Teisė rinkti yra laisvės išraiška. Teisė rinkti neabejotinas gėris. Visi balsuos už kompetentingus ir sąžiningus, dorus kandidatus.
Kompetenciją nors ir apytiksliai, bet galima išmatuoti, sužinoti kokį išsilavinimą kandidatas įgijo, kokia jo patirtis. Kebliau su dora. Išrinkti sąžiningą politiką rimtas iššūkis.
Daug politologų protingai primena, kad nerinktume vagių. Labai teisingas patarimas. Jeigu rinkimuose dalyvautų korupcijos partija tikrai žinotume už ką nebalsuoti. Deja tokios nėra tarp per ketvirčio šimto šiuo metu Lietuvoje registruotų partijų. O patikėti, kad kurioje nors partijoje surinko šventieji irgi nepavyksta.
Dar antikoje filosofas Platonas bandė įrodyti, kad geriau būti doram nei tokiu atrodyti, o kitas filosofas Glaukonas aiškino, kad žmonės dorybingai elgiasi, nes bijo būti pagauti.
Šiandieną viešųjų ryšių specialistai padeda įgyvendinti Glaukomo idėją, kuria nepriekaištingus kandidatų įvaizdžius. Juos analizuoti ir įvertinti reikia laiko, pastangų ir žinojimo.
Galimas kitas kelias, kurį siūlo psichologas Džonatanas Haidtas (Jonathan Haidt) – aptarti keletą atvejų kai niekas nepatiria žalos, tačiau elgesiui nepritariama ar jis pateisinamas.
Pavyzdys. Anūkė paveldėjo senelės trobelę. Ją tvarkydama randa tarpukaryje veikusios katalikiškos moterų organizacijos trispalvę Lietuvos vėliavą, kurioje išsiuvinėtas mergelės Marijos atvaizdas. Vėliava sena, sudūlėjusi ir jau netinka naudoti. Anūkė vėliavą supjausto ir padaro skudurėlius tualetui valyti? Klausimai: „Ar gerai ar blogai pasielgė? Kodėl?“
Atsakymą tiriamieji pateikia iš kart. Todėl galima manyti, kad skaitantis (-i) savo atsakymą irgi žino. Sudėtingiau atsakymą paaiškinti. Galimi paaiškinimai:
- vėliava jos, ką nori tą su ją ir daro,
- negalima nepagarbiai elgtis su tautos simboliais, vėliava nėra medžiagos skiautė – ji susieja žmones.
- krikščionybės ženklai žymi ryšį su Dievu, juos nuvertinantys nutraukia šį ryšį.
Išvada – dorovinių sprendimų pamatas gali būti trejopas. Vieni žmonės pirmenybę teiks asmenybės interesams, jos norams ir poreikiams. Jie rūpinsis žmogaus teisėmis, laisvėmis, teisingumu ir mažumomis.
Kitiems svarbiausia yra pareiga šeimai, bendruomenei, tautai, valstybei. Jie rūpinsis hierarchija, pagarba, reputacija.
Tretieji vadovaujasi nuostata, kad žmogus atsakingas Dievui ir jiems rūpės šventumas, tyrumas, nuodėmė.
Vieni siūlo visuomenę, kurį remiasi sutartimi sudaroma vadovaujantis nuostata, kad visi žmonės lygūs ir jiems reikia suteikti kuo daugiau teisių gyventi kur nori, kurti santykius taip kaip patinka.
Dar XIX a. anglų filosofas Dž. S. Milis (Mill John Stuart) teigė: „Žmogus geriau negu bet kokia vyriausybė žino, ko jam reikia.“
Kitas požiūris pabrėžia ne besikeičiančius susitarimus, o tai kas įvardinama natūraliu gyvenimo būdu. Jo besilaikantys siekia apriboti laužančius taisykles, savanaudžius ir tinginius. Irgi pradėjęs skelbti savo idėjas dar XIX a. prancūzų sociologas E. Durkheimas (Émile Durkheim) rašė, kad žmogus negali siekti aukštesnių tikslų bei paklusti taisyklėms, jei nemato kažko viršesnio kam jis priklausytų.
