau. Vertinant laiką ir save galima telktis į praeitį, dabartį arba ateitį.

Laiko tvarkymo įpročių tyrimai atskleidė, kad tie, kurie suvokia save kaip gebančius sėkmingai rengti darbą, tiksliausiai rengia ir įvertina užduoties trukmę. Jie suskirsto užduotis į nedideles ir taip susilpnina vidinį pasipriešinimą, kuris didžiausias būna pradedant darbą.

Kiekvieno žmogaus patirtis sako, kad laikas yra savitas iš teklius. Vienu atveju jį galima prilyginti pinigams. Tada laikas taupomas ir protingai panaudojamas.

Kitu atveju toks prilyginimas beprasmis, nes laiko, praleidžiamo su mylimais žmonėmis, niekas nebando sutaupyti. Šis psichologinio laiko suskirstymas padeda numatyti tikslą, atsakyti į klausimą, ką darysime su „sutaupytu“ laiku.

Skirsime jį darbui ar dominančiai veiklai, įgyti naujiems įpročiams ar poilsiui? Pirmuoju atveju laiko valdymas būtų veiksmai ir sprendimai, kuriais siekiama geriau paskirstyti ir veiksmingiau panaudoti turimą darbo laiką užduotims atlikti. Taigi, laiko perskirstymas nėra tikslas.

Juo tampa noras sparčiau ir, galiausiai, daugiau užduočių atlikti. Kitu atveju siekiama greičiau atlikti užduotis, bet ne didinti jų kiekio, o „sutaupytą“ laiką skirti kam nors kitam – sportuoti, būti gamtoje, menui, saviugdai, skaityti šį straipsnį.

Kiek laiko turime?

Prieš atsakant, reikia aiškiai įsivertinti, ko klausiama. Apie laiką pramogoms, būti su mylimaisiais ar skirtą profesinei veiklai.

Laiko valdymo žinovas L. Zaivertas siūlo nuosavo darbo laiko „kapitalo“ apskaičiavimo būdą. Jį apskaičiuoti reikia iš žadamo išeiti į pensiją laiko atimant esamą amžių. Gausime skaičių, kurį galima pažymėti A. (darbo laikas), likęs iki pensijos. Jis lygus A x 1760 (220 darbo dienų per metus x 8 valandos ) = … valandų.

Praverstų iš karto įvertinti ir laisvą laiką, likusio iki pensijos. Jis lygus A x 660 (220 darbo dienų x 3 valandos ) = … valandų prie kurių pridedamos 1740 (145 laisvadienių x 12 valandų ) valandos.

Sudėję darbo ir laisvalaikio laikus gausime iki pensijos turimo laiko „kapitalą“. Daug kas nustemba atradęs, kad laisvo laiko turės daugiau nei skiriamo darbui.

Daug kas vyresniame amžiuje sunerimsta atradęs, kad laiko turės tik (ar net) keliasdešimt tūkstančių valandų. Daug kas susirūpina, kad gyvenimo laikas – tik keli šimtai tūkstančių valandų. Kai kuriems pateikti skaičiavimai tampa postūmiu geriau tvarkyti laiką.

Sumanūs ir drąsūs žmonės pripažįsta, kad šiandien yra pirmoji jų likusio gyvenimo diena ir ryžtasi ją bei likusį laiką leisti protingai bei maloniai.

Jie apsisprendžia tikslingai naudoti darbo laiką, skirti nors truputį laiko apmąstymams, netaupyti laiko meilei, šeimai ir draugystei, negailėti laiko sau, savo pomėgiams, o ypač savo sveikatai.

Pagal knygą „Sėkmės formulės“

Autorius yra psichologas, psichoterapeutas, profesorius, mokslų daktaras