Rugsėjo 9 d. 13.00 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) Lietuvos istorijos institutas kviečia visuomenę į viešą seminarą „Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties invazinis tyrimas: būdai ir apimtys“.
Seminaro metu mokslininkai plačiau pristatys numatomo bandomojo minimalios apimties invazinio tyrimo Vilniaus arkikatedroje tikslus, numatomą eigą ir apimtį bei taikomus būdus.
Seminare dalyvaus
Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Aurimas Švedas;
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas archeologas dr. Rytis Jonaitis;
Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas archeologas Saulius Sarcevičius;
Architektas, Restauratorių sąjungos narys, Architektų sąjungos narys Robertas Zilinskas;
Geofizikas, UAB „Geobaltic“ generalinis direktorius dr. Dainius Michelevičius.
Renginyje taip pat kviečiami dalyvauti ir savo įžvalgomis pasidalinti Kultūros paveldo departamento, Vilniaus universiteto Istorijos bei Medicinos fakultetų, Vilniaus savivaldybės, Bažnytinio paveldo muziejaus, Valdovų rūmų, Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus arkivyskupijos kurijos, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos, politinių institucijų atstovai. Seminarą moderuos žurnalistas Deividas Jursevičius.
Seminaras rengiamas įgyvendinant LR Vyriausybės kanceliarijos finansuojamą projektą „Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties tyrimas šalia Šv. Kazimiero koplyčios“.
Liepos 8 d. Vyriausybės pasitarime buvo pritarta siūlymui pavesti Lietuvos istorijos institutui atlikti bandomąjį minimalios apimties invazinį tyrimą Vilniaus arkikatedroje.
Vilniaus arkikatedra yra išskirtinė šventa, istorinės ir nacionalinės reikšmės paveldo vertybė, todėl svarbiausias rengiamo tyrimo principas – neskubėti ir veikti atsakingai.
Kiekvienas tyrimo žingsnis turės būti moksliškai pagrįstas, išsamiai dokumentuotas ir atliekamas kvalifikuotų žinovų, siekiant kuo labiau sumažinti poveikį autentiškai Katedros medžiagai, konstrukcijoms ir šventai erdvei.
Pranešama, kad renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Užfiksuotos nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti naudojami renginio viešinimui, socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, žiniasklaidoje ir kitoje mokslo garsinimo veikloje.
Iš to kas pasakyta galima spręsti, kad tiriant Vilnių domins tik krikščioniškasis laikotarpis, o tai Lenkijos valstybės ir lenkiškos bažnyčios istorija. Tad kyla klausimas, kodėl už Lietuvos valstybės pinigus užsimota tai atlikti. Tai šlėktiškosios lietuvybės reliktai, kuri Vaario 16-osios Lietuvai nėra priimtina. Tad, ar šiuo atveju nederėtų atitinkamoms institucijoms (FNTT, STT), o ir Valdžių partijoms, pasidomėti dėl galimo piktnaudžiavimo finansuojant iš esmės lenkiškų interesų projektą būtent Lietuvos Vyriausybės kancialerijos lėšomis.
,,Pranešama, kad renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama.” Kai Bažnyčios vadovybė šitoj šventoj erdvėj iškasė valdovų kapus, apsiėjo be filmavimo.
>Kažin
Citata: “Tiriant Vilnių domins tik krikščioniškasis Lenkijos valstybės ir lenkiškos bažnyčios istorija”. Manau, kad Vilniaus tyrimais turėtų domėtis dar ir krikščioniškosios Vokietijos valstybės bažnyčios istorikai. Pagrindas: vokiečių istoriko Jozefo Pfincnerio (1910 – 1945) knyga “Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas” (Vilnius, “Mintis” 1989 m., Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leid. 158 NR). Knygos viršelį puošia Vytauto su karūna ir kryžiumi ant galvos vaizdas. Dar knygos p. 227 rašoma: “Tad ir žemaičiai ilgą laiką gyveno panašiai kaip ir kitos vyskupystės, dėl kurių buvo kovojama ir kurios, kitų globai nepasiduodamos, kaip kad ir Vilnius, tiesiogiai priklausė popiežiui. Vytautas norėjo, kad Lietuva ir bažnytininkai būtų visai savarankiški, nepriklausomi nuo svetimų įtakų, net nuo Lenkijos. Tai aiškus įrodymas, kaip sistemiškai Vytautas dirbo, kad Lietuvai duotų visišką nepriklausomybę ir visiškai atskirtų Lietuvą nuo Lenkijos”. Tad, kur dingo karališka Vytauto Didžiojo karūna su kryžiumi ant galvos, vaizduojama knygos “Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas” viršelyje (Vilnius, “Mintis” 1989 m. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leid. 158 NR)?