Tie, kuriems svarbiausia atsakomybė Dievui, prisimena, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad krikščionių socialinė doktrina atskleidė Dievo Žodžio pritaikymą žmonių ir visuomenės gyvenimui, kartu ir žemiškajai tikrovei, su kuria jie susiję“. Jie kartoja šv. Pauliaus mintį: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas.“
Toks suskirstymas skaitytojams leidžia geriau suprasti savo politines simpatijas ir antipatijas, geriau suvokti savo požiūrį į visuomenės pamatų sukūrimą. Jis leidžia pastebėti, kad Lietuva ir Europa, vis mažiau žino apie politikos dorovinį pamatą ir bando jį pakeisti gražios ateities pažadais.
Skamba kaip anekdotas, bet netrūksta politikų žadančių sumažinti mokesčius ir pakelti pensijas.
Patikėję tokiais plėniais vėl ir vėl nusivilia savo išrinktaisiais. Todėl kone pusė Lietuvos piliečių randa įdomesnių užsiėmimų nei rinkimai – darbuojasi sode, guli ant sofutės ir giliamintiškai samprotauja, kad nėra už balsuoti.
Praeituose Seimo, Prezidento, Europarlamento rinkimuose dalyvavo 47–54 proc. rinkėjų.
Jeigu jie sutapatintų save su viena ar kita ideologija, su ja atitinkančiais dorovės pagrindais, tai vienadieniai pažadukai turėtų menkesnę įtaką, valdymas būtų aiškesnis, o rinkėjai lengviau pasirinktų kam atiduoti savo balsą ir pasijustų geriau, nes patikėjęs savo balsavimo dorovine verte lemia ir savo, ir valstybės ateitį.
Autorius yra psichologas, psichoterapeutas, politikas, socialinių mokslų daktaras, profesorius
Mielieji Lietuviai, pirmučiausiai nustokime žemintis svetimam krikščionių išganytojui. Tikrasis Dievas yra Visatos Kūrėjas, kuris sukūrė tobulą ŽMOGŲ. Atskleisiu paslaptį, kaip aš paprastai ir kartu nuoširdžiai a s m e n i š k a i bendrauju su VISATOS KŪRĖJU: kai kažką truputuką ne taip pasielgiu, ir man gnybteli po to į. sąžinę:,tuomet pašnibždomis pasakau tokius žodžius: ,,Atsiprašau, jeigu ką aš ne taip, mano Kūrėjau’’, arba: ,,Atleisk man, Kūrėjau’’, arba ,,Atsiprašau, mano Kūrėjau’’. Patikėkite, tai labai padeda,,taip paprastai ir aiškiai (be tarpininkų) aš palaikau save ir kitiems parekomenduoju!!!
KAIP padeda? Nustoji jausti graužatį netinkamai pasielgęs?
Aš balsuosiu už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Už Lietuvos teisę turėti savo pinigus, savo bankus, valdyti savo žemę, sienas , mokesčius ir karioumenę, švietimą, sveikatą, dorovę….O jūs irgi ? Už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę niekam ?
Jei teisingai suprantu, lietuviai nenori Lausvės ir Nepriklausomybės ? tik kuo pilnesnės geldos ir peštynių dėl vietos prie jos ?
Tokie pamokymai mažai ką išmokys, jei žmogus nusistatęs balsuoti už savo pasirinktus. Psichologas geriau tegu padeda patekusiems į valdžią.
ar visada supranta ką pasirinko? gal pernelyg dažnai “užkimba ant pažadų kabliuko”?
Pradeti reikia nuo protingo pasirinkimo.
Už ką balsuoti? Labai paprasta- už ginančius lietuvių kalbą, už jos valstybinio statuso stiprinimą.
Šviesti žmones yra LRT pareiga. Vykdant ją, kiekvienas kandidatas į valdžią turėtų būti LRT laidose objektyviai viešai po kelis kartus varteliojamas ant visų šonų. LRT šios pareigos tinkamai, t.y. kvalifikuotai, nešališkai neatlieka. Taigi LRT kalta, kad į valdžias išrenkami ne tie žmonės. Tad visų pirma imkimės LRT žurnalistų rengimo kvalifikuotumo ir nepriklausomumo reikalų išsprendimo. Tai aktualu ne tik rinkimų rengimo atveju, bet ir apskritai visoje politikoje.