Vasario 5 d., 11 val., Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centre (Centrinė g. 2, Poškonių k., Šalčininkų r.), pasaulinės pelkių dienos proga, įvyko keliaujančios nuotraukų parodos „Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas: mums šlapynių reikia labiau nei galvojame“ atidarymas.
Renginyje dalyvavo vietos bendruomenė, mokiniai iš Dieveniškių ir Šalčininkų gimnazijų, aplinkosaugos žinovai bei regioninio parko atstovai.
Paroda kviečia pažvelgti į šlapynes ne kaip į „pelkes“, o kaip į gyvas, sudėtingas ekosistemas, nuo kurių tiesiogiai priklauso vandens kokybė, klimato stabilumas ir biologinė įvairovė.
Penkiolika jausmingų nuotraukų pasakoja visai šalia Vilniaus esančio Baltosios Vokės šlapžemių komplekso istoriją. Šioje vietoje prieš septyniasdešimt metų buvo pradėtos kasti durpės, naudotos Vilniaus miesto šildymui. O visa gyvoji gamta – sunaikinta. Dabar teritorija pamažu vėl atgimsta.
Šlapynės – viena svarbiausių, bet labiausiai pažeistų ekosistemų
Šlapynės valo vandenį, saugo nuo potvynių ir sausrų, yra vienos geriausių anglies kaupyklų sausumoje, dažnai pralenkiančios miškus. Taip pat suteikia prieglobstį tūkstančiams augalų bei gyvūnų rūšių.
Tačiau per pastarąjį šimtmetį didžioji dalis Lietuvos šlapynių buvo nusausinta ir prarado savo natūralias funkcijas.
Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas
Tai daugiau nei tūkstantį hektarų apimanti teritorija, kurioje ilgus metus vykdyta durpių gavyba, – yra ryškus tokio poveikio pavyzdys.
„Pažeistos šlapynės gali atsikurti, tačiau be pagalbos tai gali užtrukti šimtmečius. Taikydami tinkamus bei gamtai palankius gamtotvarkos būdus galime padėti šlapynėms greičiau susigrąžinti svarbiausias funkcijas ir sukurti sąlygas kurtis gyvybei“, – sakė parodą pristačiusi Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos žinovė Eglė Vičiuvienė.
Šiandien teritorija, kurioje plyti Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas, turi saugomos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, tačiau durpių gavybos padariniai vis dar matomi.
Klimato kaitos fone natūralus tokių šlapynių atsikūrimas yra labai lėtas, todėl vis svarbesni tampa tikslingi gamtosaugos sprendimai.
Parodos atidarymas – bendruomenės ir gamtos dialogas
Parodos atidarymo metu Dieveniškių istorinio regioninio parko patarėja Irutė Eidukienė pabrėžė šio renginio svarbą vietos bendruomenei: „labai džiaugiamės, kad parodos atidarymas vyksta būtent Dieveniškėse.
Šis projektas ir paroda padeda geriau suprasti, kokį turtą turime šalia savęs, ir kodėl šlapynių išsaugojimas yra svarbus ne tik gamtai, bet ir mums patiems“, – teigė ji.
Daugeliui susirinkusiųjų Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas iki šiol buvo mažai pažįstamas, todėl pasakojimas apie šią išskirtinę vietovę tapo nauju atradimu.
Po pristatymo visi vienbalsiai dalijosi noru pamatyti šlapynę gyvai, geriau ją pažinti ir suprasti vykstančius atkūrimo procesus. Atvykusios mokytojos po renginio pasakojo žadančios su mokiniais dalyvauti rengiamuose pažintiniuose turuose Baltosios Vokės šlapynėse ir įtraukti šią temą į ugdymo veiklas, taip stiprinant mokinių ryšį su gimtojo krašto gamta.
Paroda keliaus po visą Lietuvą
Paroda yra projekto „Šlapynių atkūrimas Lietuvoje ir Latvijoje, taikant įtrauktus buveinių atkūrimo ir palaikymo būdus“ (LIFE MarshMeadows, nr. LIFE20 NAT/LV/000273) dalis.
Projektas jungia mokslą, gamtosaugą ir vietos bendruomenes, siekdamas sugrąžinti šlapynėms jų natūralias funkcijas ir užtikrinti, kad šios teritorijos vėl taptų atsparios klimato kaitai, turtingos gyvybe ir naudingos žmogui.
Nuotraukų paroda yra keliaujanti – per šiuos metus ji bus pristatyta ir kitose viešose erdvėse visoje Lietuvoje. Rengėjai, kviesdami lankytojus susipažinti su šlapynių reikšme bei jų atkūrimo svarba, kelia klausimą: ką pasirinksime mes – leisti šlapynėms išnykti ar padėti joms atgyti?
Daugiau žinių apie projektą: www.slapyne.lt
Manau, reikalinga platesnė lietuviška kultūrinė veikla šiuose kraštuose. Juk Šalčininkų rajone gimė vienas iš lietuviškos raštijos pradininkų , pirmasis Švento rašto vertėjas į lietuvių kalbą Stanislovas Rapolionis ( 1485-1545) – 1989 m. jam gimtinėje prie Eišiškių pastatytas paminklas. Kažin, ar jį aplanko ir išreiškia pagarbą lietuviškos raštijos pradininkui Lietuvos prezidentas, Vyriausybės ministras pirmininkas ir Kultūros ministrė, Seimo pirmininkas ir Seimo nariai? O gal jie tiesiog nieko nežino apie S.Rapolionį ir paminklą jam?
Manau, jiems tiesiog tai nerūpi. Tie, kuriems rūpi, į tas pareigas, kažkodėl, nepatenka.