Kultūros ministerija kviečia visuomenę, valstybės ir savivaldybių institucijas bei nevyriausybines organizacijas aktyviai prisidėti prie Antano Mackevičiaus metų minėjimo programos kūrimo.
Lietuvos Respublikos Seimas 2028-uosius yra paskelbęs lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjo, vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, kunigo Antano Mackevičiaus metais. Ši data pasirinkta siekiant įprasminti 200-ąsias jo gimimo metines ir pabrėžti istorinį asmenybės vaidmenį kovojant dėl tautos laisvės. Kultūros ministerija rengs šių atmintinų metų minėjimo programą.
Siekiant stiprinti istorinę atmintį, laukiama įvairių iniciatyvų: kultūrinės edukacijos, parodų, leidybinių sumanymų, konferencijų ar kitų veiklų projektų. Valstybės įstaigas, mokslo organizacijas ir visus suinteresuotus asmenis prašome idėjas teikti kartu nurodant atsakingus vykdytojus bei jų kontaktinius duomenis.
Siūlymų laukiama iki 2026 m. rugsėjo 7 d. elektroniniu paštu info@lrkm.lt. Kilus klausimų ar prireikus papildomos informacijos, prašome kreiptis į Kultūros ministerijos atstovą el. paštu audris.narbutas@lrkm.lt arba telefonu +370 608 45605.
Tiek 1863 m., tiek ankstesni lenkiškų jėgų organizuoti sukilimai prieš carinę Rusiją buvo lenkiški. Lenkija kaip sukilimų organizatorė neleido Lietuvai kovoti juose kartu ir už savo laisvės atkūrimą. Jais Lenkija siekė, kad Lietuva vėl būtų ne Rusijos, o Lenkijos priklausomybėje. Taigi sukilėliai kovojo ne už Lietuvos laisvę, o už jos buvimą Lenkija, t.y. netiesiogiai – prieš Vasario 16-osios idėjas. .
Tad, akivaizdu, kad tie lenkiški sukilimai neverti, kad būtų valstybiškai minimi Vasario 16-osios Lietuvos valstybės. Sovietams jie tiko, kaip buvę prieš carizmą, tiko ir todėl, kad kovota buvo ne už savo nacionalinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Tačiau tai yra ne šų dienų Lietuvos valstybės idėjos istorijos įvykiai. Tai lenkiškos kovos už lenkišką Lietuvą, todėl jos minėjimai Lietuvai ir lietuvybei valstybiškai nėra priimtini. Susivokime kas esame ir kuo privalome išlikti.
Jogaila ir tuometė LDK diduomenė patys atidavė Lietuvą Lenkijai. Kas vyko vėliau lietuviams lenkėjant ir tampant Lenkija – dėsninga, kitaip ir būti nebegalėjo. Tad neteikia kitų kaltinti dėl savo padarytos lemtingos klaidos.
Komentuotojas ,,Kažin” yra teisus. Iš tiesų 1863/64 metų Sukilimas buvo kova tik už Lenkijos atkūrimą ir Lietuvos įjungimą į Lenkijos Koronos sudėtį.Tuo metu Lietuvos žemėse klestėjo ,deja, lenkymetis.
Tokiu atveju rinkėjui reikalinga žinoti, kokia politinė jėga pasiūlė Seimui 2028 m. paskelbti tokio už Lenkiją Lietuvoje kovojusio sukilimo vado metais, kad per rinkimus galėtų pasirinkti už ką balsuoti.
Deja, skelbiamojoje informacijoje tokie demokratijai svarbūs duomenys nepateikti. Tad gal ministerija gyvena dar sovietiškai – viena partija – viena tiesa.
> Rimgaudas D.
Istorijos faktai (Kęstučio nuvertimas karine jėga, galimai ir su mozūrų dalyvavimu, jo nužudymas Krėvoje, Lenkijos vykimas į Krėvą, o ne atvirkščiai, sudaryti 1385 m. sutarties, rodytų buvus strateginius Lenkijos- Vengrijos interesus, taip pat tai bylotų ir Vytauto blaškymasis – Dovydiškės, bandymas su Ordino karine jėga atsisėsti Vilniuje ir t.t.) sakytų, kad manyti, jog Lietuva buvo Lenkijai ‘atiduota pačių’, neišeina. Tai veikiau krikščioniškųjų – feodalinių tverietės Julijonos (kažkiek gal ir Algirdo) ilgamečių planų, interesų (gal netnuo 1351 m.) kartu su krikščioniškomis Lenkija-Vengrija politinis įgyvendinimas. Paprastai sakant – tai Algirdo pusės diduomenės su Julijona ir Jogaila priešakyje nacionalinė Lietuvos išdavystė.