Aš manyčiau, kad Vytautas, kaip jis ko siekė, bet nepasiekė, o pragyveno tarnaudamas lietuvybę išdavusio Jogailos Lenkijos karalystei ir lenkybės tarpimui Lietuvoje, tad kaip asmuo nėra tinkamas dėti į Vasario 16-osios Lietuvos valstybės, į ne lenkiškos lietuvių tautos, kuria norime tapti, pamatus. Lietuva tik stipresnė darysis, jeigu Vytautą laikysime ne bendru su lenkais asmeniu, o paliksime vien Lenkijos istorijos dalimi, nors ir turėjusį viltį užsidėti, matyt, jau katalikiškai aplenkintos Lietuvos karaliaus karūną.
Tad manyčiau, kad lietuviškiausia būtų imantis Vilniaus tyrimo moksliškai grybšteliant N.Kitkausko atkastus pentogamos (vilko pėdos) statinio (astranominio dziegoriaus) pamatus, rodančio, kad jis buvo įrengtas prieš 7.275 m prieš Kr., ir įrengiant jo maketą su atitinkama istorine informacija Katedros aikštėje. Iš to įrenginio per turizmą uždirbus lėšų būtų galima tęsti ir atitinkamus kitus vėlesnio Vilniaus istorinius tyrimus.
P. S. Tėvas Henrikas, prie Prezidento Smetonos buvęs Lietuvos karininkas, į šį klausimą atsakinėdavo paprastai: “Karūną pavogė lenkai”. Šitą gali paneigti arba patvirtinti vienas iš strateginių mūsų valstybės partnerių Lenkijos Prezidentas Navrockis.
Tai nereiškia, kad jis buvo teisus. Šapokos Lietuvos istorija gerokai prikurta. Nebent pats tiesiogiai matė tuos įvykius.
Čia kalbama ne apie Šapokos Lietuvos istoriją, o apie sovietmečio (1989 m.) Švietimo ministerijos leidimu “Minties” leidyklos į lietuvių kalba išverstos vokiečių istoriko Josifo Pincnerio knygos “Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas” dokumentiką. LDK dzūko Vytauto valdymo metu Vilniuje (nepaminėjau) buvo įsteigta Vyskupija. Na, jeigu už Lenkijos Prezidentą tamsta galite atsakyti, tai maloniai kviečiame jus taip ir padaryti. Dėkoju.
>Kažin
Tamstos citata: “Tad manyčiau, kad lietuviškiausia būtų imantis Vilniaus tyrimo moksliškai grybšteliant N. Kitkausko atkastos pentogramos (vilko pėdos) statinio pamatus, rodančio, kad jis buvo įrengtas prieš 7.275 m. pr. Kr., ir įrengiant jo maketą su atitinkama istorine informacija Katedros aikštėje”. Siekiant šios istorinės datos įamžinimo, buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau teigiamo rezultato iš jos pusės gauta nebuvo.
Vytautas, turėdamas Karūną su kryžiumi ant galvos Vilniuje buvo įsteigęs Vyskupiją (Josifas Pfincneris). Tai reiškia, kad lenkus, vokiečius ir lietuvius krikščioniškas Vilniaus miesto praeities laikotarpis domina vienodai, todėl tyrimų eigą labai seksime.
Kad vykdomi tyrimai iš tikrųjų būtų vieši, yra būtina dar prieš juos pradedant visuomenei paskelbti kas istorijos ir archologijos mokslams neginčijamai yra žinoma apie Katedrą, vietas prie jos. Tačiau, kaip jaučiasi, vargu ar tai bus daroma