Pirma dalis ČIA.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį Lietuva užsimojo ne tik priminti Europai senąjį Gintaro kelią. Sumanyta gerokai daugiau – suburti su gintaru susijusias valstybes, turizmo, kultūros, mokslo ir verslo žmones į „Pasaulinį gintaro kelią“, o Lietuvai tapti viena pagrindinių šio tarptautinio sumanymo telkėjų.
Ir tai nebuvo vien graži Lietuvos pareigūnų svajonė. 2013 m. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos (JT PTO) generalinis sekretorius Talebas Rifai viešai pareiškė remiąs Lietuvos sumanymą ir sakė, kad Gintaro kelias gali padėti Lietuvai įsitvirtinti pasauliniame turizmo žemėlapyje.
Tų pačių metų gruodį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje paskelbus Pasaulinio gintaro kelio pradžią, tuometė Valstybinio turizmo departamento (VTD) direktorė Raimonda Balnienė kalbėjo apie svečius iš beveik 20 užsienio valstybių ir trijų žemynų bei siekį sujungti gintaro paveldu susijusias šalis visuose žemynuose.
2013–2014 m. šiam tarptautiniam sumanymui buvo kuriama ir speciali interneto svetainė worldamberroad.travel. Joje turėjo būti pristatomas Pasaulinis gintaro kelias, jo šalys, lankytinos vietos, maršrutai, gintaro istorija ir su gintaru susijusios turizmo paslaugos. Tai turėjo būti ne vienkartinis renginio puslapis, o nuolat pildoma ir plečiama daugiakalbė viso tarptautinio tinklo priemonė.
Praėjo kiek daugiau nei dešimtmetis. Buvęs oficialus Gintaro kelio interneto vardas worldamberroad.travel Lietuvos pradėto kelio šiandien nebepristato. Jo registracija nebuvo pratęsta, interneto vardas grįžo į laisvą rinką, o 2026 m. rugpjūtį jį tikrinant lankytojas jau galėjo būti nukreiptas į CM88 internetinių lošimų turinį.
Tačiau Alkas.lt tyrimas atskleidė dar vieną netikėtą dalyką: pati valstybės lėšomis sukurta svetainė nėra dingusi – jos kopija išliko. Dingo kas kita: pats sumanymas ir už jo tęstinumą atsakingas šeimininkas.
Kaip tai nutiko?
Pasaulinio gintaro kelio užmojis
„Pasaulinio gintaro kelio“ ištakos siekia 2011–2012 metus. JT PTO dokumentuose minima 2012 m. Vilniuje vykusi Gintaro kelio konferencija, o 2013 m. gruodį čia surengtoje antrojoje konferencijoje oficialiai buvo įkurtas Gintaro kelio komitetas („Amber Road Committee“). Jis turėjo numatyti tolesnę kelio plėtrą ir darbus.
Ši aplinkybė svarbi. Žvelgiant iš šiandienos lengva pagalvoti, kad „Pasaulinis gintaro kelias“ tebuvo valstybės užsakytas interneto puslapis. Ano meto žinios ir dokumentai liudija ką kita – Lietuva mėgino burti tarptautinį tinklą.
Dar 2013 m. Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovai buvo kviečiami padėti skleisti žinią apie Gintaro kelią ir raginti užsienio valstybes prie jo jungtis. R. Balnienė tuomet ragino „skatinti svečias šalis prisijungti prie pasaulinės mūsų iniciatyvos ir plėsti šiuolaikinį Gintaro kelią“.
Ir kvietimas neliko be atsako. 2013 m. rudenį Indijos spaudoje pasirodė žinia, kad Lietuva ir JT PTO kviečia Indiją jungtis prie Pasaulinio gintaro kelio. Lietuvos ambasados Indijoje paskelbtoje medžiagoje minima, kad prie sumanymo tuo metu jau buvo prisijungusios Rusija, Lenkija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Austrija, laukta ir kitų valstybių.
2014 m. birželį Vilniuje vėl rinkosi įvairių šalių turizmo atstovai. Tuo metu VTD skelbė, kad prie Gintaro kelio jungiasi naujos šalys, o interaktyvus kelias pildomas naujais objektais.