“Algirdo pusės diduomenė su Julijona ir Jogaila priešakyje” – bet Jogaila juk ir perėmė valdovo sostą. O vienas nieko nepadarysi, turi remtis kritine diduomenės dalimi. Nė vienoje šalyje nebūna taip, kad visi būtų vienos nuomonės, nulemia kritinė masė. Taigi, LDK kritinė didikų masė su valdovu priešaky išdavė Lietuvą ir atidavė ją Lenkijai už karūną ir lengvesnį bei sotesnį gyvenimą.
O kai po kelių dešimtmečių Švitrigaila norėjo atkabinti LDK nuo Lenkijos ir padaryti ją savarankišką, tam pasipriešino būtent etniniai lietuviai didikai, kurie nenorėjo atsiskyrimo nuo Lenkijos.
Taigi, kaip besuk, bet tapimą lenkais ir Lenkija lietuviai kadaise pasirinko patys.
Kai XIX a, pabaigoje tautos likučiai pradėjo peikėtis, kai didžioji dalis lietuvių (diduomenės) jau tapo lenkais, tas tikrai atrodė kaip koks akibrokštas ir maištas. Bet, kaip matome, laikymasis Lenkijos sijono gajus ir dabar.
Rimgaudas D.
Visų pirma tai pavadinimas LDK atsirado tik po 1392 ar net Horodlės (1413 m) sutarties. Taip buvo pavadinta Jogailos prie Lenkijos prišlieta teritorija iki tol vadinta Lietuva. Žodis kunigaikštystė atsirado tam, kad Jogaila galėtų būti ne tik Lenkijos karalius, bet kartu ir liktų tos karalystės dalies kaip atsineštinės savininkas. Taip buvo užsigarantuotos teisės į Lietuvą priklausymas tik jam. Taigi lenkiškojo Jogailos Lietuva buvo nuvainikuota kaip valstybė į kunigaikštystę, tokiu atveju galinčią teisėtai būti tik kitos valstybės (šiuo atveju Lenkijos karalystės) provincine dalimi. Taip Jogaila tapo dviejų statusų teises turinčia Lietuvos valdžia. Tai buvo įvykdyta kariniu perversmu nužudant Vilniaus valią į visą Lietuvą turėjusį Kęstutį. Šitai ne nuomonės lėmė, o karinės jėgos galia. Istoriografijoje, regis, nėra keliams klausimas, o kur po 1380 m. dingo buvusi didžiausia galybe Kęstučiui palanki karinė jėga? Vadinasi, 1382 m. Kęstučio jos neturėta, jeigu Jogaila su būreliu karių ryžosi nuversti Vilnių valdžiusį Kęstutį ir tai atliko. Taigi ne didikų nuomonės įvykius lėmė, o veikiau tai, kad 1380-1381 m. žygyje toli nuo Vilniaus galėjo būti pagrindinės Kęstučio (Lietuvos) karinės pajėgos.
Kas dėl Švitrigailos, tai veikiau sakytų, kad su juo už Lietuvą nėjusius bajorus teisingiau būtų vadinti ne etniniais lietuviais didikais, o 40 metų lenkišką bvusį Vytautą palaikiusiais bajorais. Gali būti, kad tai daugiausiai buvo bajorai žemaičiai. Taigi klausimas dėl Švitrigailos painus.
Vėlgi vargu ar būtų pamato Lietuvos tapimą Lenkija matyti kaip ‘pačių pasirinkimą’. Tai akivaizdžiausia Jogailos ir algirdiškos bajorijos (katalikiškosios) politinė ir nacionalinė išdavystė.