Taigi svetainė tebuvo viena viso sumanymo priemonių. Lietuva savo vardu kvietė pasaulį jungtis prie jos pradėto Gintaro kelio.
Sumanymas gimė ieškant Lietuvos išskirtinumo
Viena pagrindinių šio sumanymo kūrėjų buvo tuometė VTD direktorė Raimonda Balnienė.
Rugpjūčio 21 d. kalbėdamasi su Alkas.lt ji prisiminė, kad pradėjusi vadovauti Lietuvos turizmui pirmiausia ieškojo atsakymo į paprastą klausimą – kuo Lietuva gali būti įdomi ir išskirtinė pasauliui?
Vienu tokių ženklų tapo Baltijos gintaras. Tačiau kalbėta ne vien apie papuošalus ar suvenyrus. Gintaras galėjo sujungti istoriją ir archeologiją, muziejus ir amatus, meną ir verslą, gydymo bei poilsio paslaugas, keliones ir šiuolaikinę kultūrą. Senasis Gintaro kelias turėjo tapti istoriniu pamatu naujam, gyvam tarptautiniam keliui.
Tokią mintį rodo ir ano meto vieši pristatymai. 2013 m. Pasaulinio gintaro kelio atidaryme kalbėta ne vien apie senovės prekybos maršrutą, o apie šiuolaikiniam keliautojui kuriamą tarptautinį Gintaro kelią, kuriuo būtų galima pažinti ir senąjį gintaro paveldą, ir dabartinį jo gyvenimą skirtingose šalyse.
Kiek kainavo „Pasaulinio gintaro kelio“ kūrimas?
Dideliam užmojui reikėjo ir pinigų. 2013 m. VTD paskelbė „Pasaulinio gintaro kelio rinkodaros paslaugų“ pirkimą Nr. 141858.
Jis buvo padalytas į dvi dalis. Pirmoji apėmė iškilmingą Pasaulinio gintaro kelio atidarymą Lietuvoje, filmavimą, televizijos laidą ir viešinimą. Antroji – rinkodarinės svetainės „Virtualus Gintaro kelias“ sukūrimą.
Viešųjų pirkimų dokumentuose nurodytos dvi sutartys:
- UAB „Lietuvos ryto“ televizija – 161 172 Lt;
- UAB „Dizaino kryptis“ – 65 551,75 Lt.
Bendra jų vertė – 226 723,75 Lt, arba maždaug 65,7 tūkst. eurų.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN), atsakydama Alkas.lt, nurodė, kad „Pasaulinio gintaro kelio“ iniciatyvai buvo skirta apie 68 tūkst. eurų. Ministerijos paprašėme patikslinti, iš kokių išlaidų susideda ši suma, nes vien dviejų 2013 m. sutarčių vertė beveik ją pasiekia.
Todėl kol kas nebūtų tikslu sakyti, kad visas Gintaro kelias kainavo lygiai 68 tūkst. eurų. Tačiau viena aišku: šiam sumanymui valstybė skyrė dešimtis tūkstančių eurų, ir už juos buvo atlikti apčiuopiami darbai.
Svetainė buvo kuriama ateičiai
„Virtualaus Gintaro kelio“ techninė užduotis rodo, kad buvo kuriamas ne trumpalaikis reklaminis puslapis.
Svetainė turėjo veikti lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, o prireikus – ir kitomis. Joje turėjo būti pateikiami Gintaro kelio vietų aprašymai, nuotraukos ir koordinatės, interaktyvūs žemėlapiai, kelionių maršrutai, galerijos ir paieška. Buvo numatyta ir mobiliesiems įrenginiams pritaikyta svetainės atmaina.
Ne mažiau svarbu tai, kad VTD darbuotojai turėjo būti išmokyti svetainę tvarkyti patys. Rangovas turėjo perduoti ne tik veikiančią svetainę, bet ir jos dokumentaciją, naudojimo, perkėlimo bei paleidimo nurodymus.
Svetainę kūrusi UAB „Dizaino kryptis“ šiemet Alkas.lt patvirtino, kad VTD serveryje buvo įdiegta svetainė, perduoti jos išeities tekstai, turinio valdymo sistema, darbiniai svetainės vaizdo failai, sukurtas turinys ir dokumentacija. Bendrovės teigimu, turtinės teisės į sukurtą turinį, svetainės vaizdą ir pačią svetainę buvo perduotos užsakovui, o VTD gavo teisę naudotis bendrovės turinio valdymo sistema.
Taigi VTD gavo ne vien paleistą svetainę. Jam buvo perduotos ir priemonės ją pildyti, tvarkyti bei toliau plėtoti. „Virtualus Gintaro kelias“ buvo kuriamas kaip gyva tarptautinio Gintaro kelio dalis.
2014-aisiais buvo žiūrima į priekį
Ypač iškalbingų dokumentų Alkas.lt aptiko Lietuvos valstybės naujajame archyve.
2014 m. VTD bendradarbiavimo sutarčių registre yra bent šešios sutartys su įvairiais partneriais. Išlikusios sutartys byloja ne apie baigiamą reklamos akciją, o apie toliau plėtojamą „Pasaulinio Gintaro Kelio“ sumanymą.
Dar daugiau – sutartys buvo sudarytos neterminuotai. Vienoje jų tiesiai numatyta galimybė skleisti informaciją, kuri svetainėse lithuania.travel ir worldamberroad.travel jau buvo ir ateityje dar bus skelbiama.
Vadinasi, 2014 m. buvo galvojama ne apie Gintaro kelio pabaigą, o apie jo tęsinį.
Ir tarptautinė veikla nesibaigė iškilmingu 2013-ųjų atidarymu. Dar 2014 m. pabaigoje buvo skelbiama, kad kitais metais Gintaro kelias bus pristatomas keliuose pasaulinio lygio renginiuose, tarp jų – JT PTO ir UNESCO renginyje Kambodžoje.
Gintaro kelias įrašytas į valstybės planus
Gal būtų galima manyti, kad visa tai tebuvo vienos veiklios VTD direktorės sumanymas. Tačiau vėlesni valstybės dokumentai rodo, kad Gintaro kelias peržengė vieno žmogaus sumanymo ribas.
Lietuvos turizmo plėtros 2014–2020 metų programoje Gintaro kelio tema jau buvo įtraukta į valstybės turizmo politiką.
2016 m. atnaujintoje programoje tiesiai rašoma, kad Lietuva turi palankias sąlygas plėtoti Gintaro kelio temą ir siekti jo sertifikavimo Europos kultūros kelių institute.
O 2017 m. parengtose Darniojo turizmo plėtros gairėse tarp kultūros kelių plėtros darbų net atsirado siekis užtikrinti „strategiškai svarbaus „Gintaro kelio“ projekto įgyvendinimą“.
Taigi popieriuje Gintaro kelias gyvavo ir gerokai po R. Balnienės pasitraukimo.
Bet ar jis taip pat gyvavo tikrovėje?
Kelias pradėjo gesti dar iki VTD panaikinimo
Čia ir prasideda bene svarbiausia šio tyrimo dalis.
Iš pirmo žvilgsnio būtų patogu viską paaiškinti 2018 m. Valstybinio turizmo departamento panaikinimu: neliko įstaigos – neliko ir jos Gintaro kelio. Tačiau surinkti dokumentai ir pokalbis su R. Balniene rodo kur kas sudėtingesnę istoriją.
R. Balnienės vertinimu, lūžis prasidėjo daug anksčiau. Kol ji pati vadovavo VTD, Gintaro kelias judėjo pirmyn: reikėjo nuolat palaikyti ryšius su užsienio partneriais ir Pasaulio turizmo organizacija, burti žmones Lietuvoje, ieškoti naujų kelių sumanymui plėtoti. Jai pasitraukus šio darbo tęstinumas susilpnėjo.
Pasak R. Balnienės, tokiam sumanymui neužtenka vien geros minties. Reikia žmonių, kurie ją nuolat neštų pirmyn. Jeigu keičiantis vadovams žinios, ryšiai ir atsakomybė neperduodami kitiems, net ir daug žadėjęs darbas pamažu išblėsta.
Todėl vien VTD panaikinimu Gintaro kelio nunykimo paaiškinti negalima. Kai 2018 m. departamentas buvo naikinamas, kelias jau buvo gerokai praradęs ankstesnį pagreitį.