Be abejonės šlėktiškasis ‘laikymasis Lenkijos sijono gajus ir dabar’ ir jis yra didžiausia tykanti grėsmė, kaip Oskaras Milašius sakė, Lietuvos prapultis.
Jei 1863-1864 m. sukilimas neva neturi nieko bendro su lietuviais, kodėl okupacinė rusijos caro valdžia 40 metų uždraudė viešai vartoti lietuvių kalbą, uždraudė lietuviškas mokyklas ir spaudą? Kodėl,atiminėjo lietuvių žemę, namus, ištisais kaimais lietuvius trėmė į Sibirą ir į jų vietą kėlė kolonistus iš rytinių rusijos gubernijų ? Kodėl 1865 m., vos metai po sukilimo, Vilniaus gubernijoje,kurios rytinė riba ėjo ties Petriškių miestelių nepertoliausiai nuo Minsko, lietuvių nuošimtis sumažėjo nuo pusės iki ketvirtadalio o gudų padaugėjo beveik trigubai ? Lenkų kalbos,mokyklų ir spaudos rusijos caro valdžia neuždraudė.
Jei caro valdžios draudimų priežastis būtų buvus dalyvavimas sukilime, tai pirmiausia būtų uždraudę lenkų kalbą ir mokyklas. Bet uždraudė lietuvių. Taigi, sukilimą panaudojo tik kaip pretekstą asimiliuoti nusilpusią tautą ir perimti jos teritoriją, genofondą ir istoriją.. Po pusantro šimto metų jie vėl sau ir pasauliui aiškina, kad LDK buvo rusų valstybė.
fiziškai tiek žmonių nesukilnojo, kad dėl to taip pasikeitė tautinė sudėtis (o ir pasikeitė ne prr metus, o per keliasdešimt metų). Lietuviai sparčiai nutautėjo (sugudėjo).
O uždraudė būtent lietuvių spaudą, draudė kalbą, nes Lietuva galėjo būti rusų žemių vienijimo centru, o ne Maskva. Buvo padaryta Lietuvos klaida krikštijantis. O ir tai, kad rusai, tai didele dalimi suslavėję baltai. Tad geriau tai ištrinti, kad nebūtų tokių nuorodų, kad galėjo būti kitaip. Lietuva Maskvai buvo (ir gal tebėra) egzistencinė grėsmė. Kaip ir Lenkijai.
Lietuva buvo grėsmė Maskovijai ir Lenkijai. Pačioms tautoms, manau, nesam grėsme. O jie, manau, tebėra.
kaip galima taip atriboti? Istorija yra tautos tapatybės dalis. Rusai ir lenkai, kaip tautos, didele dalini yra tokios, nes žino apie savo šaknis tai, ką žino. Jei sužinotų tiesą, tai stipriai paveiktų.
Galimai didelė dalis lietuvių tiesiog vengė prisipažinti esą lietuviais, nes tai grėsė okupacinės rusijos caro valdžios represijomis- turto, namų atėmimu,kalėjimu, tremtimi, išmetimu iš valstybinės tarnybos, tad galimai ta dalis užsirašydavo esą kitų tautybių gyventojais.
Taip. Ir taip elgėsi ir kitos tautos įvairiose imperijose.
Atsakymai į kilusius klausimus gali būti tokie.
1. Komentare nėra sakoma, kad su lietuviais sukilimas nieko bendro neturi, o kad nieko bendro – su to meto lietuvių nepriklausomos valstybės atkūrimo ir nuo Lenkijos idėja – Lietuvos siekiu, apskritai. Tai skirtingos lietuviško dalyko pusės.
2.Tai, kad carinė Rusija Lietuvoje po sukilimo nieko lenkiško neuždraudė, o tik – kas buvo lietuviška, tai iš to galima suprasti, jog buvo siekta, kad kelis šimtus metų vykdytas ir vykęs lietuvių lenkėjimas nenutruktų, o vyktų kartu su rusinimu. .
3. Į Sibirą LDK lietuviški bajorai buvo tremiami ne tik dėl lietuvybės naikinimo jos žemėse, kas buvo tiek Lenkijos, tiek Rusijos istoriniai interesai, bet, veikiausiai, ir dėl to, kad Lenkija neturėtų kas kovotų ateityje jos sumanuomose sukilimuose prieš Rusiją.