Ir čia R. Balnienės prisiminimus netikėtai papildo patys valstybės dokumentai.
2018 m. birželio 1 d. ministro patvirtintame VTD veiklos plane išvardyta daugybė turizmo sklaidos, interneto ir kitų darbų. Atskiros Gintaro kelio priemonės jame jau nebėra.
Tačiau istorija čia nesibaigia. Keisčiausia, kad tuo pat metu Gintaro kelio dar nebuvo galutinai atsisakyta.
2018-aisiais durys dar nebuvo užvertos
Apie tai labai aiškiai byloja 2018 m. balandžio 17 d. Turizmo tarybos posėdžio protokolas.
VTD atstovė tarybai pristatė Gintaro kelio padėtį ir nurodė, kad 2015 m. Lietuva kartu su Latvija, Lenkija ir Vokietija pateikė Europos Komisijai paraišką, tačiau finansavimo negavo. Tame pačiame posėdyje svarstyta galimybė Gintaro kelią įtraukti į Europos kultūros kelių sistemą.
Dar iškalbingiau tai, kad VTD klausė Turizmo tarybos, ar Gintaro kelias turėtų būti laikomas pirmenybiniu ir finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis.
Taryba klausimo neatmetė. VTD buvo pavesta pateikti daugiau žinių apie reikalingas lėšas bei parengti siūlymus dėl Gintaro kelio sertifikavimo ir finansavimo.
Po kelių savaičių susidaro beveik paradoksalus vaizdas.
Birželio 1 d. patvirtintame VTD veiklos plane Gintaro kelio jau nėra.
Tai neatrodo kaip vienu aiškiu sprendimu uždarytas darbas. Greičiau matyti, kaip Gintaro kelias pamažu slysta iš kasdienės valstybės įstaigų veiklos, nors dokumentuose ir posėdžiuose dar tebėra gyvas.
2015 ar 2017 metai?
Tyrinėjant Gintaro kelio nunykimą išryškėjo ir vienas iki šiol neatsakytas klausimas.
2018 m. Turizmo tarybos protokole aiškiai nurodyta, kad Lietuva su Latvija, Lenkija ir Vokietija Europos Komisijai paraišką teikė 2015 metais.
Tačiau šiemet EIMIN Alkas.lt atsakė, kad Europos Sąjungos finansavimo buvo bandyta gauti 2017 metais, jo negauta ir todėl „Pasaulinis gintaro kelias“ nebebuvo tęsiamas.
Ministerijos paprašėme patikslinti: ar 2017 m. buvo pateikta dar viena, atskira paraiška, ar atsakyme tiesiog įsivėlė datos neatitikimas.
Tačiau svarbus ir platesnis klausimas. Ar vien negautas Europos Sąjungos finansavimas turėjo reikšti viso tarptautinio Gintaro kelio pabaigą? Juk valstybė jau buvo subūrusi partnerius, kūrusi savo vardą ir pati kvietusi kitas šalis į bendrą kelią.
Kas nutiko tam, kas jau buvo sukurta?
VTD panaikinimo bylose Alkas.lt rado dar vieną iškalbingą Gintaro kelio pėdsaką.
2018 m. gruodžio 12 d. VTD likvidacinė komisija Ūkio ministerijai perdavė tris ilgalaikio nematerialiojo turto vienetus. Tarp jų buvo ir „Gintaro kelio logotipas“. VTD apskaitoje jo įsigijimo data nurodyta 2016 m. birželio 25 d., o įsigijimo vertė – 1 216,40 euro.
Šis archyvo dokumentas svarbus ne vien dėl logotipo. Jis rodo, kad su Gintaro keliu susijęs nematerialusis turtas VTD apskaitoje atsirado ir 2016 m. – praėjus keleriems metams po iškilmingo kelio atidarymo.
Tačiau tame perduoto ilgalaikio nematerialiojo turto sąraše svetainės nėra.
Ar ji buvo prarasta?
Paaiškėjo, kad ne.
VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ Alkas.lt patvirtino, kad pats „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanymas šiai įstaigai formaliai nebuvo perduotas ir nebuvo tęsiamas. Tačiau 2019 m. svetainė worldamberroad.travel iš EIMIN naudotos techninės aplinkos buvo perkelta į „Keliauk Lietuvoje“ naudojamą aplinką.
Ir svarbiausia – svetainės kopija iki šiol yra išsaugota.
Taigi svetainė neprapuolė. Jos turinys neišgaravo. Bet pats Gintaro kelias liko be tęsinio.
Nuo Gintaro kelio – iki internetinių lošimų
Visai kita istorija ištiko oficialų svetainės vardą worldamberroad.travel.
„Keliauk Lietuvoje“ Alkas.lt nurodė, kad jo registracija vėliau nebuvo pratęsta. Pasibaigus registracijos laikui interneto vardas grįžo į laisvą rinką.
Ir čia Gintaro kelio istorija įgauna beveik groteskišką posūkį. Adresas, kuriuo prieš keliolika metų Lietuva pasauliui pristatinėjo savo pradėtą tarptautinį Gintaro kelią, šiandien nebeveda nei į gintarą, nei į Lietuvą. 2026 m. rugpjūtį Alkas.lt tikrinant šį adresą, jis šiandien nukreipia į vietnamiečių kalba veikiančią azartinių lošimų svetainę CM88. Techninių interneto peradresavimų duomenys taip pat rodo, kad worldamberroad.travel 2026 m. rugpjūtį buvo naudojamas įvairiose peradresavimų grandinėse.
Svetainę kūrusi UAB „Dizaino kryptis“ savo ruožtu patvirtino, kad šio interneto vardo nei registravo, nei tvarkė.
Tad EIMIN uždavėme, regis, paprastą, bet šioje istorijoje svarbų klausimą: kas buvo atsakingas už worldamberroad.travel ir kas nutarė – arba tiesiog leido – jo registracijos nebepratęsti?
Atrodytų, kas čia tokio – tik interneto adresas.
Tačiau tarptautiniam sumanymui interneto vardas yra jo viešojo veido dalis. Juo Lietuva kvietė užsienio partnerius ir keliautojus pažinti jos kuriamą Gintaro kelią. Galima išsaugoti seną svetainės kopiją valstybės laikmenose, bet jeigu jos vardą pasaulyje pasiima kiti, išoriniam lankytojui buvęs Gintaro kelias tiesiog nustoja egzistuoti.
O kai buvęs oficialus Lietuvos pradėto tarptautinio sumanymo interneto adresas ima vesti į lošimų turinį, tai jau sunku laikyti vien technine smulkmena. Tai meta šešėlį ir valstybės gebėjimui pasirūpinti savo pačios tarptautiniu įdirbiu.
O kas nutiko tarptautiniams partneriams?
Ir čia svetainės ar logotipo likimas tampa jau nebe svarbiausiu klausimu.
Lietuva pati kreipėsi į kitų valstybių turizmo vadovus. Pati kvietė jungtis. Pati rengė konferencijas ir telkė Gintaro kelio komitetą. Pati pristatinėjo sumanymą tarptautinėse turizmo įstaigose.
Dar 2013 m. Lietuvos ambasados Indijoje skelbtoje medžiagoje galima perskaityti bendrą R. Balnienės ir JT PTO vadovo kvietimą Indijai prisijungti prie „World Amber Road“.
R. Balnienė, kalbėdama su Alkas.lt, atkreipė dėmesį į tai, ko viešuose dokumentuose beveik nematyti – kartu su nutrūkusiu darbu liko neišpildyti ir tarptautinei turizmo bendruomenei sukelti lūkesčiai.
Be buvusių užsienio partnerių liudijimų negalime tvirtinti, kad Lietuva taip „susigadino savo vardą“. Tačiau nepatogus klausimas niekur nedingsta:
Ką apie valstybės, kaip partnerės, patikimumą sako tai, kad ji kelerius metus kviečia kitus jungtis prie savo pradėto tarptautinio sumanymo, o paskui pati jo nebetęsia?
Ir jeigu Lietuva šiandien vėl kreiptųsi į Lenkiją, Latviją, Vokietiją ar kitus buvusius ir naujus bendraminčius – ar nereikėtų iš naujo įrodyti, kad šįkart Gintaro kelias nepriklausys nuo vieno žmogaus, vienos kadencijos ar vieno nepavykusio finansavimo prašymo?
Ar kas nors Gintaro keliui sąmoningai trukdė?
Ieškant didelio sumanymo nunykimo priežasčių lengva pradėti dairytis kaltininkų: gal kas nors priešinosi, gal Gintaro kelias kam nors buvo politiškai neparankus?
R. Balnienė tokio aiškinimo nepatvirtino.
Paklausta, ar buvo žmonių arba politinių jėgų, sąmoningai trukdžiusių Gintaro keliui, ji sakė tokio pasipriešinimo nepatyrusi. Priešingai – gintaras buvo nesupriešinanti tema. Jis tiko istorijai ir mokslui, kultūrai ir menui, verslui ir turizmui.
Ir gal kaip tik todėl ši istorija dar skaudesnė.
Jeigu kelio niekas sąmoningai nesužlugdė, vadinasi, jis galėjo užgesti tiesiog todėl, kad valstybė nesukūrė tokios tvarkos, kuri išliktų pasikeitus žmonėms.
Dingo ne turtas – dingo šeimininkas
Po šio tyrimo galima atmesti keletą pernelyg paprastų paaiškinimų.
Negalime sakyti, kad viešosios lėšos buvo „iššvaistytos“ – tam reikėtų audito, tyrimo ar teismo nustatytų faktų.
Negalime sakyti ir to, kad valstybė tiesiog pametė savo svetainę. Jos kopija išliko.
Negalime visko suversti ir 2018 m. VTD panaikinimui. Gintaro kelio silpnėjimo ženklų matyti anksčiau, o pati jo sumanytoja R. Balnienė šį nykimą pirmiausia sieja su žmonių ir darbo tęstinumo stoka.
Taigi lieka kitas, daug nepatogesnis klausimas:
Kodėl už viešuosius pinigus pradėtas, tarptautiniu mastu pristatytas ir ilgam sumanytas valstybės darbas buvo toks priklausomas nuo vieno žmogaus?
R. Balnienės mintis čia paprasta: pradžiai dažnai reikia vieno užsidegusio žmogaus. Bet kad pradėtas darbas išliktų, jo nebegali nešti vienas žmogus – reikia ilgalaikio plano, atsakingų įstaigų, bendraminčių ir aiškaus susitarimo, kas visa tai tęs pasikeitus vadovams.
Galbūt čia ir slypi svarbiausia „Pasaulinio gintaro kelio“ pamoka.
Lietuva sukūrė pradžią, bet nesukūrė tęstinumo.
Svetainės kopija išliko. Gintaro kelio logotipas atsidūrė ministerijoje. Dokumentai guli archyve. Gintaras tebėra Baltijos pakrantėje. Senasis Gintaro kelias tebėra Europos istorijoje.
Tačiau tarptautinis tinklas, kuriam visa tai turėjo tarnauti, liko be šeimininko.
Ar tai reiškia, kad Gintaro kelio idėją reikia palaidoti kartu su anuometiniu „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanymu?
O gal priešingai – dabar, jau žinant, kodėl pirmasis bandymas užgeso, galima prie šios idėjos grįžti kitaip: nebekuriant dar vienos trumpalaikės viešinimo akcijos, o telkiant ilgalaikį Europos ir net Pasaulio kultūros kelią, kuris nepriklausytų nuo vieno žmogaus ir vienos kadencijos?
Apie tai – trečiojoje šio ciklo dalyje.
Apie Gintaro kelią kaip aisčių ir baltų paveldą, ankstesnio Lietuvos sumanymo likimą bei naujo tarpvalstybinio kelio galimybę klausimą kelsime 2026 m. rugpjūčio 29 d. 18.30 val. Vilniaus Bernardinų sode, diskusijų festivalyje BŪTENT!
Diskusija vyks Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“. Pokalbyje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. Aleksejus Luchtanas ir verslininkė, buvusi VTD direktorė dr. Raimonda Balnienė. Pokalbį turėję vesti šių eilučių autorius Jonas Vaiškūnas trečiadienį atsidūrė ligoninėje, tad jo pareigas perėmė LŽS pirmininkas Audrys Antanaitis.
